Mūsų stebūkliukai

Nepamenu tos dienos, bet atsimenu, kad buvo labai sunkus laikas . Pasaulis man slydo iš po kojų. Mano vyras (tuo metu dar nebuvo oficialus vyras) nesusišnekėjo su manimi, man atrodė, kad aš jo nemyliu ir mes einam kas sau. Norėjau antro leliuko, jis- ne. Finalas,( t.y. pradžia) aš ištariau lemiamus žodžius: "TU išsikraustai?"
Tą sekundę aš jaučiausi užtikrintai (giliai mintyje maniau, kad jis išsikraustys). Išgirdau tokius žodžius, kurių jis nebuvo man sakęs "myliu, dievinu, negaliu be tavęs" . Suskydau....( darbe ant baro stalo). Užplūdo begalinis pyktis, skausmas, neapykanta, nes jis baigė į mane . Sėdėjau ilgai, verkiau, norėjosi užmušti.

Dienos bėgo, nežmoniškai skaudėjo pilvo apačią. Mintys vis sukosi, šokinėjau nuo proto. Jaučiau, kad laukiuosi. Ryte prieš darbą nulėkiau į vaistinę, drebančiom rankom laikiau nėštumo testą, o ten   du brukšniukai. Užplūdo dar didesnė neviltis. Susirenku visus pinigus kiek turiu ir pasiskambinu gydytojai, ji sako: "atvažiuok". Vyras sužino, kad važiuoju pas gydytoją. Aišku jam iškilo klausimas kodėl? Kas negerai? Išgirdęs , kad aš laukiuosi ir kad ketinu daryti išvalymą , netenko žado . Velkasi kartu. Pykstu, bliaunu, nėštumo nenoriu (juk man pasaulis sugriuvęs). Prie gydytojos kabineto bliaunam abu. Vėl išgirdau maldavimus, nežudyti dar negimusio vaiko . Tuomet, kai mane pakviete į kabinetą, as jau buvau apsisprendus... Šaukiau sau mintyse "Dieve atleisk man už tokias mintis, aš noriu šio vaikučio!!!!!!!!" . Niekada nesakiau šito vyrui, bet aš jam dėkoju už tai , kad mane įkalbėjo gimdyti
Išėjusi iš kabineto, laikydama kažkokius popieriukus rankoje stipriai stipriai apkabinau savo vyra, tą sekunde supratau, kad visdėlto JĮ MYLIU

13 sav.vyras nuvežė mane į Krikščioniškus gimdymo namus su klaikiai skaudančiu pilvu. Ten mane paguldė, pastatė lašaline ir t.t     Laukiau nesulaukiau, kol ateis rytas, nes tada darys echoskopa . Sulaukiau ryto...... Atsigulu ant kušetės, ištepa pilvą, pradeda vedžioti. Matau, kaip gydytoja šypsosi... Išlemenu vieną vienintelį klausimą:" ar vienas?" Ji dar labiau išsišiepia, atsuka monitoriu į mane ir sako: "Ponia jūs laukiatės dvynukų"   . Tą minutę man sustojo širdis ir netekau amo. Žinoma paprašiau nufotkinti, ji pasiteiravo ar aš laiminga? ar gerai jaučiuosi?  Išlemenau kažką, net nepamenu......Bėgte nubėgau į palatą, prieš tai sugebėjau nepataikyti į duris ir pabučiuoti sieną (girdėjau, kaip gydytoja krizeno). Apskambinau visiems , pasigyriau. Vyrą taipogi ištiko lengvas šokas   . Ilgai dar netikėjom, kad laukiuosi dvynių. Per savo ilgą nėštumą gulėjau su gresiančiu persileidimu 4 kartus. Visus kartus man ligoninėse darė echoskopus ir sakė, kad turėsiu dvi mergaites . Buvo sunkus nėštumas, bet nepaisant visų sunkumų buvau laiminga. Juk keturmetis broliukas turės 2 sesutes

