Graikijos miestai, kalnai ir jūros

10 diena Santorinas

Apsimiegoję, negavę nugvelbtų pusryčių, pamažu ropščiamės į autobusą. Mūsų laukia ilgas kelias iki Santorino salos. Pakeliui pabandome žaisti žaidimą : atspėk kur baigiasi Atėnai ir prasideda Pirėjus. Orientyrų jokių, tad niekas ir neatspėja.
Pirėjuje sėsime į keltą ir 8 valandas plauksime iki salos (bilietas pirmyn- atgal 45 EU – nuolaida grupei). Uostas milžiniškas, laivų begalė.



Savo keltą surandame gana greitai. Daiktus, kurių reikės per visą plaukimo laiką imame su savimi, nes autobusas stovės žemutiniame denyje, kur paskui niekas neįleis. Galiu patarti pasiimti miegmaišį ar kokį pledą– tikrai pravers. Maisto taip pat vertėtų pasiimti, nes jei plaukiate ne biznio klase – kavinėje maistas labai neskanus ir brangus. Paslaugūs stiuardai mikliai patikrina bilietus. Išsibarstome po keltą kas kur. Išplaukiam




Vieni eina miegoti į dideles kajutes su minkštom sužymėtom kėdėm. Čia mažai užimtų vietų, tad sėdi kas tik nori. Bandau ir aš ten pamiegoti, bet nelabai patogu.
Kiti miega vat taip



Išlendu į denį, kur pilna tiek atvirų, tiek apsaugotų nuo vėjo vietų ir stebiu jūrą. Oras puikus, tad daugelis atviruose deniuose deginasi. Pakeliui stojame Naksos ir Paros salose, išleisti ir pasiimti keleivių. Mažulyčiai miesteliai iš tolo pasitinka baltuojančiais nameliais.





8 valandos ilgas laiko tarpas, tad išbandomi visokie laiko praleidimo būdai: laivo apžiūra, skaitymas, miegojimas, valgymas, kavos gėrimas, vaizdų stebėjimas, žaidimai kortomis, plepėjimas apie nieką ir apie viską, žiovavimas, vienas kito erzinimas ir „paparacinimas“ fotoaparatu.



Pagaliau paskelbiama, kad artėjame prie Santorino. Čiumpame daiktus ir skubame žemyn. Žemutiniame denyje tenka pastovėti, kol jūrininkai prišvartuoja laivą visą laiką kažkam kalbant per garsiakalbius, kur suprantame tik graikiškus prašau dėmesio (prosohi parakalo) ir atsiprašau (evcharisto). Šie žodžiai vartojami taip dažnai, kad atrodo nieko daugiau ir nesakoma.
Papildyta:
Švartuojamės prieplaukoje, kur per atsidariusį liuką matosi nelabai smagus vaizdelis – geležinės tvorelės, keliolika jau nebebaltų namukų , daug žmonių ir automobilių. Visą šį vaizdą rėmina didelis plikas kalnas ir vėjo blaškomos šiukšlės. Kol iš kelto išvažiuoja autobusas, apsilankome TIC, kur gauname salos žemėlapius. Autobusu kylame į kalną tokiu vingiuotu keliu, kad slenkame vėžlio žingsniu. Aplink jokios žalumos, vienas akmuo ir kažkokie brūzgynai. Tik vietomis auga speciali pažeme besidriekianti vynuogių rūšis, kuriai augti užtenka rasos. Gėlo vandens Santorinyje nėra, net iš krano vanduo bėga šiek tiek sūrstelėjęs.
Gyvensime viešbutyje netoli Akrotirio, bet jo nelankysime, nes niekaip nesibaigia remonto darbai. Paaiškėja, kad visi viename viešbutyje netilpsime ir 8 poros bus apgyvendintos netoliese esančiame, bet tam pačiam šeimininkui priklausančiame viešbutuke. Pasirenkame mažesnįjį. Aišku, tiesioginio vaizdo į jūrą neturim, ji matosi už poros kilometrų, tačiau mūsų kambariai didesni ir dar su virtuvėlėm, o antram aukšte pasirodo net triviečiai – miegok kurioje nori lovoje. Be to, patys sau ir šeimininkai – gaunam ir raktus nuo lauko durų. Viešbučio šone turim ir nedidelę maisto prekių parduotuvėlę, kuri buvo tiesiog apgulta mūsų keliauninkų. Kam pirkti mineralinį už 1-1,5 Eu kioskuose, kai čia gali nusipirkti už 0,5- 0,8 Eu, kaip ir visą kitą. Tiesa, didesniuose prekybos centruose viskas dar pigiau.
Įsikūrus, važiuojame apžiūrėti Raudonojo paplūdimio.



