Graikijos miestai, kalnai ir jūros

Prieš porą metų keliovome per visą Graikiją. Sekančiais metais mūsų dukra pakartojo beveik tą patį maršrutą ir grįžo visa euforijoj. Įdėsiu kur mes keliovome, ką matėme, gal kas panašų maršrutą susidarys.
Tą kartą važiavome ne su mašina kaip paprastai, o pasiūlė važiuoti mūsų kaimynas,didelis kelionių entuziastas.
Kaip visada, pasiūlymas vykti į Graikiją autobusu iš mūsų kelionės organizatoriaus, nukrito kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kelionė beveik tik po metų, o apsispręsti reikėjo tuojau pat. Daug negalvoję, kaip ten bus po metų su atostogom, su vyru prabalsavom – už. Laukimas neprailgo, nes per tą laiką spėjome ne į vieną kelionę išsiruošti.

1-3 dienos:
Dardame Lenkijos keliais, o prieš akis ganėtinai sunki šešiolikos dienų kelionė. Diena ilga, tad užtenka laiko susipažinti su bendrakeleiviais. Smagu, nes dalį keliautojų jau pažįstu (teko ankstesnėse kelionėse susidurti). Jau naktį išsilaipiname pernakvoti Slovakijoje, miestelyje Liptovskij Mikulaš.
Mūsų viešbutis


Krentame į lovas, nes kėlimasis ketvirtą ryto ištęsė dieną iki begalybės. Ryte, pažvelgus pro langą matosi kalnai, bet pats miestelis negražus ir nejaukus. Paskui paaiškėja, kad netoliese slūgso didelis dirbtinis vandens telkinys (kaip mūsų Kauno marios) nuostabiomis pakrantėmis, o šalia įsikūrę visokie vandens parkai (žymioji Tatralandia taip pat), sveikatos ir sporto kompleksai. Šaunuoliai vairuotojai jau prausia mūsų autobusą, kad pro švarius langus galėtumėme gėrėtis vaizdais.



Tiesiog negaliu nepagirti mūsų vairuotojų, su kuriais visas tas kelionės dienas teko kartu bendrauti. Tokių šaunių, paslaugių, su sveiku jumoru, besidominčių lankomais objektais vairuotojų ne visada sutiksi.

Vaizdas pro autobuso langą



Sustojame supermarkete apsipirkti ir traukiame tolyn.


Papildyta:
Vengrijoje netikėtai užsukame pasigrožėti Kečkemeto miesteliu,

Kečkemete nerasite turistų antplūdžio, kaip kituose Vengrijos išreklamuotuose miestuose. Tyla ir ramybė garantuota. Miestui tik 600 metų. Seniausia miesto bažnyčia taip pat skaičiuoja šeštą šimtmetį.
Miesto centre transporto judėjimas vyksta žiediniu principu, tad pravažiavus žvilgsnį priviliojusią vietą, teks dar kartą apsukti ratuką, kad atsudurti ten, kur norėjosi. Siauros, vingiuotos miestelio gatvelės, taip ir kviečia pasivaikščioti, pasimėgauti ramiu Vengrijos provincijos gyvenimu.
Pačiame centre puikuojasi grakšti rotušė.Net kaklą gali paskausti besigrožint nuostabiu, būdingu tik Vengrijai, raštuotu rotušės stogu ir dailiais nedideliais varpais.



Jei išgirsite varpų muziką nenustebkite. Ji skamba kas valandą.



Centrinė Kečkemeto Košuto aikštė puikuojasi ne tik rotuše. Šalia vienas kito puikiai dera įvairių architektūrinių stilių bei krypčių pastatai. Aikštėje vakarais ir išeiginėmis dienomis, renkasi šeimos, dūksta vaikai. Tačiau žalumoje skendinčio miestelio garsai kažkur dingsta, lyg suvyniojami į vatą. Tik girdisi prie parkelio čiurlenantys fontanai.
Parkelyje nedrumsčiamą ramybę demonstruoja pagyvenę žaidimų mėgėjai. Susėdę jaukioje kompanijoje prie fontano su maža varlyte, net nepakeldami galvų žaidžia stalo žaidimus.



Smagu paganyti akis į namukus su nedideliais bokšteliais ir vitražais. Nuo balkonų ir palangių svyra gėlės, o senuose kelmuose praeivius džiugina pasodinti rožių ir erškėtrožių krūmai. Visa tai padaryta sau, kaimynams ir mums su jumis pasidžiaugti.



Saulės spinduliai atsimuša į nuostabaus grožio mozaikas, puošiančias namus. Tarsi žaisliniai, tarsi neapgyvendinti žmonių namukai vilioja žvilgsnį savo nuostabia ornamentika. Beveik kiekvienas namas turi savo nepakartojamą šedevrą. Tikri meno kūriniai, iš tolo panašūs į emalę.



Manoma, kad emalės menas taip pat atsirado šiame miestelyje. Dabar čia kasmet vyksta tarptautiniai emalės ir keramikos meistrų simpoziumai.
Įdomu, bet tokiame nedideliame miestelyje nemažai muziejų.
Pailsus malonu prisėsti kavinukėje netoli parkelio ir paskanauti vengriško guliašo – net keleto rūšių.



O jei pasijusite padauginę maisto, užsisakykite taurelę palinkos (56 laipsnių abrikosinio samagono). Kečkemeto apylinkės garsėja auginamais abrikosais, iš kurių ir gaminama žymioji palinka, kuriai šiame mieste pašvenčiamos pažintinės ekskursijos ir degustacija firmos ”Cvak” gamyklose.
Vakarėjant apšviestas miestas atrodo dar gražiau. Prožektoriai maino spalvas ir pastatai tarsi pasipuošia vakariniu rūbu. Fontanai dar garsiau sučiurlena kviesdami pasigėrėti spalvotomis vandens kaskadomis.



Serbija nustebina puikiai sutvarkytais keliais, apšviestomis autostradomis ir moderniai įrengtomis degalinėmis. Dar prieš porą metų nieko panašaus nemačiau.

Degalinėse rankas nusiplauti gali tiesiog prie kolonėlės

Makedonijoje vairuotojai ilsisi, tad turime laiko apžiūrėti Skopje.