Rugpjūčio 1 dieną aš, kaip niekad keistai jaučiausi. Lyg maudė pilvą, bet kaip visada, aš numojau ranka ir toliau užsiiminėjau namų ruošos darbais. Vyras , kaip niekada grįžo labai pavargęs ir išsekęs. Susirinkusi visus daiktus įsirioglinau į mašiną. II ligoninej atsiradom apie 1val nakties. Priimamajam beldėm , skambinom ilgai  Išlindo apsimiegojusi budinti sesutė (žinoma lengvai susivėlusi ir su nugulėtu žandu ). Įvairavau su savo nediduku pilvuku, vėl tos pačios procedūros: svėrimai, matavimai..... liepė man pasiimti daiktus ir eiti su ja į liftą. Aš truputuka pasimetusi sakau: " vyras vėliau atneš" , o ji vyrui grėsmingu balsu liepė "atsineškite dabar, nes paskui nebus kada".  Kirbėjo mintis abiem, kad aš vėl atvažiavau su gresiančiu....juk man dar iki gimdymo buvo likę porą savaičių . Kaip ten sakoma, viltis durnių motina. Mane nuvedė į antrą gimdyklą. Staigmenos nesibaigė
Vyras pervargęs glaustėsi visur, nerando sau vietos, norėjo miego.....Aš laukiau nesulaukiau, kol ateis gydytoja ir apšvies mane. Ilgai laukus atėjo..... Ryža, piktu veidu moteriškė (viskas tuo pasakyta). Žinoma, po apžiūros mano nuomonė apie ją pasikeitė (neatsimenu jos pavardės, bet aš jai dėkinga ) .
Žodžiu ji pasakė, kad pas mane kaklelis atsivėręs 7 cm    Vyras tą pačią sekundę pabudo, o mane ištiko lengvas šokas...... Ir kaip pirmą gimdymo kartą, mane pradėjo krėsti nežmoniškas drebulys. Pagulėjusi apie dešimt minučių sumasčiau, kad noriu į tuoaleta ir stipriai noriu, bet gydytoja mane paguodė...Kad negaliu niekur eiti, nes aš tuoj gimdysiu, tuo pat metu man nuleido vandenis. Staiga atsirando dar vienas gydytojas (Kalvinskas, ačiū jam), prigužėjo daug sesučių, akušerių. Pasirodė man sąrėmiai  , vėlyvi, bet laaabai veiksmingi.  Mano vyras, keistai man kuždėjo malonius žodžius, darėsi baisiau ir vis drebulys nepraeidinėjo. Raminau save mintyse, bet niekas neveikė . Staiga išgirdau, kad vaikelis eina ne galvyte, o užpakaliu . Iškylo klausimas, kas dabar bus(gimdysiu ar cezaris)??? Susižvalgymai su vyru manęs nepaguodė. Bet.... žodžiai: "stumkite, nes kitaip vaikelis uždus" mane išmušė iš vėžių. Išpilė prakaitas, užverė kraujas ir aš jau steniu.....Atsimerkusi, pamačiau tik šmėstelėjusią vaikelio kojytę. Į mane žinoma niekas nekreipė dėmesio, o taip norėjau, kad man pasakytų ar viskas gerai? Bet nieko, net vaikelio balso negirdėjau....Norėjosi pašokti nuo tos lovos ir bėgti pažiūrėti, bet man niekas neleido. Galop man pasakė, kad berniukas ir, kad viskas gerai . Va tada jau žaktelėjau ( juk, man sakė bus dvi mergaitės, kur jos?). Per tas penkias minutes, aš spėjau nusivilti, kad turėsiu namie 4 bernus (nejau teks dar gimdyti), o vyras rėkė nesavu balsu: "gimė mano Jonas" . Nu fsio,,,,staigmenos pilėsi viena po kitos . Galop, vėl riksmai: "ponia stumkite!!!!!!" Stumiau paraudonavus, vyras vis man glostė galvą (kas jam beliko daryti), šaukė į ausį: "laikykis" (kažin, kaip jis ten pasilaikytų ) galų gale pajautusi tokį fainą palengvėjimą, euforiją, palaimą...Vyras tyliai pašnibždėjo, kad mergaitė .Gulėjau, išdarkyta, apsižliumbusi. Laimė ir džiaugsmas trykšte tryško (buvo visiskai taspats, kad  sesutės susėdusios mano uodegoj, siuvinėjo mane). Šitas mano gimdymas truko tik 1 val, bet man atrodė, kad visą naktį. Mūsų džiaugsmeliai gimė, nei maži, nei dideli, Jonas (vis dėlto vyras nugalėjo ir sūnui davėm, tokį vardą) svėrė 2722 gr, Emilytė (šį vardą daviau aš) 2468 gr . Pirmą kartą savo auksytę pamačiau tą pačią naktį, o su auksiuku susipažinom tik trečią dieną (nes mama jį truputį pridusino ) .

Esu laiminga, kad pašantažavau vyrą, kad nusileidau jam, kad pagimdžiau. Nenorėjau nei vieno, dabar turiu DU