Su VILTIMI į RUDENĮ

Tikrai grįžo depresija
''nes ir miegasi prastai, ir ašaros liejasi ten, kur kiti net negalvoja jų lieti ir t.t."

Viskas sutampa.Žoliniai preperatai vargu ar padės.Kai kurios merginos nenori dar daugiau cheminių vaistų, bet aš nematau prasmės leisti dienas ašarodama ir dūsdama.Kiek liko gyvenimo, tiek , bent jis bent emociškai kokybiškas.

Kai sužinojau tėčio diagnozę tai negalėjau susikalbėt su savim 2 savaites verkiau dieną nakti ,kol pati pripažinau kad nesusišneku ir nuo to labai kenčia šeima ypač vaikai ,kai prieidavo ir klausdavo kas yra mamyte kodėl verki kur skauda ,tai kaip tik reikėjo tėčiui eit vaistu pas daktere šeimos ir aš ėjau su juo kartu ,tai tik man užsiminus kad gal man reik raminamu iškart jų prirašė ,pagėriau gal savaitę kai susitaikiau su viskuom ,gal laikas savo padarė gal vaistai ,bet dabar jau viska matau kitaip ir tikrai visai kitokia savijauta . aišku kaip buna blogai tėčiui ir nubraukiu ašra ir pasinervinu ,bet tikrai ne taip kaip buvo tada ,negalėdavau net šnekėt jai kas paklausia kaip tėtis jaučias.
tikrai gerai suprantu kaip jautiesi ,bet tikrai kad visiem labai sunku matyti kaip nervinies. kad ir neverki prie mamytės ,bet kažin ar ji nesupranta kad tu šitaip pergyveni . tikrai eik greičiau pas daktare ir žiūrėkis savo sveikatos . tikrai nuoširdžiai patariu.
visoms geriausios sveikatėlės ,už visas sukalbėjau malda Šiluvoj. tikiuosi kad dar daug metu kalbėsim ir vieną kitai padėsim ,ačiū kad esat ir gelbėjat .

Kadangi nuotaika nekokia: kraujas neatsistatė ir chemija atidedama, papasakosiu linksmą istoriją, kurią girdėjau kardiologiname.
Juo labiau, jog rasų lankos tėveliui žada dėti širdies stimuliatorių. Šią istoriją pasakojo med. sesutė atėjusi lankyti į mano palatą savo pusseserės. Kiek tiesos joje nesiimu spręsti.
Taigi:
Pagyvenusiam vyrui reikia įstatyti širdies stimuliatorių. Anesteziologas klausia:
—Ar nesate alergiškas narkozės medikamentams?
Senukas nesupranta klausimo. Gydytojas tikslina:
—Ar nebūna blogai, kai taiso dantis ir suleidžia nuskausminamų?
Sumišęs atsako:
— Nežinau - dantų neturiu...
Gydytojas daugiau nebesiaiškina, suleidžia jam atitinkamus medikamentus ir įstato širdies stimuliatorių. Parveža vyriškį į palatą, atsigauna jis ir savo kaimynui sako:
—Na ir keistas gydytojas pasitaikė. Man skauda širdį, o jis apie dantis klausinėja...

Kita istorija. Šita tikra. Vyko man gulint klinikose, spindulaivimo metu.
Daktarė rezidentė užeina į palatą, kur guli pagyvenusi moteris (82 m.) ir kreipias;
—Ponia, kaip šiandien jaučiatės?
Senutė supyksta ir pradeda bambėti:
— Kokia ponia, kokia ponia. Aš, panelė! Prašau į mane taip kreiptis!
Gydytoja pasimeta kurį laiką patyli, įkvepia oro ir vėl klausia:
—Ligone, kuo šiandien skundžiatės?