Apie Skopje reiketų dėti atskirą pasakojimą, tad įdėsiu kelias nuotraukas

Tiltas per Vardaro upę



Tvirtovė, kurioje praleidome porą valandų



Granatai noksta muziejaus kiemelyje



Musulmoniškoji miesto dalis



Turgus musulmoniškoje dalyje- čia pirkom nuostabaus skonio vynuogių



Mūsų pietūs



Skulptūra Motinai Teresei europietiškoje dalyje



Trečios kelionės dienos vėlų vakarą įvažiuojame į Graikiją – nemokamas dievų, didvyrių, vardų, vaizdinių ir metaforų kasyklas. Džiaugsmingi šūksniai – nors per langus nieko nesimato, bet mūsų kelionės tikslas jau pasiektas.
Papildyta:
Pamatėme tikrai labai daug, juolab, kad tai ne agentūrinė kelionė buvo
Papildyta:
4 diena: Salonikai
Pernakvojame Halkidonos miestelyje viešbutyje “Kornilos”. Neblogas viešbutis, tik šalia -pagrindinė magistralė, tad triukšmas nuo gatvės pakankamai didelis. Pramiegame, nes kažkodėl dingo mobiliojo garsas. Įlekiame pusryčiauti, kai iki išvažiavimo lieka 15 min. Pavalgau turbūt per kokias keturias minutes ir lekiu į kambarį krautis išdėliotų daiktų. Kartais savotiškas adrenalino kiekis neblogai suveikia, nes spėju ir galvą išsiplauti, ir daiktus susimesti, ir maistą iš šaldytuvo į šaltkrepšį sudėti. Šioje kelionėje eilinį kartą įsitikinau šaltkrepšio privalumais, nes visą dieną gėrimai ir vaisiai išlikdavo šalti. Problemų beveik nebuvo, šaldytuvus rasdavome beveik visuose viešbučiuose atsišaldyti elementams. Paskutiniu atveju galima pasiklausti pas registratorių ar neturi kokio šaldiklio. Iš to strioko pamirštame vyro striukę, tačiau susiskambinus, kitą dieną be problemų ją atsiimame, juolab, kad visai nereikia išsukinėti iš kelio.
Neužilgo įvažiuojame į Salonikus (arba Tesalonikus). Miestas labai senas, įkurtas net 315m. pr. Kr. karaliaus Kasandro, bet senųjų statinių išlikę visai nedaug. 1917 m. didelis gaisras beveik visai suniokojo šį miestą. Sunku pasakyti ar patiko šis miestas. Greičiausiai ne, nes manęs visai nežavi tos naujos netvarkingos modernios statybos. Be to, namai kažkokie apšiūrę, o antenos, saulės baterijos ir vandens bakeliai ant stogų padidina betvarkės įspūdį.



Nors kažkokio jaukumo pačiame mieste yra. Gal todėl, kad jis prie jūros, kaip ir mūsų Klaipėda. O ir pagrindinės gatvės trys – kaip ir Klaipėdoje.
Kabarojamės laipteliais ir stačiomis gatvelėmis link Akropolio. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl taip darėme, nes autobuso aikštelė yra prie pat Akropolio. Akropolyje savo laiku gyveno tik turtingieji, o žemesnės klasės kurdavosi apačioje, formuodamos gyvenvietę.



Viskas šalia ir gėlės, ir šiukšlės





Nusileidę, privažiuojame prie paminklo Aleksandrui Makedoniečiui. Kaip visada- jeigu vadas, tai ant žirgo, bet paminklas jūros fone žiūrisi labai gražiai.



Pėdiname pakrante link Baltojo bokšto, XV a. Venecijos meistrų statinio.



Pakeliui seni dėdulės graikai ramiai sau žvejoja visai nekreipdami dėmesio į turistus. Galima su jais pasikalbėti apie žvejybą, ir visai nesvarbu, kad jis kalba graikiškai, o tu lietuviškai. Svarbu bendra tema ir geranoriškumas.




Papildyta:
Pagal privalomąją programą aplankome Šv. Dmitrijaus baziliką (turbūt viena gražiausių, mūsų lankytų),



jos rūsius, Šv. Georgo rotondą (išlikusios mozaikinių freskų dalys)



ir kasinėjimus vidury miesto, kur kažkada buvo senasis miestas. Matosi buvusi turgaus vieta, teatras. Čia vykdavo miesto teismas – viskas kartu, didelėje miesto aikštėje.



Salonikuose, o ir kituose Graikijos miestuose paprastai pastatų pirmuose aukštuose įsikūrusios parduotuvės: avalynės parduotuvė, vaistinė, optika, drabužių parduotuvė, kosmetikos parduotuvė, optika, vaistinė ir t.t. Tarp jų įsiterpia įvairios tavernos, restoranėliai ir saldumynų parduotuvėlės. Eismas labai intensyvus, gausybė motorolerių. Gatvę pereiti nėra taip paprasta, nes graikai ne visada paiso raudono šviesoforo signalo.





Labai daug jaunimo, nes Salonikuose įsikūręs vienas didžiausių Graikijos Aristotelio vardo universitetų. Didžiulis universiteto miestelis ganėtinai šiuolaikiškas, bet nejaukus. Visi pastatai daugiaaukščiai, purvinais langais. Na, nėra ten tokios auros, kaip senuosiuose universitetuose. Mokslas Graikijoje kainuoja labai nedaug, tad mokosi, kas tik netingi. Be to, neišlaikius egzaminų, niekas neskuba studentų pašalinti iš universiteto. Gali mokytis tiek laiko, kiek tau reikės studijoms pabaigti. Nors iki žilos senatvės. Paskaitas lanko kaip kas nori. Vadovėliai, maitinimas studentams taip pat nieko nekainuoja, kaip ir įvairių muziejų bei archeologinių objektų lankymas, neskaitant kitokių privilegijų. Tačiau, nežiūrint į visokias studentams teikiamas lengvatas, jie labai aršiai kovoja už savo teises. Jeigu tik kas sugalvoja naują dalyką, kuriam nepritaria studentai, tuojau pat organizuojamas streikas, blokojuomi įėjimai į universitetus ir… studentai laimi.
Studentai





Didžiuliai šunys, katės ir besiblaškantys balandžiai tiesiog neatsiejama Graikijos dalis. Jie labai draugiški ir tikrai nėra tokie alkani, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Padėto įvairaus maisto ir gėrimo spalvotuose dubenėliuose radome ne vienoje vietoje. Tačiau skanesnį kąsnelį jie vis tiek bando iškaulyti.
Darosi karšta, nors jau spalio mėnuo. Tad tingiai paslampinėję gatvėmis nutariame skaniai papietauti vietiniame restoranėlyje (pagaliau paragavome tikrų graikiškų salotų ir žuvies!). Įdomu stebėti kaip kai kurie restoranėliai ir tavernos medžioja sau klientus. „Medžiotojo“ vaidmenį atliekantys vyrukai tiesiog turi telepatinių sugebėjimų atskirti potencialius klientus. 99% kvietimų prisėsti prie stalelio baigėsi sėkmingai. Mes irgi buvome sėkmingos medžioklės rezultatas, nors, aišku, tam buvome iš anksto nusiteikę.
"Pagautieji"



