evesima, įkvėpk giliai oro. Tai ką pasakysiu, gali tau nelabai patikti. Tik būk gera neužsigauk, jau pakanka man tų užsigavimų, nereaguok labai jautriai, o ramiai atsisėdus pagalvok - tai ką čia parašysiu.
Įspėju, gali būti skaudu..., tai mano žvilgsnis iš šalies.
Manau, tau reikia gelbėti save pačią. Pasiieškok kokio nors patikimo psichologo, nes tavo didelė meilė mamai tampa tavo pančiais, labai daug skausmo, labai daug kalės ir kaltinimų sau, perdaug savigraužos. Ar norėtum ištiktųjų sirgti, kaip rašai, ir norėtum, jog tavo vaikučiai tave matytų tokią, kokią matai savo mamą? Ar norėtum, jog jie lygiai taip verktų ir bijotų tavęs netekti, kaip tu bijai netekti mamos? Mieloji suvok, jog mirtis yra mūsų visų baigtinis taškas ir nė vienas nežinom kada tai įvyks, nė vienas to neišvengsim.. Kokia bebūtų silpna tavo mamytė, dar jos nelaidok ir neapraudok. Kai bus laikas tada...
Neprašyk dievo daugiau to, ko prašai, nes jis gali nepagailėdamas mamos - nepagailėti ir tavęs. Šaukdamasi gali prisišaukti.
Aš kažkada kreipiausi į psichologus, moterys žino šitą mano istoriją, esu rašiusi. Pakartosiu tai dėl tavęs. Mūsų jaunėlė gimus buvo labai nerami: ištisai verkdavo, naktimis-dienomis. Jei pamiegodavo tai mažiau nei pusvalandį, vyresnioji sesytė versdavo knygutę ir lapų šlamėjimas pažadindavo ją. Kai jai buvo keturi mėnesiai neišsikentus (buvau visiškai išsekusi nuo jos priežiūros) kreipiausi į pediatrą, tikėjausi kokių nors raminamų lašiukų. Lašiukų gavau ir buvo pasiūlyta pasiskiepyti, jokių skiepų dar neturėjom. Sutikau, be neurologo apžiūros, o ta konsultacija gal būtų mus apsaugojusi nuo problemų, kurių vėliau sulaukėm. Dukrytei kilo reakcija į kokliušo skiepą, prasidėjo galvos dangalų uždegimas, (encefalinis sindromas, kaip vėliau įvardins medikai). Buvo atlikta nugaros smegenų punkcija, gydyta interferonu ir kitais stipriais medikamentais. Ji nustojo šypsotis, nežinojau ar sėdės, ar kalbės, ar užaugs. Sutriko refleksai. Vėliau būdama dviejų metukų rytais susiimdavo už galvytės, dar gerai nemokėdama šnekėti pasakydavo gava, gava ir apsivemdavo. (Buvo labai sunku, dabartinis periodas, kai aš sergu tai niekai lyginant su tuometine mano savijauta tiek fizine tiek dvasine). Dėl jos kurį laiką (6 metus nedirbau), važinėjom po sanatorijas, eidavom į mankšteles, masažus, pas logopedus, vienintelė viltis buvo gal išaugs. Įtarinėjo hidrocefaliją, gydė. Stogas man važiavo, taigi nuėjau pas psichologą papasakojau jam visą istoriją ir jis man metė: tu nemyli savo dukters, o nori ją turėti. Negaliu apsakyti kaip užgavo tie žodžiai, ėjau pro gėlių parduotuvę, tai už visus pinigus, kiek buvo piniginėj nusipirkau rožių ir verkdama kartojau myliu ją, myliu labiausia pasaulyje. Nereikia sakyti, jog kentėjo mano vyras, mano vyresnioji dukrytė, visas dėmesys ir visas gyvenimas buvo dėl jaunėlės. Dabar būdama vyresnė ir žiūrėdama į situaciją iš atstumo, pripažįstu - psichologas buvo teisus, man svarbu ją buvo ne tik mylėti, bet ir turėti. Ačiū dievui, augo išaugo. Buvo problemų paauglystėje, praėjo. Tuoj švęs savo 18-tą. Kaip rašiau anksčiau, būsiu pati laimingiausia tą dieną.
