Sveikos
Niu prisėdau pagaliau normaliau prie kompo, atidarius savo antrąją mankštytę dienoj, ujujuj jau kaulai visi treška nuo tempimo pratimų tų.
QUOTE(Medute28 @ 2009 08 10, 19:22)
Oi, Ernestuk, na tu ir pavarei

šitokia stipruolė ir šaunuolė !
o mano Andrėja visai aptingo, nori, kad viską daryčiau už ją .. nenori nė kiek savarankiška būti, o aš jau pykstu, pavargau, kad tik ant rankų jai įdomu, o juk ir vežime būnant galima daug matyti ir net žaisti su žaislais,bet gi jai reikia tik ant rankų, o ant jų būdama kabo kaip skuduriukas visiškam relaxe

jau šiandien tai pavargau, džiugu tai kad traktorius dirbo visą darbą, tai mes per langus tik žiūrėjom, bet vis tiek, mergina tinginė auga
Jolita, ačiū
O aš mažytė kokia darštuoliukė buvau.

Tokios kaip Andrėjytė mažutės žinoma savęs nepamenu, bet nuo 4m daugmaž oi kaip šokdindavau mamą ir sesę. Daigtas koks palei nosi gulėdavo, pora žingsnių nuo manęs, kviesdavaus jas kartais net iš kito kambario kad ateitu ir paduotu, vietoj to kad ir keturiom nuvaryčiau ir paimčiau. (Nuo 4m buvau šliaužiojimo asė)

ar jau savo mažulaičiais žingsniukais palei sienas pati nutipenčiau. Mankšta reikdavo daryt, dūdų orkestrą atidarydavau. Budavau pati nelaimingiausia pasaulį kaip ko pareikalavus turėdavau minute lukterkt. Dievulėlį aukštelninkas. Dabar kaip pagalvoju, neįsivaizduoju kaip mama man skalpo nenuėmė nuo visų mano kaprizų, tiek šokdinau ja kad neduok dieve.

Bet.. Pati mane taip išlepinus buvo, aš nekalta, kaip dabar kartais pasijuokiam prisimine senus laikus.

Reikėjo geros beržinės košės, daba ne taip lakstyčiau.
QUOTE(Dalmantinelota @ 2009 08 11, 21:58)
Cia mano Deimutis
Koks gražuoliukas.
QUOTE(Dalmantinelota @ 2009 08 12, 06:48)
Zinai man visi tokie vaikiukai kazkuo panasus gal kad jie visi turi savo ligele. ir man be isimties visi grazuoliukai.as pruo juos ramiai praeit nemoku as butinai turiu uzkalbint paglostyt ir pasidziaugt ir niekada nepamirstu mamai svelnu zodi tart. juk kaip smagu kada aplinkiniai tave priima geru zvilgsniu ar zodziu o ne nuziuri kai i kokius ufonautus.
Ir aš kaip einu gatve aukštai iškėlus galvą, pasitempus, pajutus įdėmesnį žvilgsnį į mane visad nusišypsau, užkalbinta visad draugiškai viską atsakau, išgirdus klausimą iš praeivių, pirmasyk sutiktu žmonių kad turbūt man sunku linksmai atsakau kad tikrai nea, iš karto pajuntu ir iš jų nuoširdu draugiškumą, pagarbą. Ir seniai nebesijaučiu ufonautė šioj žemėlėj.