tikriausiai man niekada neteks patirti to jausmo, kai gimdymas prasideda pamažu, natūraliai, namuose. kai paryčiais ima mausti pilvą ir prabudęs supranti kad JAU. kai važiuoji dar miegančiu miestu į ligoninę pasitikti savo vaiko, naujo žmogaus, dar vieno meilės kūrinio. aš dar vakar užsinešiau mašinoje užmigusį žiogą į ketvirtą aukštą, nes buvo taip gaila žadinti, o šiandien važiuoju pas gydytoją tikrintis ne todėl, kad prasidėjo gimdymo veikla, o todėl, kad jau seniai suėjusi 40 savaitė..
gydytojas mane apžiūri ir nusprendžia, kad namo nebepaleis. vaiko kauliukai sukietėję, pūslė plokščia, esu trečiakartė, o dar savaitgalis ant nosies. nerizikuosim. apžiūra tokia ilga ir skausminga, kad suprantu, kad gimdysiu tikrai šiandien, nes taip apžiūrėta dar nei viena nepraslydo
einam su vyru koridoriais ieškodami savo gimdyklos. gaunam tą pačią, kurioje į pasaulį atkeliavo žiogas. nusijuokiam, kad geras ženklas, juk šiandien irgi ketvirtadienis, ir nors birželis, už lango lyja, sninga su ledukais, lygiai taip pat kaip prieš du metus sausio mėnesį.ateina akušerė, pasikalbam, pasipasakoju kaip gimdžiau anuos, įlekia gydytojas. džiugiu tonu pareiškia, kad po apžiūros beveik penkių centimetrų atsidarymas ir praduria man šoninius vandenis. šypsodamasis pareiškia, kad turėtų to pakakti, nes jam atrodo, kad man tik tiek ir tereikia - mažo paskatinimo, kad veikla prasidėtų pati. ir jis velniškai teisus! man kaip mat prasideda sarėmiai. keistas jausmas, kai žinai, kad štai prasideda to mano vaiko kelias pas mus. kiekvienas sarėmis mane džiugina: neskausmingas, reguliarus, džiaugiuosi kaip mažas vaikas, kad nereikia skatinamųjų dozės. paklausta purtau galvą, kad nereiks jokio epidūro, jokio nuskausminimo. ištversiu, žinau, ką tai reiškia ir žinau, kad ir koks bebūtų tas skausmas, jis truks tik minutę. minutė skausmo ir jis minute arčiau mūsų..
man atneša kamuolį ir stato ant kojų, sako geriau būti vertikalioje padėtyje. kol ne sarėmis, aš linguoju ant to kamuolio pirmyn atgal, kai prasideda šokinėju aukštyn žemyn. labai juokingai nuo to mano šokinėjimo dunksi palatos durys. dun dun, dun dun. sarėmiui praėjus vėl siūbuoju, o paskui ir vėl dun dun, dun dun. išgirdęs keistą garsą įbėga gydytojas, pasijuokiam, kad net nereik fiksuoti sarėmių, nes šalia sesučių postas ir jos ten sėdėdamos gali užrašinėti sarėmių dažnumą. dun dun, dun dun kas dvi minutes
nuo 11 iki 12 valandos sarėmiauju dažnai, bet neskausmingai, paskui prasideda tie linksmieji, kurių metu vyras bando man papasakoti ką nors juokingo, o aš užmerkusi akis (nežinau kodėl užmerkusi, gal kad skausmo nematyčiau ) prašokinėju ant kamuolio ir skausmui pasibaigusi klausiu, ką jis man ką tik sakė . akušerė stovinčiai (dieve, kaip džiaugiuosi, kad nereikia gulėti lovoje!) pamatuoja vaiko tonus ir vėl dingsta. smagu. esam tik dviese ir į pasaulį veržiasi mūsų vaikas. dun dun, dun dun.13 val 37 min. tokiu metu gimė mūsų žiogas, tokiu metu šiandien sarėmiai dažnesni nei kas minutę ir trunka atrodo taip ilgai. jaučiu didžiulį spaudimą į apačią, sako įsistatinėja galvutė, vadinasi tuoj tuoj. su atėjusiu gydytoju išsiaiškinam, kodėl man nieks nepasiūlė klizmos. sako, kad taip pažeidžiamos moters teisės. juokiuosi, kad manųjų tikrai nebūtų pažeidę ir lipu ant gimdymo stalo. jaučiu savo vaikį žemai žemai ir stengiuosi labai nuoširdžiai kvėpuoti, kad tik jam nepritrūktų deguonies. gydytojas pasišaipo, kad persistengiu, o aš atsikertu, kad toks temperamentas
dar kelios minutės. trumpuose tarpuose tarp sarėmių jaučiuosi tokio sveiko blaivaus proto ir tokia rami, kad galiu tik didžiuotis savimi. tikriausiai tą ir darau nes visų veiduose šypsenos. ir pagaliau: 14 val 10 min, po valandos rimtų sarėmių švelniai plūsteli fontanas vandens ir stiprus pirmasis šūksnis pasveikina visą palatą. Sveikas. Stiprus. Mūsų. ir man taip beprotiškai gera....