Papildyta:
Vergina
Skaniai ir gausiai papietavę traukiame link autobuso ir vykstame 85 km nuo Salonikų į Verginą. Vaizdai už lango ganėtinai neįdomūs, pakelėse pilna šiukšlių. Matomai, kaip ir visi pietiečiai, graikai mažai kreipia dėmesio į tokius dalykus. Gal todėl jie tokie atsipalaidavę, patenkinti ir niekur neskubantys. Net į darbą jie galutinai susirenka tik apie 11 val., o neužilgo ir siesta.
Atvykstame į Verginą, mažulytį miestuką, buvusią caro Perdikto sostinę, kurį išgarsino 1861 m. prancūzo Leono Eze kasinėjimai. Buvo atkasti rūmai, o vėliau ir garsusis Filipo II Makedoniečio kapas. Norintys, perkasi bilietus (6 EU) ir traukia į muziejų, o aš su vyru nutariame apsižvalgyti miestelyje, prisėsti vietinėje tavernoje ir pailsinti sutinusias kojas ( kažkodėl šitoje kelionėje labai tindavo kojos). Be to, nesame dideli kapaviečių gerbėjai.
Gerokai įkaušęs baro savininkas patiekia šalto alaus, o pats tuo tarpu prisėda ant baro kėdutės ir stebi savo augintinį – mažą kanarėlę. Būrelis paukščių smarkiai ginčijasi dideliame krūme. Kažkas su traktorėliu veža pro šalį šakas, keli lankytojai užėję į barą užsisako kavos ir ouzo (anyžinės degtinės). Po Salonikų – tokia ramybė, kad visai nesigailime nėję apžiūrėti valdovų kapų.
Leptokaria
Nakvynei sustojame miestelyje Leptokaria jaukiame viešbutyje“ Mousos“. Iki jūros su smėlėtu (daugiau niekur tokio neradom) paplūdimiu apie 300 metrų. Šeimininkas Stratos mus sutinka labai svetingai. Mūsų kelionės organizatorius čia jau anksčiau nakvojo. Ant sienų dauguma informacijos iškabinta lenkų kalba. Beje, ir pačiame miestelyje taip pat. Pasirodo, čia atostogauja nemažai lenkų turistų. Kaip skelbia viešbučio lankstinukas – pro bet kurį langą, galite matyti Olimpo kalną.Deja, tamsu ir nieko nematome, tačiau ryte lankstinuko pažadai pildosi.



Iš tikrųjų Olimpas toks didelis, kad matosi tikrai pro visus langus. Graikų Dievams nereikėjo stogo virš galvos, jie gyveno gamtoje.
Nustebina mus ir pusryčiai. Pasirinkimas toks, kad prisišveičiame pusei dienos. Matosi, kad įpratę maitinti lenkų turistus, nes patys graikai, kiek girdėjome, pusryčių beveik nevalgo. Išvažiuojant liepia prisiminti kambarių numerius, kur gyvenome, nes į šį viešbutį dar grįšime. Ir ką galvojate? Grįžtant kai kas net savo pamirštą sūrį rado šaldytuve. Net lovos liko paklotos taip, kaip jas ir palikom

5 diena: Meteorai
Ši diena tikrai įsimintina. Važiuojame į Meteoro vienuolynus. Kiek priaikčiota, kiek susižavėjimo išlieta beveik kiekvieno, kuris ten pabuvojo, atsiminimuose. Galiu tik pacituoti vienos savo bendrakeleivės žodžius: „Dabar jau ir numirti galima.“ Ir kodėl jie vis dar neįtraukti į pasaulio stebuklų sąrašą? 14 a. čia atkeliavęs vienuolis Atanazijus aukščiausioje viršūnėje (625 m aukštyje) įkūrė pirmąjį vienuolyną. Man labai graži legenda, kad į uolos viršūnę jį nuskraidino erelis. Kaip pirmieji vienuoliai patekdavo į stačių uolų viršūnes ir kaip jiems pavykdavo į tokį aukštį užkelti statybines medžiagas – vis dar paslaptis. Anksčiau ir turistai į šiuos vienuolynus galėdavo patekti tik padedami vienuolių ir sudėtingos virvių, krepšių ir keliamųjų įrenginių sistemos. Dabar nuo Kalambakos miestelio veda puikus asfaltuotas kelias.
Vaizdai pakeliui





Didžiųjų Meteorų vienuolynas






Papildyta:
Jau grįžtant namo, kada mūsų kelionės organizatorius prašė pareitinguoti mūsų lankytas vietas – Meteorai vienareikšmiškai atsidūrė pirmoje vietoje. Ten reikia pabūti ir tai pamatyti. Šitokia didybė. Amžina. Nepaprastos formos kalnai. Aukštis didelis – tiesiog vietomis pakerta kojas, bet vaizdai tokie, kad pamiršti visas savo baimes.







Čia puikiai gali suprasti pravoslaviškas tiesas (manau tai tinka bet kokiam tikėjimui): vienuolynas – vieta, kur susilieja dangus ir žemė, vienuolynas – nepasiekiamos begalybės pradžia, iš kur nepertraukiamas maldų srautas trumpiausiu keliu pasiekia Dievą, iš kur lengviausia kreiptis į amžinybę… O dar kamarėlė, kur pro duryse išpjautą langelį matosi atsiskyrėlių palaikai ( išilgai sienų ant lentynų sudėtos pageltonavusios kaukolės ir kaulų krūvos).




Nuostabiai išsilaikiusios 16a. freskos Didžiųjų Meteorų vienuolyne. Besigrožint išgirstame įdomaus pasakojimo nuotrupas ir prisišliejame prie rusakalbių ekskursijos (gidas graikas). Galvoje sukirbėjo mintis – kad mums tokį gidą. Žinios pateikiamos su tokiu užsidegimu, kad nevalingai seki iš paskos ir nori išgirsti daugiau ir daugiau. Istorija persipina su filosofiniais ir dvasiniais išvedžiojimais bei palyginimais, negali atsiklausyti. Gido vardas Piotr – taip jis prisistato.

Gidas su skrybėle



Paprašome su juo nusifotografuoti. Mielai sutinka, o sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, pareiškia, kad Vilniuje turi nemažai draugų, sudainuoja posmelį „Ant kalno mūrai“. Negana to, pareiškia, kad, jeigu norime, gali pacituoti ir Maironį. Be galo malonu tai girdėti. Kažkur, už tūkstančių kilometrų su svetimtaučiu šnekėtis apie Maironį. Net minties tokios nebuvo.
Nusileidžiame šiek tiek žemiau, kur pro kalnų plyšius atsiveria nepaprasta panorama į vienuolynus, apačioje pritūpusį Kalambakos miestelį.





Vienuoliai irgi grožisi



Karstomis uolomis kaip ožiai ieškodami vis gražesnių kadrų, o laikas nenumaldomai bėga. Mažai tokiai vietai nepilno pusdienio, labai mažai. Aplankytas tik vienas (bent jau pats didžiausias, įėjimas 2 EU) vienuolynas, o ir vaizdais neatsigėrėta iki soties.

Dar kelios nuotraukos iš vienuolynų





Ir čia jos tykoja skanesnio kąsnelio



Augalėlis



Papildyta:

Metsovas
Negalėdami sulaikyti patirtų įspūdžių kalbamės visą kelią. Autobusas ūžia kaip avilys. Pakeliui dar pamatome kaip keli alpinistai ropščiasi į šalia Meteorų esančiu kalnus visiškai tiesia briauna. Pakeliui driekiasi medvilnės laukai, todėl išlipame kas pačiupinėti, kas nufotografuoti, o kas ir prisiskinti.





