- Hmm, žinai ką reiškia, kai varna skrisdama ratus kartą klykteli? klausia jis. Aš žiūriu į tave ir nesuprantu.
- Na ir ką gi? šypsausi.
- Kad greitu laiku įvyks šis tas reikšmingo... čia Kastaneda taip rašė...
Vakarui pakeitus dieną, mes vis dar sedėjome ant to kalno ir gerėjomės... tik jau nebe vaizdu, o vienas kitu... nedrąsūs šypsniai, lengvas flirtas ir krizenimas, tačiau jokio prisilietimo prie vienas kito. Abu jautėmės smagūs ir apkvaitę (ak, tas vynas ir tu).
Tu sakai, tolėliau vyksta šventė. Pajudėjome ten. Fui, groja roką ir metalą (kaip tau patinka). Kalbi man kažką... Aš negirdžiu, nes purtau galvą ir plaukus kaip metalistas

- Kas? - vaidinu susierzinusią.
- Nieko, - ir pats pradedi purtyt galvą (dabar juokiuosi aš. Metalistas tu nekoks, visai nepanašus) patinki tu man, ypač tokia, kokia esi dabar ir čia. sakai man...
Jau labai tamsu, kol grįžau namo... Tu palydėjai mane į namus ir vos išsiskyrę kieme, gavau tavo sms: Ir kaip?

Kas kaip? klausiu.
Kaip šis vakaras?
Labai smagus... tikrai

Man taip pat labai patiko. Šis vakaras buvo toks, kurį vertėjo įamžinti fotoaparatu. Kai mudu sėdim aukštai, žiūrime į miestą... Tokie vakarai retai būna. Gaila, kad to jausmo vaizdu neįamžintum...

Nesu tikra, bet turbūt ir nemeluočiau sakydama, kad tą naktį greičiausiai užmigau šypsodamasi.
Žinai ką? Man rodos, Kastaneda buvo teisus... Tą vakarą šis tas įvyko... Pajutau tau simpatiją.