Trečia istorija ir tikra. Ji nutiko su pagyvenusia mano palatos kaimyne.
Turi moterį švitinti. Prieš švitinant sumatuoja švitinimo kontrolinius taškus.. Palatos gydytoja ją įspėja, jog radiologas atliks tam tikrus matavimus. Atvažiuoja močiutės su ratukais paimti sanitaras: savim pasitikintis, pakankamai dailus trisdešimtetis, baltu chalatu... Močiutė turi su savim pinigėlių, kuriuos nuskyrusi radiologui. Pamaniusi, kad čia radiologas, įkiša jam į kišenę šimtinę. Sanitaras nušvinta (jis mato, jog gavo, tačiau nežino kiek... ), maloniai kalbina ir nuveža mano močiutę į radiologinį. O ten, siaube, prie jos preina tikras daktaras, kuriam ji nieko neturi įdėti.. Moteriškė nepėsčia. Atgal į palatą veža tas pats sanitaras. Sako:
—Atiduok, ponuli, pinigus, ne tau jie skirti buvo.
Sanitaras atidavė.

Ketvirta istorija.
Ta pati močiutė susiruošė atsilyginti palatos gydytojai. Į rankovę įsikišo pinigėlius. Ateina gydytoja ir sako:
—Pamatuosim, ponia, spaudimą.
Paima močiutę už rankos ir patraukia rankovę į viršų: pasipila pinigėlai – močiutė mikčioja, daktarė išraudusi apsimeta jog nieko nemato...

Ši močiutė nepaisant visų kuriozų, pabambėjimų buvo tapusi mano nepaprasta drauge, kartu praleidom beveik pusantro mėnesio...Kurį laiką vis sveikinom atvirutėmis viena kitą su Velykom ir Kalėdom. Buvom taip sutarę: sveikinsim viena kitą, o kai negausim sveikinimų uždegsim žvakutę. Po poros metų sveikinimų nebegavau. Žvakutę su skaudančia širdimi parašiusi dar vieną sveikinimą ir nesulaukusi atsakymo uždegiau...

Laikykis,Adis!Sveikatos Tau ir sekmes gydyme!Laikau uz Tave kumscius ir meldziuosi!Taip ir uz visus serganciuosius.Stiprybes ir sveikatos! O mano nuotaika taip pat labai prasta.Mamytes gimtadienis,o ji labai pikta kazkodel,nervuota,puola zodziais be priezasties ant manes... Nesuprantu kodel....Myliu ja labai labai,bet nesuprantu,ka as jai padariau...Tikejausi ja pamatyti laiminga,besisypsancia,su viltimi akyse...Bet pamaciau pikta,liudna mamyte... Gal per daug is jos tikejausi? Myliu ja,be proto myliu! Sunku labai,dabar dar skaudziau,dar sunkiau,nes nezinau,kuo nusipelniau mamytes pykcio... Suprantu ja.Manau,jos vietoje buciau dar piktesne ir dar labiau ant visu pykciau,bet vis tiek labai labai skauda ir sunku...Nebesulaikau asaru...Sveikatos visoms!

Ačiū, Adis, už tai, kad ir nelinksmoj situacijoj sugebi pakelt sau pačiai ir kitoms nuotaiką.


Taip pat ačiū už dar kai ką. Ogi frazę " nesijauskite pasaulio nelaimėlėmis, o verčiau bėkite obuolių pyrago su vaikais kepti". Savaigaliais mane vis bando prigriebti visokie nerimai ir baimės. Ir šį savaitgalį, dar begulint lovoje, prisiminiau tavo žodžius apie obuolių pyragą... Iškart nušvito mintis,- šiandien kepsime Abidvi gaminome, kepėme, išėjo liuks Pasikviečiau 6 vaikus , dukros draugus, ir ką gi - karštas obuolių pyragas su ledais pradingo akimirsniu. O aš valgydama dėkojau mintyse tau. Vis sugebi mus pastatyti į vietą

Ačiū už viską. Ir sveikatėlės, sveikatėlės...