Po tokių potyrių kelias iki Metsovo miestelio neprailgsta. Pakeliui pravažiuojame aukščiausią (1705 m) Graikijoje Kataro perėją.
Metsovas, turistų pamėgtas kalnų kurortas, įsikūręs daugiau nei 1 km aukštyje. Osmanų laikais Metsovo gyventojai prižiūrėjo Kataro perėją. Tarp jų protėvių buvo nemažai plėšikų, kuriais savo laiku garsėjo šie kraštai.





Metsovas -mažas, kompaktiškas, be galo jaukus, šviesaus medžio langinėmis ir durimis, netipiškas Graikijos miestelis. Didelė dalis kalkakmenio namų stogų dengta skaldytu akmeniu.



Gatvelės grįstos akmenimis. Gyventojai, apsirėdę tautiniais drabužiais, miesto aikštėje pardavinėja suvenyrus ir, tik čia matytas, drožinėtas piemenų lazdas. Patinka man klaidžioti tokių miestelių siaurutėmis gatvelėmis, kur atrodo beveik už kiekvieno kampo laukia kažkoks netikėtumas. Tas laiko trūkumas tiesiog žudo – turim tik pusantros valandos, o reikėtų ir pavalgyti. Gerai, kad apie centrinę aikštę pilna tavernų. Palikusi savo vyrą vienoje iš tavernų bendrakeleivių kompanijoje valgyti ožio sriubos, patraukiu gatve žemyn.

Ožio sriuba



Kokoretsi- subproduktų vyniotinis, kepamas ant iešmo



Randu muziejų, o takelis veda į vienuolyną, kur girdėjau, lankytojai labai laukiami. Bet laiko mažai ir negaliu sau leisti tokios prabangos kaip vienuolyno lankymas. Grįžtu per miniatiūrinį parkelį, kurio papėdėje mielų meškučių skulptūrėlė. Pakeliui prigriebiu pasisotinusį vyrą ir lendame gilyn į miestelį. Atrodo, kad vaikštome po paveikslėlį.



Mokykla


Net keista, nėra visai Graikijai būdingų šiukšlių krūvų ir šiaip netvarkos. Pasirodo, žiemą čia net būna sniego. Netikėtai surandame visai nemažą supermarketą. Už pusantro euro nusiperkame litrą jauno vyno plastmasiniame butelyje. Vėliau važiuojant autobuse vyksta degustacja ir visi vieningai nusprendžiame, kad jis visai neprastas.
Papildyta:
Kelias vingiuoja kalnų keliais, o apačioje matosi naujai tiesiama autostrada. Ateityje vairuotojams tai sutaupys daug laiko. Kelias veda link Janinos, kuri klestėjo Osmanų laikais. Janina įsikūrusi prie didžiulio ežero su salomis. Salų pakrantėse vakaro saulės spinduliuose tyliai murkso balti namukai ir pakrantėse prišvartuoti laiveliai. Pakeliui matėme nemažai nedidelių gaisrelių. Keista, bet niekas jų ten negesina. O ir kam? Juk gaisrelis plinta į kalną, o aukščiau akmenys – reiškia pats natūraliai pasibaigs. Aišku, dideli gaisrai, kurie siekė gyvenvietes – kitas reikalas.
Amfilochia
Nakvojame kurortiniame miestelyje Amfilochia, viešbutyje “ Amvrakia“. Čia dėjosi keisti dalykai. Nors ir ant jūros kranto, viešbutis prie pat gatvės (jūra iš karto už gatvės), per kurią eina krovininių automobilių srautas. Tik nedidelė dalis langų – ramesnėje pusėje. O dar dalies kambarių langai išeina į uždaro šulinio kvadratinio metro dydžio kiemelį, kuriame ūžia įvairūs agregatai. Kambariuose tvanku, bet dėl triukšmo neįmanoma atidaryti langų. Galima įsijungti kondicionierių, bet nėra pultelio. Nėra ir antklodžių, tik paklodės. Registratūroje gali gauti pasirinktinai – arba pultelis, arba šiltesnė antklodė. Vyksta kova, nes reikia ir vieno, ir kito. Apie vidurnaktį reikalai šiaip ne taip išsisprendžia. Nesusipratimus bent jau atperka gana neblogi pusryčiai ir vaizdas į jūrą, nors tas automobilių gaudimas nekelia jokio susižavėjimo. Tik atvykus, kai kas sumąstė jau sutemus išsimaudyti. Visa laimė, kad nesugalvojo bristi, nes iš ryto pamatėme gausybę jūros ežių prie pat kranto.

6 diena: Peloponesas

Ryte įsėdus į autobusą, daugumos balsų sąskaita buvo nuspręsta, kad važiuosime link Peloponeso pusiasalio ilgesniu, bet gražesniu keliu. Pakeliui dar ir nusimaudysime laukiniame pliaže. Tai buvo ta siaubinga diena, kai beveik visą laiką praleidi autobuse. Vienintelis, kas praskaidrino šį kiurksojimą autobuse – pajūrio vaizdai.







Žinoma, gražūs vaizdai gerai, bet nemanau, kad sustojimas pasimaudyti laukiniame pliaže atperka ilgą buvimą autobuse. Ypač, kai po pasimaudymo dar keturias ilgas valandas reikia vėl praleisti autobuse. Maudynių sustojame pliaže, į kurį patekti reikia ledant po spygliuota viela takeliu, arba, rizikuojant nučiuožti per akmenis, lipti stačiu šlaitu žemyn. Prie vieno medžio surandu kalnų ožio ragus ir atnešu parodyti vyrui. Visiems pasidaro labai smagu, pašmaikštavimai nesibaigia visą dieną.
Pliažiukas labai gražus. Vanduo tiesiog nenusakomos mėlynai žalsvos spalvos, skaidrus, skaidrus.



Pakrantės augalėliai



Šitą "gyvulėlį" ištraukė iš jūros


O pakrantėje, tarp akmenukų pilna nedidelių gražių kriauklyčių. Po maudynių traukiame toliau – mūsų maršrutas driekiasi link Peloponeso sąsiaurio. Pakeliui vynuogynus keičia alyvmedžių ir apelsinmedžių giraitės.
Privažiuojame 2004 m. naujai pastatytą 2 km ilgio tiltą per Korinto įlanką. Unikalus pakabinamas tiltas, kurį statant buvo sprendžiama žemės drebėjimo problema. Šioje vietoje seisminis aktyvumas labai didelis, todėl tiltas buvo statytas taip, kad jam nepakenktų jokie žemės plutos poslinkiai. Negana to, labai gražiai žiūrisi. Pravažiavimas per tiltą mokamas. Todėl didelė dalis vietinių į Peloponesą keliasi keltais, nes taip daug pigiau, nors užtrunka žymiai ilgiau.
Peloponesas garsėja savo antikinių pastatų liekanomis, apipintas mitais ir padavimais. Būtent Peloponese, pasak padavimų, gimė Heraklis, čia valdė Agamemnonas, mitinis Mikėnų karalius, vadovavęs Trojos apsupčiai.