Supantys pliažą kalnai gražios, tamsiai raudonos spalvos.



Patekti į jį nėra paprasta, nes tenka ropštis per didelius akmenų luitus. Pliažiukas visai nedidelis, aplink voliojasi lavos gabalai. Jau vėliau pasigailime neprigriebę keletos gabalėlių, nes miesteliuose matyti papuošalai su lava kainuoja gana nemažus pinigus. Gulto nuoma 8 Eu, o be gulto pailsėti problematiška, nes krantas nusėtas akmenimis.







Šį vakarą grįžtame gana anksti, nes mūsų laukia kelionės mediumas prie bendro stalo. Be to, susikaupė kolekcija visokių baudos gėrimų ir valgymų už įvairius vėlavimus ir kitokius dalykus. Gulti einame vėlai, nes kitą dieną nėra ko skubėti – viskas arti.

Mazytis pastebejimas - evharisto yra aciu
O Pirejas tai yra Atenu rajonas, kaip kad Vilniuj Baltupiai ar Antakalnis, todel ir nesuprasi kur kas baigiasi ar prasideda, kartais buna zenklai, bet ne visada Nors siaip pagal taisykles, Athina yra vadinama tik pats centras, o visa kita yra Atika, kuri tesiasi iki pat Sounio.

Laukiam tesinio

11 diena Santorinas

Rytą traukiame į Firą – Santorinio sostinę. Siūloma nusileisti žemyn ir plaukti į vulkaninės kilmės salą, o paskui išsimaudyti sieringose srovėse. Tačiau, pamačius salą pro langą, mūsų abiejų visai nesuvilioja pasiūlymas kulniuoti juodu, dulkėtu, akmeningu paviršiumi be menkiausio pavėsio (lauke 30 laipsnių karščio), o paskui murkdytis neypatingai malonaus kvapo šaltiniuose. Tad vėl dalis autobuso lieka miestelyje, sutarus susitikimo laiką. Pasivaikščiojimas po Firą suteikia tikrai smagių akimirkų.



Akinamai balti, tarsi iškrakmolyti nameliai, su jūros mėlynumo durimis ir langais. Už kiekvieno kampo atsiveria vis gražesnis vaizdas į jūrą ar simpatišką kiemelį.





Gausybė įvairiausių suvenyrų ir juvelyrinių parduotuvių. Nors nesu didelė mėgėja lankyti parduotuves, tačiau tikrai gražūs dalykai tiesiog negali nepatraukti dėmesio. Nuostabūs, unikalaus dizaino juvelyriniai ir bižuteriniai gaminiai ne vienai moteriai gali apsukti galvą.







Turistų pilnos gatvelės. Iš tolo matosi tarsi iškarpyta iš pastelinių spalvų popieriaus katalikų bažnyčios varpinė.



Aplankome Katalikų ir Dominikonų bažnyčias. Bažnyčios saloje veikia tik vieną kartą metuose. Užsukame į vienos parduotuvės kiemelį, kur mus įvilioja nuostabi, rami muzika. Ištiesiame kojas įsitaisę dideliuose bambukiniuose krėsluose. Tikra palaima: nuostabus oras, gražūs vaizdai ir muzika.
Papildyta:
Papietauti renkamės taverną tolėliau nuo jūros, kadangi čia mokama už vaizdą – ir nepigiai. Tačiau vaizdai nepakartojami. Įsikalbame su tavernos šeimininke. Graikijoje maistui taikomas 9% PVM, o alkoholiui 19%, tuo tarpu salose maistui taikomas 6% PVM, o alkoholiui 13%. Ji tiesiog pasibaisėja kai sužino, kad pas mus yra 18% PVM absoliučiai viskam ( tada dar buvo 18 , o tai ką ji dabar sakytų???) . Mūsų valgiai:

Dar Firos vaizdų :









Po pietų nutariame nusimaudyti, tad, keliese susirinkę, pakalbiname vairuotojus. Jie mielai sutinka mus nuvežti ir patys nusimaudyti. Nusileidžiame prie jūros siaubingai vingiuotu apleistu keliu. Patenkame į visiškai laukinį pliažą, kur ant akmenų prinešta kažkokių šapų, kad be batų paeiti nelabai ir gali. Jūros dugnas irgi vieni akmenys, tačiau be mūsų, čia atvažiuoja ir vietiniai nusimaudyti ar pažvejoti.

