

Mes buvom pas vaikučius, kurie netik serga, bet ir palikti tėvų. Ten visų regėjimas yra ne daugiau dvidešimt-trisdešimt procentų. Glorija labai graži mergaitė, švelni, maloni ir visiškai akla. Jai gerai, mama pasiima savaitgaliais, ji žino, kad gyvena tokioj ir tokioj gatvėj. yra vaikų su cer. paralyžiu, jie bando lavintis ant didelių kamuolių, auklėtojos padeda. Bet labiausiai man krito į akį MARTYNAS. Penkiametis drąsuolis. Padovanojo man savo piešinuką su ryškiu skėčiu, vedėsi į kolidorių savo darbelių iškabintų rodyti. Protingas, guvus, gražus, jis tik mato sakė apie dvidešimt procentų. Jis manęs vis klausė-o ką tu man atnešei? O išeinant mjuodamas vis klausė-jus dar ateisit?Ateisit? Rytoj ateisit, gerai?Ateikit!...
Gyvenimo sąlygos ten visai neblogos-didelis erdvus pastatas, platūs kolidoriai, kur vaikai ir laksto, kuris gali. Aprengti, švarūs, prižiūrėti. Televizorių turi. Čiuožyklėlę, burbulų maniežą. O visgi liūdna ir baisu...
Sakė auklėtoja viena ponia iš VP savininkų globoja penkis jų vaikus iš mokyklinukų. Paima savaitgaliais, rūpinasi. Gražu.
Oi, mergaitės, kiek daug vaikų MAMOS laukia ir nesulaukia.