Tęsiu 6 dieną

Mikėnai
Mūsų maršrutas siekia Mikėnus – garsėjančius savo legendine civilizacija, kuri gyvavo iki 1100 m. pr. Kr. Savo laiku, nugalėjusi Kretos valdovus, Mikėnų valdžia įsiviešpatavo visose aplinkinėse jūrose. 1100 m. pr.Kr. Mikėnų Akropolis buvo sunaikintas didelio gaisro, po kurio Mikėnų civilizacija sunyko. 1874 m. archeologas H. Schleimanas bekasinėdamas atrado Mikėnuose šešias karalių kapavietes, pilnas auksinių kaukių, kardų, indų ir kitokio laidojimo inventoriaus.
Tačiau, jeigu atvirai, Mikėnai nepaliko jokio įspūdžio – akmenų krūva ir tiek. Aišku, s geru godu, būtų buvę kitaip, bet vaikščioti ir spėlioti kas ir kaip ....





Mikėnų apylinkės





Nors įėjimą saugo legendiniai Liūtų vartai, tačiau abejoju, ar vien tik dėl jų verta mokėti 6 Eu. Homero rašyti žodžiai “gerai pastatytuose Mikėnuose, pilnuose aukso“ – jau senai praeitis. Graikijoje yra daug įdomesnio kitokio architektūrinio paveldo. Aplink stūksantys kalnai paliko kur kas didesnį įspūdį negu patys Mikėnai. Tik dabar pagalvoju, ar reikia šitiek kelio ir laiko eikvoti visai neišvaizdžiai akmenų krūvai? Jau geriau būtumėme iš karto važiavę į Napflioną, kurį pasiekėme tik vakarop.
Papildyta:
Napflionas

Napflionas – tai pirmoji naujųjų laikų, išlaisvintos Graikijos sostinė (1829-1934 m.m.) ir didžiausias uostas dar bronzos amžiuje. Pasak mitų, Napflioną įkūrė Poseidono ir Amemonės sūnus Napflijus, žymus jūrų keliautojas, dalyvavęs ir argonautų žygiuose. Mituose minimas ir jo sūnus Palamedas, monetų, skaičių ir kitokių skaičiavimų atradėjas, kurio vardu pavadintas kalnas ir ant jo stūksanti tvirtovė. Tvirtovė pastatyta venecijiečių 1711-1715 m. m. 216 metrų aukštyje. Iš miesto Arvanitijaus aikštės link tvirtovės veda 1000 laiptelių, tačiau yra ir privažiavimas.
Tik įvažiavus į Napflioną supratau, kad tai jaukus, vientisos architektūros miestelis, kuriame užsibūčiau su malonumu. Didelė automobilių parkavimo aikštelė įrengta visai šalia jūros, iš kur puikiai matosi saloje pastatyta Bourtzi tvirtovė venecijiečių atakoms atremti. Iki 1930m. joje gyveno vietinis budelis. Salelė saugojo vienintelį jūros kelią į prieplauką.





Mums pasiūloma pabandyti pasikelti iki tvirtovės ir pasižiūrėti ar ji dar veikia. Siūlymas visai netinkamas, kadangi jau beveik septinta vakaro, o muziejai Graikijoje dažniausiai dirba iki 19 val. Keberiotis aukštyn tūkstantį laiptelių ir paskui, kaip sakoma, pabučiuoti spyną. Kad bent jau būtumėme užvažiavę. Tad, atsiskyrę nuo kitų, tiesiog palipame keliolika laiptelių aukštyn pafilmuoti ir pafotografuoti tikrai vaizdingos miesto panoramos.





Paskui marmuriniais šaligatviais pasileidžiame į miestelio gilumą. Mano pirminis įspūdis pasitvirtina. Jauku, pakankamai tvarkinga. Beklaidžiojant gatvėmis įsigiju pirmąsias lauktuves. Pavakarieniauti prisėdame toli nuo centro įsikūrusioje tavernoje. Aplink susėdę vakarieniauja vietinių šeimos. Ant stalų kalnai maisto. Mums pakako didžiulio dubens graikiškų salotų ir giros (vietinis kebabas paplotėlyje), kad sunkiai pakiltumę nuo stalo. Besėdint sutemsta, užtat galime pasigrožėti puikiai apšviesta Palamidi tvirtove.



Traukiame link autobuso ir suprantame, kad pasiklydome. Kol vakarieniavome – sutemo, o tos vienodos ryškiai apšviestos parduotuvės, tikrai ne geriausi orientyrai. Tenka orientuotis į apšviestą tvirtovę ir galų gale gatvelių labirintais sėkmingai išneriame prie autobuso.

7 diena: Tolos
Važiuoti tenka netoli. Link kitos Argo įlankos pusės iki kurorto Tolos. Čia pagaliau viešbutyje apsistosime dviems dienoms. Bevažiuojant dalis keliautojų nusprendžia nevažiuoti rytoj į Mystrą – negyvenamą Bizantijos kultūros centrą, o pasimėgauti vandens ir saulės voniomis. Apsistojame viešbutyje „Viaros“. Puikus nedidelis viešbutis su baseinu ir jaukiomis poilsio vietelėmis. Tikras pavyzdys, kaip nedidelėje erdvėje galima sutalpinti nemažai gyventojų. Mes gyvenome numeryje, kur yra du dviviečiai kambariai, virtuvėlė su nedideliu valgomuoju ir dideliu balkonu.
Pusryčiaujame erdvioje salėje su dideliais atvirais langais žvelgiančiais tiesiai į jūrą. Puiku, kai nereikia skubėti į autobusą. Papusryčiavę traukiame į paplūdimį. Netoliese jūroje pūpso keletas uolėtų salų, jau matytų vakare. Jūra –geriausia Graikijos peizažo dalis. Kita dalis – kalnai, kur kiekviena kalva, tarpeklis, papėdė turi savo nepakartojamą veidą. Gal todėl graikai – tauta, kurios 90% gyventojų savo atostogas praleidžia gimtojoje šalyje.

Tolos vaizdas iš jūros



Su pora bendrakeleivių išsinuomojame laivelį su stikliniu dugnu ir stogeliu. Valanda 10 Eu, jeigu laivelis su dyzeliniu varikliu. Jeigu norite greičio, yra laivelių varomu benzinu, bet tenka primokėti ir už degalus.
Vėjeliui švelniai glostant mūsų veidus, laivelį kreipiame į salas. Jeigu neišsilaipinsime, tai bent apiplauksime. Vandens skaidrumas nenusakomas. Žinoma, tokiu turtingu jūros pasauliu kaip koralinės jūros, Egėjo jūra nepasižymi, tačiau gulinčias dideles kriaukles ant jūros dugno matome kuo puikiausiai. Randame paskendusią valtį ir kažkokią koloną. Artimiausioje saloje pamatome keistą nišą – greičiausiai žmogaus rankų darbas.