********

Papildyta:
Evesima, suprantu tave. Liūdna tai, ką tu rašai, bet suprask, (žinau,supranti), kad čia ne mamos įnoriai, ne jos išsidirbinėjimas, ne ji čia tokia bjauri... Čia liga valdo. Su tokiom diagnozėm nelengva, tai pačios natūraliausios reakcijos - pykti, kartais nežinia už ką. Tiesiog patylėk, nusileisk, praeis tas piktumas, tada pakalbėsite, pašvęsite... Neverk, palauk šiek tiek. Gimtadieniai ir sveiką žmogų į depresiją stumia...

Stiprybės tau.

Aciu uz palaikyma,Arune.Bet i galva lenda ivairiausios mintys.Turbut cia mano kalte.Manau,kad as kazko nepadariau,kad mama jaustusi laiminga.Jauciu didele kalte,kad nesugebu padaryti jos laiminga,kad negaliu jos isgydyti.Dieve,jei tik galeciau,savo gyvybe,sveikata atiduociau mainais uz jos!!!Jei tik galeciau...Kad butu nors kokia glimybe,jei butu imanoma persodinti mano kuri organa vietoje jos pazeisto....!!!Net nedvejociau,jei butu bent menkiausia galimybe...DIEVE,KODEL TU JOS NESUTEIKI???

Va čia jau negerai. TU NESI KALTA. Nei dėl jos ligos, nei dėl jos nuotaikos. Tai nėra paprasta. Pagalvokim: juk šiemet ne vienas klinikų profesorius mirė nuo šios ligos, puikiausių specialistų artimieji serga. Mus tie patys gydytojai dievai. Bet net jie ne viską gali...
Bandyk taikytis prie mamos norų. Praeis ir jai tos nuotaikos.

_____________________________________________

Adis, kraujas krauju - negerai, kad jis toks. O kaip savijauta?

Arūne, mūsų merginos pagal ūgį svorį turėtų būti panašios, nors maniškė jau antrokė...

