Apsimiegoję, negavę nugvelbtų pusryčių, pamažu ropščiamės į autobusą. Mūsų laukia ilgas kelias iki Santorino salos. Pakeliui pabandome žaisti žaidimą : atspėk kur baigiasi Atėnai ir prasideda Pirėjus. Orientyrų jokių, tad niekas ir neatspėja.
Pirėjuje sėsime į keltą ir 8 valandas plauksime iki salos (bilietas pirmyn- atgal 45 EU nuolaida grupei). Uostas milžiniškas, laivų begalė.

Savo keltą surandame gana greitai. Daiktus, kurių reikės per visą plaukimo laiką imame su savimi, nes autobusas stovės žemutiniame denyje, kur paskui niekas neįleis. Galiu patarti pasiimti miegmaišį ar kokį pledą tikrai pravers. Maisto taip pat vertėtų pasiimti, nes jei plaukiate ne biznio klase kavinėje maistas labai neskanus ir brangus. Paslaugūs stiuardai mikliai patikrina bilietus. Išsibarstome po keltą kas kur. Išplaukiam

Vieni eina miegoti į dideles kajutes su minkštom sužymėtom kėdėm. Čia mažai užimtų vietų, tad sėdi kas tik nori. Bandau ir aš ten pamiegoti, bet nelabai patogu.
Kiti miega vat taip

Išlendu į denį, kur pilna tiek atvirų, tiek apsaugotų nuo vėjo vietų ir stebiu jūrą. Oras puikus, tad daugelis atviruose deniuose deginasi. Pakeliui stojame Naksos ir Paros salose, išleisti ir pasiimti keleivių. Mažulyčiai miesteliai iš tolo pasitinka baltuojančiais nameliais.


8 valandos ilgas laiko tarpas, tad išbandomi visokie laiko praleidimo būdai: laivo apžiūra, skaitymas, miegojimas, valgymas, kavos gėrimas, vaizdų stebėjimas, žaidimai kortomis, plepėjimas apie nieką ir apie viską, žiovavimas, vienas kito erzinimas ir paparacinimas fotoaparatu.

Pagaliau paskelbiama, kad artėjame prie Santorino. Čiumpame daiktus ir skubame žemyn. Žemutiniame denyje tenka pastovėti, kol jūrininkai prišvartuoja laivą visą laiką kažkam kalbant per garsiakalbius, kur suprantame tik graikiškus prašau dėmesio (prosohi parakalo) ir atsiprašau (evcharisto). Šie žodžiai vartojami taip dažnai, kad atrodo nieko daugiau ir nesakoma.
Papildyta:
Švartuojamės prieplaukoje, kur per atsidariusį liuką matosi nelabai smagus vaizdelis geležinės tvorelės, keliolika jau nebebaltų namukų , daug žmonių ir automobilių. Visą šį vaizdą rėmina didelis plikas kalnas ir vėjo blaškomos šiukšlės. Kol iš kelto išvažiuoja autobusas, apsilankome TIC, kur gauname salos žemėlapius. Autobusu kylame į kalną tokiu vingiuotu keliu, kad slenkame vėžlio žingsniu. Aplink jokios žalumos, vienas akmuo ir kažkokie brūzgynai. Tik vietomis auga speciali pažeme besidriekianti vynuogių rūšis, kuriai augti užtenka rasos. Gėlo vandens Santorinyje nėra, net iš krano vanduo bėga šiek tiek sūrstelėjęs.
Gyvensime viešbutyje netoli Akrotirio, bet jo nelankysime, nes niekaip nesibaigia remonto darbai. Paaiškėja, kad visi viename viešbutyje netilpsime ir 8 poros bus apgyvendintos netoliese esančiame, bet tam pačiam šeimininkui priklausančiame viešbutuke. Pasirenkame mažesnįjį. Aišku, tiesioginio vaizdo į jūrą neturim, ji matosi už poros kilometrų, tačiau mūsų kambariai didesni ir dar su virtuvėlėm, o antram aukšte pasirodo net triviečiai miegok kurioje nori lovoje. Be to, patys sau ir šeimininkai gaunam ir raktus nuo lauko durų. Viešbučio šone turim ir nedidelę maisto prekių parduotuvėlę, kuri buvo tiesiog apgulta mūsų keliauninkų. Kam pirkti mineralinį už 1-1,5 Eu kioskuose, kai čia gali nusipirkti už 0,5- 0,8 Eu, kaip ir visą kitą. Tiesa, didesniuose prekybos centruose viskas dar pigiau.
Įsikūrus, važiuojame apžiūrėti Raudonojo paplūdimio.

Supantys pliažą kalnai gražios, tamsiai raudonos spalvos.

Patekti į jį nėra paprasta, nes tenka ropštis per didelius akmenų luitus. Pliažiukas visai nedidelis, aplink voliojasi lavos gabalai. Jau vėliau pasigailime neprigriebę keletos gabalėlių, nes miesteliuose matyti papuošalai su lava kainuoja gana nemažus pinigus. Gulto nuoma 8 Eu, o be gulto pailsėti problematiška, nes krantas nusėtas akmenimis.



Šį vakarą grįžtame gana anksti, nes mūsų laukia kelionės mediumas prie bendro stalo. Be to, susikaupė kolekcija visokių baudos gėrimų ir valgymų už įvairius vėlavimus ir kitokius dalykus. Gulti einame vėlai, nes kitą dieną nėra ko skubėti viskas arti.