Vyriškoji keleivių pusė kuo skubiausiai išsilaipina – matomai pabunda užkariautojų instinktai. Sala nemaža, tad nutariame aplink ją neplaukti, ir nukreipiame valtį link nedidelės salelės, kurios viršūnėje stovi koplytėlė.





Didžiuliai kaktusai išdidžiai žvelgia į mus iš viršaus.



Kokia gaji ta gyvybė – juk saloje nė lopinėlio žemės – vien akmuo. Išsilaipiname mažytėje prieplaukoje. Laipteliai veda link koplytėlės. Pakeliui kaktusų „lapai“ išrašinėti apsilankiusiųjų vardais ir inicialais. Iš kur tas mūsų noras įsiamžinti?



Lendame į kaktusų giraitę – ir staiga, tarp kaktusų ir uolų –gėlės. Mažyčiai, violetiniai ciklamenai. Negaliu patikėti – tarp to masyvaus akmens toks trapumas.



Nori, nenori prisirankiojame dyglių, tad paskui turime smagaus užsiėmimo traukioti dyglius ir burnotis, kad buvome tokie neatsargūs.

Nuplaukiame į uolų atskirtą smėlėtą pliažą, tačiau čia jau dugnas visai neįdomus, be jokių gyvybės ženklų. Trys valandos prabėga akimirksniu. Nuostabus oras, nuostabus pasiplaukiojimas ir po viso to dar nuostabesni pietūs, kuriuos šį kartą gaminamės patys, nes turime virtuvėlę. Po pietų, neilgas miegas ir smagus pagulinėjimas prie baseino. Vakare patraukiame į miestą pasivaikščioti ir praturtinti lauktuvių atsargas. Susipažįstu su sidabro parduotuvės savininke Natalija. Ji puikiai gaudosi Lietuvos politinėje situacijoje. Klausia, ar tikrai pas mus dabar jau nešilta. Patvirtinu – juk spalio mėnuo. Net nusipurto, kai pradedame kalbėti apie sniegą. Pasikeičiame adresais ir ji prašo neužmiršti, nors per šventes parašyti kaip gyvename. Prisiperku sidabro, muilų su alyvuogių aliejumi, o supermarkete alyvuogių aliejaus ir „Retsina“ vyno. Vyną, kaimyniškai su kito numerio gyventojais susėdę terasoje, sėkmingai pradegustuojame ir nusprendžiame, kad jis visai mums nepatiko. Ir tik vėliau jau prisimenu, kad jis geriamas praskiedus su „Sprite“.

Tolos pajūris

Niekada nemaciau, kad ji kas skiestu, nors ko tik zmones neprisigalvoja Idomus pasakojimas

Šitą pasiūlymą skiesti su Sprite, girdėjau iš žmonių, gyvenusių Graikijoje Kiek čia tiesos - nežinau. Nors šiaip jo skonis gryno, tai man neypatingai patiko

Vienareikšmiškai pati įspūdingiausia Graikijos vieta.


8 diena: Epidauras

Jau savaitė kaip keliaujame, o atrodo, kad prabėgo beveik mėnuo. Gausybė įspūdžių, skirtingų vietovių ir tūkstančiai nuvažiuotų kilometrų. Riedame link Epidauro – teatro po atviru dangumi (IV a. pr. Kr.), garsėjančio nuostabia akustika ir talpinančiu 12000 žiūrovų ( bilietas 6 Eu). Senieji vaidinimai vyksta ir dabar, tačiau ne senąja, bet šiuolaikine graikų kalba.



Vidury orchestros guli nedidelė marmurinė ploštė ant kurios, net sėdint paskutinėje eilėje girdėti numestos monetos garsas. Šio fenomeno paaiškinimą surado Džordžijos valstijos technologijos instituto darbuotojai. Šį efektą iššaukia akmens masės krėslai, kurių sėdynės veikia kaip savotiškas filtras, kuris tarsi iškerpa žemo dažnio akustinius virpesius, o taip pat sugeria žiūrovų salės triukšmą. O tuo tarpu aukšto dažnio virpesius šie krėslai nukreipia į auditoriją ir sustiprina efektą. Žemo dažnio virpesius sugauna nelygumai esantys ant sėdynių viršaus. Apatinė žiūrovų krėslų dalis pradėta statyti graikų, o baigta romėnų. Šonuose išlikę vartų kolonos, pro kurias anksčiau įeidavo aktoriai. Išbandome visus garsinius efektus – pradedant moneta, baigiant dainomis. Prisėdu pačiame viršuje ir pagalvoju, kad labai norėčiau pamatyti šioje scenoje, kalnų fone senosios Graikijos spektaklį. Ir visai nesvarbu, kad nesuprantu graikiškai.



Nusileidžiame į šalia esantį muziejų, eksponuojantį daugelį originalių radinių. Kopijas ar atkurtas dalis nesunku pažinti – jos šviesaus marmuro.




Papildyta:
Korintas

Nors šiandien mūsų tikslas Atėnai, pakeliui apžiūrime Korinto kanalą, jungiantį Jonijos ir Egėjo jūras. Ilgis tik 6 km, o laivams sutaupo 400 km kelio jūra. Kasmet šiuo kanalu praplaukia iki 15 tūkst. laivų. Graikijos kalnuose keliauti arkliais nebuvo lengva, tad graikai prisijaukino jūrą – tai kas pašonėje, prie pat namų. Šimtai laivų kasdien plaukioja Graikiją supančiose jūrose ir daugelis jų atlieka tarsi kokio tramvajaus vaidmenį keliaujant po salas, kurių priskaičiuojama beveik tūkstantis.
Kanalas primena kanjoną su giliai slūgsančiu vandeniu.




Vakarais kanjono sienos apšviečiamos, tačiau sustojus, pasigrožėti galima tik nuo senojo tilto, kuris veda į Korintą. Šalia tilto stovi akmeninis veidas, kažką burbuliuojantis graikų kalba. Gal pasakoja kanalo istoriją, o gal ir ne, bet atrodo labai juokingai. Šeštadieniais nuo šio tilto nutrūktgalviai šokinėja žemyn su guma.
Papildyta:
Sunijaus iškyšulys

Kiek pasisukinėję ir kažkodėl neradę įvažiavimo prie Akrokorinto kalno (jis buvo mūsų kelionės planuose) sukame link Atėnų. Pakeliui gimsta idėja nuvažiuoti į Sunijo iškyšulį palydėti saulės, pakeliui kur nors išsimaudant. Įriedame į Atėnus per pačią prasčiausią pusę. Kažkokios autodetalių parduotuvės ir šiukšlių kalnai. Dardame per visus Atėnus, kol pagaliau kelias priartėja prie jūros. Palei jūrą, gana prabangus gyvenamųjų namų rajonas. Namai labai gražūs, net architektūra truputį kitokia nei visoje Graikijoje. Pajūry prišvartuoti įvairūs laiveliai ir nedidelės jachtos. Jaukūs nedideli paplūdimiai. O mes stojome pirmame pasitaikiusiame šiukšliname paplūdimyje, kai tuo tarpu galėjome pavažiuoti kiek tolėliau, kur šalia besimaudančiųjų neplaunami dulkini automobiliai.
Iki iškyšulio kelias vingiuoja pajūriu (vaizdai verti dešimties balų), kol tolumoje ant kalno, pačiame iškyšulio gale, išnyra Poseidono šventykla (įėjimas 6 Eu).





