Na, mano situacija kiek kitokia - aš visą laiką buvau moksliukė pirmūnė, o vyras vargais negalais baigė vidurinę, per stebuklą paskutiniu numeriu įstojo į universitetą ir dabar nuolat balansuoja ant iškritimo ribos.

Jis nėra kvailas, tik turi tokią bėdą - juodai tingi mokytis. Darbe būna ilgai ir dirba sąžiningai, namie irgi padeda netgi indus ar grinis plauti, bet mokytis jį reikia versti kaip mažą vaiką. Tiesiog nėra jokios vidinės motyvacijos mokytis, manau, tai auklėjimo bėda. Jo mokslai man didesnis galvos skausmas nei savieji. Stebuklas bus, jeigu baigs. Tiesa, nedaug liko, tad viliuosi, kad vis dėlto pavyks.
Bet man net galvon nešautų jam priekaištauti, kad jis kvailas (nors kartais jam tenka aiškinti, atrodytų, elementarius dalykus, kantrybė irgi kartais trūksta) ar grąsinti skyrybomis. Kažkaip negarbinga taip elgtis.
Vis dėlto nesuprantu, kaip galima sėdėti namie ir nieko neveikti. Jeigu netraukia mokytis ar dirbti, galima save realizuoti ir kitaip - tapti puikia šeimininke ir mama. Bet išvis nieko neveikti... na, nežinau.