evesima, įkvėpk giliai oro. Tai ką pasakysiu, gali tau nelabai patikti. Tik būk gera neužsigauk, jau pakanka man tų užsigavimų, nereaguok labai jautriai, o ramiai atsisėdus pagalvok - tai ką čia parašysiu. Įspėju, gali būti skaudu..., tai mano žvilgsnis iš šalies.
Manau, tau reikia gelbėti save pačią. Pasiieškok kokio nors patikimo psichologo, nes tavo didelė meilė mamai tampa tavo pančiais, labai daug skausmo, labai daug kalės ir kaltinimų sau, perdaug savigraužos. Ar norėtum ištiktųjų sirgti, kaip rašai, ir norėtum, jog tavo vaikučiai tave matytų tokią, kokią matai savo mamą? Ar norėtum, jog jie lygiai taip verktų ir bijotų tavęs netekti, kaip tu bijai netekti mamos? Mieloji suvok, jog mirtis yra mūsų visų baigtinis taškas ir nė vienas nežinom kada tai įvyks, nė vienas to neišvengsim.. Kokia bebūtų silpna tavo mamytė, dar jos nelaidok ir neapraudok. Kai bus laikas tada...
Neprašyk dievo daugiau to, ko prašai, nes jis gali nepagailėdamas mamos - nepagailėti ir tavęs. Šaukdamasi gali prisišaukti.
Aš kažkada kreipiausi į psichologus, moterys žino šitą mano istoriją, esu rašiusi. Pakartosiu tai dėl tavęs. Mūsų jaunėlė gimus buvo labai nerami: ištisai verkdavo, naktimis-dienomis. Jei pamiegodavo tai mažiau nei pusvalandį, vyresnioji sesytė versdavo knygutę ir lapų šlamėjimas pažadindavo ją. Kai jai buvo keturi mėnesiai neišsikentus (buvau visiškai išsekusi nuo jos priežiūros) kreipiausi į pediatrą, tikėjausi kokių nors raminamų lašiukų. Lašiukų gavau ir buvo pasiūlyta pasiskiepyti, jokių skiepų dar neturėjom. Sutikau, be neurologo apžiūros, o ta konsultacija gal būtų mus apsaugojusi nuo problemų, kurių vėliau sulaukėm. Dukrytei kilo reakcija į kokliušo skiepą, prasidėjo galvos dangalų uždegimas, (encefalinis sindromas, kaip vėliau įvardins medikai). Buvo atlikta nugaros smegenų punkcija, gydyta interferonu ir kitais stipriais medikamentais. Ji nustojo šypsotis, nežinojau ar sėdės, ar kalbės, ar užaugs. Sutriko refleksai. Vėliau būdama dviejų metukų rytais susiimdavo už galvytės, dar gerai nemokėdama šnekėti pasakydavo gava, gava ir apsivemdavo. (Buvo labai sunku, dabartinis periodas, kai aš sergu tai niekai lyginant su tuometine mano savijauta –tiek fizine tiek dvasine). Dėl jos kurį laiką (6 metus nedirbau), važinėjom po sanatorijas, eidavom į mankšteles, masažus, pas logopedus, vienintelė viltis buvo gal išaugs. Įtarinėjo hidrocefaliją, gydė. Stogas man važiavo, taigi nuėjau pas psichologą papasakojau jam visą istoriją ir jis man metė: tu nemyli savo dukters, o nori ją turėti. Negaliu apsakyti kaip užgavo tie žodžiai, ėjau pro gėlių parduotuvę, tai už visus pinigus, kiek buvo piniginėj nusipirkau rožių ir verkdama kartojau myliu ją, myliu labiausia pasaulyje. Nereikia sakyti, jog kentėjo mano vyras, mano vyresnioji dukrytė, visas dėmesys ir visas gyvenimas buvo dėl jaunėlės. Dabar būdama vyresnė ir žiūrėdama į situaciją iš atstumo, pripažįstu - psichologas buvo teisus, man svarbu ją buvo ne tik mylėti, bet ir turėti. Ačiū dievui, augo išaugo. Buvo problemų paauglystėje, praėjo. Tuoj švęs savo 18-tą. Kaip rašiau anksčiau, būsiu pati laimingiausia tą dieną.
Sunkiai sirgo berniukas Tadukas, rašydavo apie jį daug laikraščiai. Mama tempė vaiką į gyvenimą kiek tik galėjo, vežiojo po užsienius, darė viską, kad išgyventų. Mirė, ligos pabaigoje kentėjo beprotiškai, prasidėjo grafto liga. Kartais pagalvoju (suprasdama mamos begalinę meilę) gal reikėjo vaiką paleisti į dangų angeliuku anksčiau, susitaikyti su tuo, ką siuntė negailestingas likimas. Berniukui kančių laikotarpis tik išsitęsė, mamos begalinė meilė buvo kaip mano su noru turėti...
Gal neužpyks Taduko mama už šias mano mintis, iš anksto prašau atleidimo...Ji elgėsi atip kaip liepė jos širdis, bet būna situacijų kai protui turi leisti būti širdimi.
Visos šios istorijos yra skirtos tau, mylėk, bet neturėk...Kai ateis laikas, kada jis beateitų paleisk mamą angelu į dangų...
Mano vyresnioji iki šiol yra nuo manęs nutolusi, ir kartais prasitaria kaip jai trūko manęs, kai buvo mažas vaikas, o metukų buvo nedaug 3,5. Aš nesugebėjau padalinti savęs abiem, juo labiau, jog pati pradėjau sirgti, nerviniu pagrindu išsivystė viduriavimas, skrandis buvo pilnas erozijų, užpuolė gili depresija. Ilgai kapanojausi, gal pora metų kol išsikapanojau, lankiau psichoterapijos grupę; kaltinau save, jog dukrytės neapsaugojau, tereikėjo tik neurologo konsultacijos. Vienoje sanatorijoje pasakė buvo dirglus naujagimis, greičiausia nėštumo problemos arba gimdymo trauma, nebuvo galima skiepyti. Turit lengviausius neurologinius sutrikimus, kokie begali būti, galėjo mirti arba cerebraliniu paralyžiumi komplikuotis. Tada pagalvojau yra blogai, bet galėjo būti dar blogiau...
Tik vėliau supratau vaikų nuo ligų neapsaugosi, susirgus reikia daryti viską, kad jie pasveiktų, be draskymosi, savigraužos, savęs kaltinimo. Nepamiršti ir kitų šalia esančių namiškių. Mano dukrytės kartasi būna tokios abejingos mano savijautai, kad net pykteliu. Bet tada pagalvoju, geriau jau taip: nei verktų, rautųsi plaukus, draskytųsi, vartotų saujomis raminamus. Net labai sunkiose situacijose, o jų jau buvo keletas, jos neabejoja, jog viskas man bus gerai. Kartasi ir aš pradedu kalbėti apie mirtį. Pajuokauja ir paklausia: mamyte, nejau rimtai kalbi ir nori mirti? Ne sakau, nenoriu... Tai ko kalbi?...Apkabina, pabučiuoja ir vėl gyvena savo jauną gyvenimą...
*************************
Buvo toks rusiškas multfilmas, esi jauna, gal nematei kaip kiškis slaugė briedį, vis ką nors sugalvodavo tai šieno pakišti sumanė, tai pagirdyt, tai vėl kažką , su begaliniu noru padėti ir begaliniu įkyrumu. Briedis supyko, jis tenorėjo ramybės ir pailsėti...