Senovėje jūrininkams tai buvo pirmasis ženklas, kad jie jau netoli namų. Iš 34 šventyklos kolonų liko tik 15. Čia atsiveria viena plačiausių panoramų, kur matosi kalnai, jūra, salos.





Neveltui prie šventyklos susirenka minios žmonių palydėti saulės. Mes irgi kabarojamės į kalną, kad dar nenusileidus saulei apžiūrėtumėme Poseidono šventyklos liekanas, o tada, jau ramiai kur nors įsitaisius, palydėtume saulutę miegoti.











Pavargusi saulė spėriai neria žemyn į nedidelį debesį, tamsių salų fone nuspalvindama laivelius oranžine spalva. Sakoma, kad jei saulėlydžio metu Sunijo iškyšulyje sugalvosi norą – jis būtinai išsipildys.

Atėnai

Į Atėnus įvažiuojame visiškai sutemus. Tai vienas seniausių pasaulio miestų, pergyvenęs didelio pakilimo ir visiškos užmaršties laikus. Dar ne taip seniai tai buvo tiesiog nedidelis kaimelis, o dabar didžiulis, triukšmingas, visą parą neužmiegantis miestas. Mylimas ir kartu nekenčiamas pačių graikų dėl savo aukštų kainų, užterštumo ir gyventojų gausos. Čia gyvena 5 mln. žmonių, beveik 40% visos Graikijos gyventojų. Gatvėse baisiausi kamščiai(vakare dar didesni nei dieną), gatvės turgūs ir muziejai, tavernos ir restoranėliai, suvenyrų parduotuvėlės ir antikiniai paminklai. Viskas kartu. Chaosas, bet kartu turintis kažkokio šarmo. Miestas, kurio gal ir negali pamilti, bet pamiršti taip pat negali.
Mus turi pasitikti vietinės agentūros gidė ir parodyti kelią iki viešbučio. Parodė – kuo toliau, tuo daugiau siaurėjo gatvės, kol galiausiai autobusas galutinai įstrigo eiliniame pasūkyje. Metas vėlyvas, o ir graikai, automobilius palieka ten, kur jiems patogu. Paskui mus ir iš šoninės gatvelės susidarė kamščiai. Vairuotojai nekantrūs, signalizuoja. O ką tu čia prisignalizuosi, jeigu negali pajudėt nei pirmyn, nei atgal. Teko mūsų autobuso vyriškąjai daliai pasiraitoti rankoves ir pabandyti nustumti pakeliui išbarstytus automobilius. Į pagalbą neužilgo prisistatė ir vietiniai. Vienas toks, su trusikais, puolė vadovauti paradui. Mūsiškiai vyrai stumdė, o jis garsiai rėkavo ir mosikavo rankomis. Tačiau tas triukšmas bent jau pasiekė kai kurių automobilių savininkus, kurie teikėsi patraukti savo mašinas iš kelio.
Pagaliau laimingai pasiekėme savo nakvynės vietą – viešbutį „Kosmos“, primenantį sovietinių laikų viešbučius. Pusryčiai irgi buvo patys prasčiausi per visą kelionės metą – kontinentiniai. Negana to, dar vienus, kai kėlėmės kitą rytą anksti plaukti į Santorinį, tiesiog nugvelbė mums iš panosės. Nors iš vakaro buvo žadėta, ryte gavom tik po kekso gabaliuką ir 0,90 Eu …….. vienam kavos puodeliui iš automato dviems asmenims.
Registratūroje gauname miesto žemėlapį, kur paprašome pažymėti mūsų viešbučio vietą. Pažiūrėjus, atstumai nedideli, svarbiausi objektai koncentruoti vienoje vietoje. Nors pjauna nuovargis, traukiame ieškoti kokios nors tavernos. Pačią pirmą randame už poros namų, kur nutūpę ir keletas mūsų bendrakeleivių. Užsisakome graikiškų salotų dubenį, didžiulį giros (užtenka dviems) ir kilogramą vyno. Tuo mūsų kelionė

Taigi, tuo mūsų kelionė tą dieną po Atėnus ir baigėsi....


9 diena: Atėnai

Ryte daugelis atsikėlė nelabai gerai išsimiegoję, nes kondicionieriai (čia bendra kondicionavimo sistema) buvo išjungti, o atsidarius langus, iš gatvės sklido pakankamai didelis triukšmas. Laimėjo tie, kurie gyveno kuo aukščiau ir langais į šoninę gatvelę.
Pasirodo, kai kas dar vakare įsigudrino nukulniuoti iki Akropolio papėdės ir pataikė į prostitučių negrių kvartalą.
Susirinkę visi drauge patraukėme į Kerameikos. Didelę dalį įžymybių Atėnuose galima apeiti pėsčiomis, nes jie išsidėstę aplink Akropolį. Kadangi sekmadienis – muziejų lankymas nemokamas. Verta įsidėmėti, nes Atėnuose patys brangiausi muziejai. O paprastomis dienomis galima nusipirkti kompleksinį bilietą 4 dienoms, kurio dėka sutaupysite pinigų ir galėsite apžiūrėti Akropolį, Kerameikos, Agorą, Dioniso teatrą, romėnų forumą ir Dzeuso Olimpiečio šventyklą. Bilietą galima nusipirkti bet kurioje iš paminėtų vietų.
Kerameikos – pačios žymiausios pirmosios miesto kapinės. Ganėtinai jauku, daug gražių paminklų, kurie datuojami net 4 a. pr. Kr. Antikos laikais aplink kapines kūrėsi puodžiai, nuo ko ir kilo šios vietovės pavadinimas.







Šalia muziejus, kur savo akimis galima įsitikinti antikinės tapybos kokybe.





Tai nėra turistų gausiai lankoma vieta, tačiau pasižiūrėti tikrai verta.

Greta esančioje gatvėje savo prekybą pradėjo sendaikčių ir monetų pardavėjai.



Gaila, kad nėra laiko paslampinėti pro prekystalius. Čia galima rasti tikrai įdomių daikčiukų ir retų monetų.
Papildyta:
Pro gatvės prekeivius traukiame link Akropolio, kurio papėdėje driekiasi senovės Graikijos Agora – senasis prekybos ir civilinio gyvenimo centras.



