Sveikos, daugiau ar mažiau perskaičiau temą ir dabar esu dar didesniam pasimetime, nei anksčiau. Šiuo metu ginuosi magistrą ir darbo vadovas ragina (net gana primygtinai

) stot į doktorantūrą. Mokslo ir ten esančių iššūkių visai nebijau ir gal netgi labai norėčiau.
Studijuoju vadybą, tas mokslas tikrai man patinka, o ir nėra sunkus. Be to ir mano, ir vadovo nuomonės labai sutampa vienu klausimu - nėr čia ko senus vadovėlius vartyt, reikia žiūrėt kas naujausia, nes pasaulis keičiasi per greit. Tad ir tas darbas galėtų būti rašomas kad ir sėdint kaime po obelim, nes tereikia kompiuterio ir interneto.
Bet va labai kankina klausimas, ar verta.
- Nežinau, ar tai man bus paspirtis ar kliūtis darbe. Jau 10 metų sėkmingai dirbu marketinge, o kelis metus dar ir vadove turėdama tik bakalauro išsilavinimą, ir tą inžinerinį. Kiek esu buvus darbo pokalbiuose, mano išsilavinimas niekada niekam neužkliuvo, darbdaviai patys susirasdavo mane. Niekada nepajaučiau, kad trūksta kažkokio laipsnio ar diplomo. Iš kitos pusės, gal kiti tiesiog nekvietė?
- Akademinis darbas man patiktų... ne daugiau 4 valandų per savaitę. T.y. mielai dėstyčiau studentams, tikrinčiau jų darbus, bet tikrai nesiruošiu išeiti iš verslo. Ir ne tik dėl pinigų.
- Na, ir pinigai, žinoma, ne paskutinėje vietoje. Neturiu, kas mane išlaiko, o pripratusi gyvent gerai ir su dėstytojo alga paprasčiausiai nemokėčiau gyvent. Ir nenorėčiau.
Tai va ir nežinau, ką dabar daryt. Lyg ir norisi, lyg ir baisu. Bijau, kad man gyvenime pritrūks laiko viskam nuveikt. Juo labiau kad per tuos 4 metus dar ir vaiką noriu pagimdyt (arba įsivaikint), ir jei duos Dievas, ne vieną.
Kaip manote, jei pasirašyti darbą, susirinkti (parašyti) straipsnius, o paskui įstot į doktorantūrą vien tam, kad nekainuotų gynimas? Įmanomas variantas?
p.s. nes bijau, kad tik nereikėtų man visos sumos paskui grąžint, kai nepabaigsiu. Magistrantūrą irgi ne iš karto baigiau