toliau 11 diena

Visiems susirinkus važiuojame į Iją palydėti saulės. Pakeliui įstringame automobilių kamštyje, nes gatvės ganėtinai siauros. Smagu žiūrėti kaip graikų šeimynos kolektyviai aiškina ir mojuoja rankomis stengdamiesi padėti. O paskui akivaizdžiai atsipučia – viskas gerai, pravažiavo.
Ijoje, sakoma, patys gražiausi saulėlydžiai. O ir pats miestelis dar gražesnis negu Fira. Balti nameliai vietomis padailinami prisišliejusiomis senomis akmeninėmis sienomis – lyg beze pyragėlis migdolų drožlėmis. Atrodo, kad aplink kažkaip netikra, perdaug trapu, kaip sapne.







Minios žmonių renkasi miestelio gale, kur atsiveria nuostabi saulėlydžio panorama.



O aš negaliu ramiai sėdėti ir laukti. Laipioju laipteliais, užsuku į kiemelius, gaudau kadrus – viskas taip gražu.







Susiduriu su jauna pora vestuvininkų pora besifotografuojančia jūros fone. Abu siauromis akytėmis, labai simpatiški. Puikiai išrinkta vieta vestuvėms.



Papildyta:

Saulė vėl sėda į debesį (nesiseka mums su saulėlydžiais), tačiau vaizdas vis tiek nepakartojamas. Grįšiu aš čia, tik ne dienai, mažiausiai savaitei ir klaidžiosiu tomis pasakiškomis gatvelėmis, gėrėsiuos vaizdais arba išsinuomosiu keturratį ir važinėsiu į spalvotuosius pliažus. Temsta, pamažu užsižiebia šviesos. Gražu nepaprastai. Ypatingai gražiai apšviestos meno galerijos, kurių čia gyva galybė.







Su viena bendrakeleive nusiperkame pyragėlį



ir atsisėdę, kur matosi nuo šlaito link jūros besileidžiantys apšviesti namukai, lėtai valgome ir gėrimės vaizdu kol visai sutemsta. Išvažiuoti visai nesinori.

Tęsinys bus truputį vėliau
O važiavom pilnu autobuso sąstatu - 50 žmonių. Tempas šitose kelionėse tikrai labai didelis, kelios nakvynės buvo ir autobuse (tad tikrai pavargsti) - tai rašau todėl, kad ne visi pakelia tokias keliones. (Todėl ir mes labiausiai mėgstam patys susidaryti maršrutus ir važiuoti savo automobiliu). Čia važiavom, nes labai gera programa buvo (labai mane viliojo Santorinas), o ir kaina labai nesikandžiojo -sveikatos draudimas, nakvynės su pusryčiais ir pati kelionė autobusu kainavo žmogui 1600Lt ( dabar tai tikrai jau ne tokia kainą siūlo). Viskas kitas jau iš savo kišenės. Gidės kaip ir neturėjom, nes nelabai ką ta mergaitė žinojo - gal labiau pabuvo vertėja kai reikėdavo.

Sikalaki, manau, kad prisiminimai tikrai labai geri

12 diena

Keltas išplaukia tik per pietus, tad turime dar beveik pusę dienos praleisti šioje nepakartojamoje saloje. Vėl vykstame į Firą, vėl atrandame naujus kampelius ir, aišku, prisiperkame paskutinių suvenyrų.



Mes atostogaujame, o vaikučiai šį mokyklėlę eina









Bevaikštant po Firą, viena bendrakeleivė pameta bilietą, bet pastebi tai tik atvykusi prie kelto. Visiems neramu, tačiau netikėtai sulaukiame skambučio. Kažkas gatvėje rado bilietą ir, kadangi ten yra parašyta pavardė ir išvykimo laikas, kažkaip mus susirado ir bilietas buvo gražintas. Tiesiog stebuklas.
Prieplaukoje praleidžiame nemažai laiko,



kadangi atplaukęs keltas niekur neskuba, pamažu išleidžia žmones ir automobilius, o dar lėčiau įleidžia įeinančius.
Mažoji Olimpija irgi laukia kartu su mums





Kelte, papietavęs šventikas, atsisėda nuošaliau su vyno stiklinėle


NIekas niekur neskuba, tad vietoj 23 vakaro, Atėnuose atsiduriame po 24 val. Nakvojame tame pačiame“Kosmos“ viešbutyje.

13 diena

Šiandien mūsų tikslas Delfai, nutolę nuo Atėnų 175 km.. Nuo VII a. pr. Kr. Delfai žinomi kaip Apolono buveinė, religinis ir politinis centras. Būtent Delfuose pitija skelbdavo savo pranašystes. Neprivažiavę senųjų Delfų aplankome Afroditės šventyklą.