Kažkada čia vaikštinėjo ir vedė savo nesibaigiančias kalbas didieji filosofai Platonas ir Sokratas. O Sokratas visų pasmerktas ir nusivylęs gyvenimu nusižudė būtent Agoros kalėjime išgėręs nuodų.
Visa Agoros erdvė pilna antikinių pastatų griuvėsių. Atstatyta tik Atalos stoja – pailgas stačiakampio formos senovinis graikų statinys (kolonada) . Šioje vietoje Lietuva pasirašė stojimo į Europos sąjungą dokumentus. Anksčiau tai buvo senovės Graikijos gyventojų mėgstama pasivaikščiojimų vieta, tuo pačiu tarnaujanti ir kaip municipalinis ofisas, ir kaip prekybinė erdvė. Šalia – Areopagas – kalva, ant kurios antikiniais laikais vykdavo teismai.



Jau įdienojus lipame į Akropolį. Saulė plieskia, karšta. Daugybė žmonių per nuglūdintus iki blizgesio laiptelius, nenutrūkstama eile eina auštyn. Ne sezono metas, o šitiek turistų.



Tai kas tada darosi sezono metu? Didelis gelsvas šuo ramiai miega išsidrėbęs ant laiptelių ir net sapnuoja. Jam nė motais žmonės, o šie pagarbiai apeina aplinkui.



Lendame pro Beule vartus, kur prieš akis atsiveria visa Akropolio ir miesto panorama.



Kairėje Kariatidės, tačiau tai tik kopijos, nes originalai saugomi Akropolio muziejuje.





Dešinėje – Atėnės Nikės šventykla. Partenonas apstatytas įvairiais pastoliais. Kiek pamenu, tai visose Akropolio nuotraukose nuolat matydavau pastolius ne vienoje, tai kitoje vietoje.





Įdomu, nes graikai ypatingai istoriniu paveldu nesirūpina. Jo čia tiek daug, kad pulti kažką atstatinėti ar pilnai atkasinėti neužtenka nei noro, nei jėgų. Tolumoje matosi Likavito kalva – pati aukščiausia miesto vieta (277 m). Apaugusi miškeliu ir papuošta baltutėle Šv. Georgijaus bažnytėle – nuo jos atsiveria puiki Atėnų panorama.


Papildyta:
Viską apėjus leidžiamės į parkelį , kur medžių pavėsyje ilsisi ir šunys, ir žmonės. Šalia esančioje kavinėje pardavinėja gaiviuosius gėrimus. Šaldytų sulčių stiklinės kaina 4,5 Eu, kai tuo tarpu mieste ją nusipirksi už 1- 1,50 EU. Sekmadienį čia veikia ir valiutos keitykla.
Reikėjo mums į Akropolį keliauti iš pat ryto, kada dar visai nekaršta, o paskui leistis į miestą, kur galima rasti pakankamai pavėsio. Nuvažiuoti galima metro, juolab, kad didelė dalis važiuoja ne požemyje, tad galima apžiūrėti miestą. Pirmoji metro linija atidaryta 1869 m. Metro labai tvarkingas, informatyvus: stotelių pavadinimai pranešami tiek graikų, tiek anglų kalba iš anksto. Vienkartinio bilieto kaina 0,80 Eu. Veikia nuo 5 valandos ryto iki vidurnakčio
Nusileidę žemyn nusiperkame užkrimsti riestainį kurį mielai patys graikai



ir kiek paėjėję, prieiname Dzeuso Olimpiečio šventyklą, tačiau po Akropolio jau nesinori nieko.



Mūsų būrelis pamažu sklaidosi. Mes dviese patraukiame link Plakos, pakeliui sustodami pailsėti nacionaliniame Atėnų parke.





Tai tikra atgaiva miestiečiams, nes tai vienintelis didelis parkas mieste. Tikra oazė, veikinanti nuo aušros iki sutemų. 1830-1860 m.m. šis parkas buvo sukurtas Karaliui Otonui ir karalienei Amalijai. Šiandien čia auga virš 500 rūšių augalų, įrengtas nedidelis tvenkinėlis, zoologijos sodas, botanikos muziejus, vaikų žaidimo aikštelė.
Papildyta:
Visai šalia – tik perėjus Amalijos gatvę, patenkama į Plaką – siaurų, grįstų akmenimis gatvelių labirintą – senąją Atėnų dalį. Plaka- tai minios turistų ir kalnai suvenyrų parduotuvėlių. Akis galima paganyti ir į išlikusius turkų valdymo laikų statinius ir senesnius, neoklacisizmo stiliaus pastatus. Neriame tiesiai į Plakos gilumą, nes sekmadienį (parduotuvės ir centrai nedirba) tik čia galima nusipirkti suvenyrų, batų, kailinių ir visokių mielų dalykų. Tik nepamirškite derėtis.







Nusivarome nuo kojų galutinai, tad grįžtame metro į viešbutį. Papietaujame toje pačioje šalia įsikūrusioje tavernoje, kur nemokamai leidžia pasinaudoti internetu. Apdulkėjęs kompiuteris stovi tiesiog lauke, tačiau internetas veikia kuo puikiausiai.

Šiek tiek pailsėję, vakare nuvažiuojame į Sintagmos aikštę – miesto gyvenimo centrą.Aplinkui įsikūrę viešbučiai, bankai, ministerijos ir aviakompanijų biurai, naktiniai klubai ir barai. Gyvenimas čia verda visą parą – pilna jaunimo, šunų ir turistų. Aikštėje stovi Graikijos Parlamento pastatas. Šalia – kapas Nežinomam kariui, prie kurio visą parą budi gvardiečiai.



Gvardiečių pasikeitimas – mėgstama turistų atrakcija, vykstanti kas valandą. Vadinami jie evzonais, apsirengę keista uniforma, primenančia graikų partizanų kostiumą. Raudona feskos spalva reiškia kraują, kovotojų pralietą už laisvę, 400 klostelių ant sijonėlio – 400 metų turkų jungo, o juodas diržas – žuvusiems kariams atminti. Vis tiktai keisti tie graikai – ir sudėk tu man tragiškus šalies įvykius į klostuotą sijoną. Keisti ir batai- mediniai sabo ( kalnuose besislapstantiems partizanams, tiesiog nebuvo iš kur paimti kitos avalynės), pakalti metalinėmis vinimis ir dar su juodu bumbulu. Ant kairiojo peties masyvus karabinas.







Tiktai marširuoja jie kažkaip keistai – dešinė ranka keliama aukštyn, o kairė koja tuo metu trepsi vietoje, paskui tą koją iškelia tiesiai ir porą sekundžių palaiko ore. Gal tie jų žingsneliai turi kokią reikšmę? Niekur negalėjau sužinoti.
Palampinėję aplink Sintagmos aikštę ir neradę nė vienos veikiančios parduotuvėlės, nusiperkame mineralinio spaudos kioskelyje. Kioskeliai veikia labai ilgai ir juose galima nusipirkti ne tik įvairios pasaulio spaudos, gėrimų, bet ir aspirino.Traukiame link viešbučio, nes kitą dieną keltis reikės 5 ryte