P.s. supratai mane?
Pabūk tu laimiga mamos gimtadienio dieną , nepaisant mamytės nuotaikų ir savijautos.

Viskas sutampa.Žoliniai preperatai vargu ar padės.Kai kurios merginos nenori dar daugiau cheminių vaistų, bet aš nematau prasmės leisti dienas ašarodama ir dūsdama.Kiek liko gyvenimo, tiek , bent jis bent emociškai kokybiškas.

Labas vakaras visoms,
Pasiskundžiau gydytojai dėl savo negalavimų, padarė širdies kardiogramą ir kadangi ji, palyginus su prieš dvi savaites daryta, neblogesnė, vaistai buvo sulašinti. Dėl visų tų negerumų ant dūšios rekomendavo pagerti pradžiai sąžiningai vaistažolinių preparatų, o jeigu reikalai negėrės - eisim ieškoti antidepresantų.
Aš sutinku su Jumis Gabija dėl antidepresantų, ir nesistengiu savęs kankinti - jeigu jaučiu, kad nesusitvarkau, geriau jau pageriu, nes pastovi graužatis mums taip pat nedraugas. Aš nesu tokia stipri, kaip Adis...
Tiesa, dėl lašinimo vaistų per portą. Sesutėms, kaip sakiau, buvo naujiena - trise prieš lašinimą pasikartojo informaciją, girdėtą per seminarą, ir pastatė lašelinę. Ir sėkmingai. Dabar galvoju, kad galėjau anksčiau portu pasirūpinti, nes kai reikia paimti kraują, tai būna kančių keliai.
Adis, pakėlėt nuotaiką (aš čia apie Jūsų rašytus anekdotus ir tikras istorijas)

Pasirashyciau po kiekvienu zodziu

adis, GABIJA, aciu uz mintis.

sveikos,ir vėl man reik Jūsų pagalbos,ar tai normalu kad pulsas ir spaudimas po chemijos stipriai šokinėja? šiandien pulsas net 111 buvo. ir savijauta tuo laiku labai pablogėjo ,vakar išvis sunkiai jautės visa dieną spaudimas nuo 150 iki 114 patas kas kiek laiko šikinėjo,toj prasmei be vaistų nuo spaudimo. ar čia normalu ar jau reik susirupint? šeip pulsas nuo 85 iki 90 buna arba mažesnis. ačiū.