Juodas katinas voliojasi aptvertoje teritorijoje, kur negalima turistams ir tarsi mėgaujasi savo visiška nepriklausomybe.



Kylame link senųjų Delfų. Didelė teritorija, pradėta kasinėti 1892 m. pasak senųjų graikų, būtent Delfuose yra žemės centras. Mitai pasakoja, kad Dzeusas vienu metu rytuose ir vakaruose paleido du erelius, kurie susitiko būtent Delfuose. Ten, kur jie susitiko, stovi kiaušinio formos akmuo, žymintis žemės centrą.



Palypėjus aukštėliau – Delfų orakulo vieta, kuris VI a. pr. Kr buvo įgijęs net politinę galią. Įdomiausia, kad anksčiau orakulais būdavo tik jaunos merginos. Tačiau vėliau jų amžius siekė net 50 metų, kadangi jaunutės orakulės vis dažniau pabėgdavo su piligrimais iš šio garbaus posto. Palypėjus auksčiau matosi ganėtinai gerai išsilaikęs senasis amfiteras, o tolumoje gimnazija, kur mankšindavosi ir maudydavosi sportininkai.



Lipame vis aukštyn ir aukštyn iki stadiono, kuriame savo laiku vykdavo Pitinės žaidynės – antros pagal svarbą po Olimpinių žaidynių. 178 m ilgio, gana neblogai išsilaikęs. Jis iš dalies iškirstas uoloje virš Apolono šventyklos.

Keliavimas po senuosius Delfus, tarsi kelionė po laiką. Šis senas miestas sugebėjo išlaikyti ir pažymėtas gatves, ir teatrą , ir šventyklų sienas bei altorius. Gražu, kad jie stovi tokie kokie yra, nerestauruojami, demonstruojantis puikią antikos dalį.



Už kilometro nuo senųjų Delfų pravažiuojame naujuosius Delfus – jaukų nedidelį miestelį. Pakeliui užsukame prie sieros šaltinių. Įkyrus sieros vandenilio kvapas ir virstantys garai tiksliai nurodo šaltinio vietą. Netoliese aikštelėje stovi nemažai kemperių. Atvykusieji stengiasi išnaudoti laiką maudynėms sieringame vandenyje. Vanduo net karštas, skaidrus ir nemaloniai dvokia.



Nepaisant to, keletas drąsuolių bendrakeleivių stengiasi pasimurkdyti šiame šaltinyje. Nakvynei apsistojame Leptokarijoje jau minėtame viešbutyje “Musos“. Pasijaučiame kaip namie.
14-16 dienos
Ryte gausiai ir sočiai pamaitinti sulipame į autobusą, kur mūsų laukia dvi paros autobusu su ilgesniu sustojimu Budapešte. Džiugu, kad važiuojame namo, o iš kitos pusės – keistas nykumos jausmas, įsisukęs jau vakare, kai klaidžiojom ieškodami tavernos po ištuštėjusi kurortą, kur palei jūrą tyliai apmirę, uždarinėtomis langinėmis namai negalėjo žiūrėti į jūrą. Kur vėjas neblaškė bekrintančių lapų, bet nešiojo kažkokias smiltis ir šapus gatvėmis, tarsi nerasdamas sau vietos, tarsi apimtas tokio pat nykumos jausmo, kad vasara baigėsi.

Reziume:
Pravažiuota 7200 km autobusu plius keltu į Santorinį apie 400 km.
Maudymosi bateliai būtini. Daugelis paplūdimių labai akmenuoti arba nemažai jūros ežių.
Suvenyrus apsimoka pirkti Salonikuose, Napflione, mūsų lankytuose kurortiniuose miesteliuose, nes ten pigiau.
Muziejų ir archeologinių objektų lankymas studentams, parodžius tarptautinį pažymėjimą nemokamas. Semadienį muziejų lankymas nemokamas.
Pasistenkite net parduotuvėse pasiderėti, dažnai pavyksta
Automobilio nuoma Santorinio saloje parai kainuoja 25 – 45 Eu
Karšti patiekalai tavernose kainuoja 8-15 Eu
kelionė buvo 2007 rugsėjo 29- spalio 14

Gerai graikam, graži šalis, pensinykai gauna 600 Eu, vidutinis atlyginimas 2000Eu, o kainos kaip pas mus.

fotoreporatažas - NUOSTABUS ačiū labai, kad pasidalinote su mumis

Į sveikatytę. Gal kam pravers, susidarant savo maršrutą