Sunkiai sirgo berniukas Tadukas, rašydavo apie jį daug laikraščiai. Mama tempė vaiką į gyvenimą kiek tik galėjo, vežiojo po užsienius, darė viską, kad išgyventų. Mirė, ligos pabaigoje kentėjo beprotiškai, prasidėjo grafto liga. Kartais pagalvoju (suprasdama mamos begalinę meilę) gal reikėjo vaiką paleisti į dangų angeliuku anksčiau, susitaikyti su tuo, ką siuntė negailestingas likimas. Berniukui kančių laikotarpis tik išsitęsė, mamos begalinė meilė buvo kaip mano su noru turėti...
Gal neužpyks Taduko mama už šias mano mintis, iš anksto prašau atleidimo...Ji elgėsi atip kaip liepė jos širdis, bet būna situacijų kai protui turi leisti būti širdimi.
Visos šios istorijos yra skirtos tau, mylėk, bet neturėk...Kai ateis laikas, kada jis beateitų paleisk mamą angelu į dangų...
Mano vyresnioji iki šiol yra nuo manęs nutolusi, ir kartais prasitaria kaip jai trūko manęs, kai buvo mažas vaikas, o metukų buvo nedaug 3,5. Aš nesugebėjau padalinti savęs abiem, juo labiau, jog pati pradėjau sirgti, nerviniu pagrindu išsivystė viduriavimas, skrandis buvo pilnas erozijų, užpuolė gili depresija. Ilgai kapanojausi, gal pora metų kol išsikapanojau, lankiau psichoterapijos grupę; kaltinau save, jog dukrytės neapsaugojau, tereikėjo tik neurologo konsultacijos. Vienoje sanatorijoje pasakė buvo dirglus naujagimis, greičiausia nėštumo problemos arba gimdymo trauma, nebuvo galima skiepyti. Turit lengviausius neurologinius sutrikimus, kokie begali būti, galėjo mirti arba cerebraliniu paralyžiumi komplikuotis. Tada pagalvojau yra blogai, bet galėjo būti dar blogiau...
Tik vėliau supratau vaikų nuo ligų neapsaugosi, susirgus reikia daryti viską, kad jie pasveiktų, be draskymosi, savigraužos, savęs kaltinimo. Nepamiršti ir kitų šalia esančių namiškių. Mano dukrytės kartasi būna tokios abejingos mano savijautai, kad net pykteliu. Bet tada pagalvoju, geriau jau taip: nei verktų, rautųsi plaukus, draskytųsi, vartotų saujomis raminamus. Net labai sunkiose situacijose, o jų jau buvo keletas, jos neabejoja, jog viskas man bus gerai. Kartasi ir aš pradedu kalbėti apie mirtį.
Pajuokauja ir paklausia: mamyte, nejau rimtai kalbi ir nori mirti? Ne sakau, nenoriu... Tai ko kalbi?...Apkabina, pabučiuoja ir vėl gyvena savo jauną gyvenimą...
*************************
Buvo toks rusiškas multfilmas, esi jauna, gal nematei kaip kiškis slaugė briedį, vis ką nors sugalvodavo tai šieno pakišti sumanė, tai pagirdyt, tai vėl kažką , su begaliniu noru padėti ir begaliniu įkyrumu. Briedis supyko, jis tenorėjo ramybės ir pailsėti...
P.s. supratai mane?
Pabūk tu laimiga mamos gimtadienio dieną
, nepaisant mamytės nuotaikų ir savijautos.
Puikiai supratau Tave,Adis.Ir labai Tau esu dekinga uz pabarima svelnu :)Esi teisi del visko-as per daug save grauziu,verkiu nuolat,sokineju apie mama,kaip apie maza vaika...Gal todel mama ir pyksta....Nervindamasi,sapnuodama kosmarus,asarodama-praradau daug svorio,vieni kauliukai is manes jau liko...Vyras labai nerimauja.Nebenoriu valgyti,nuolat sukasi galva,jauciuosi paavargusi...O juk kasdien turiu ne tik i paskaitas vazineti,bet ir dukrytemis pasirupinti.Stengsiuosi kaip nors po truputi atsitiesti ir kreipsiuosi i psichologa butinai.Aciu Jums visoms,sveikatos Jums!
Kartais tikrai vienintelis budas pakelti krauja 
kad nebutu kokios reakcijos .
Jau bijau ar netapsiu alkoholike 
