Tik motinos pienas - iki kada?

Mano mažoji kol nepavalgo MP net negali užmigti o mišinuko net nenori gerti visa tik pasikrato
Aš net neįsivaizduoju iki kiek ją reiks maitinti

Kokia pazistama situacija Pirmaji sunu maitinau lygiai 1,5m. Kai norejau nutraukt maitinima krutim, tai Semetos Kristinos patarimas buvo "palaukite kol vaikas pats atsisakys". Na bet as net neisivaizdavau situacijos, kad jis viena kart taip imtu ir nebezistu is kruties, na nebent kai sukaktu 18m. ir butu geda pries draugus

O pagrindines priezastys, kodel nutraukem maitinima MP buvo dvi. Pirmiausia, kad maniskis atsisake valgyt normalu maista. Nei naminis buvo skanu, nei pirktinio ragavo. Tada nutraukem maitinima pienuku diena - dienom beveik nevalge, uztat naktim atsigriebdavo papuko kas dvi valandas prasydamas.

Antra priezastis buvo vis didejantis psichologinis prisirisimas. Papo reikedavo jau ne tik pavagyt ar atsigert. Budavo uzsigauna, mama duok papuka, noriu miego - papuka, liudna - papuka ir t.t ir pan.

Maitinti paciai labai, labai patiko, vaikas buvo sveikas ir stiprus, bet antraji planuoju maitint iki metu ar siek tiek ilgiau. O nutraukti nutraukem per dvi naktis. Zinoma verke, nesiojom pasikeisdami su vyru, guodem, pirma nakti uzmigdem neduodami zist, tik davem pora kartu nakti, antra nakti jau tik viena kart, o trecia jau ir pats nebeprase (vietoj maitinimu duodavom atsigert is puoduko vandens). O tuos pora kartu daviau ne tiek del jo, kiek del sprogstancio pieno kombinato Bet kai nebezindo vaikis, tai ir pienas per keleta dienu dingo.

Vat tokia mano patirtis. Maitinti paciai yra puiku, bet kaip bebutu gaila, viena dienele ta geri reikia pakeist kitkuo. Na bet tuomet atsiranda dar viena proga svajot apie kita leliuka - kad vel patirti zindymo malonuma

Pritariu visu simtu
Mane net erzina tokie komentarai, tarsi kazkoks slaptas pavydas kalbetu.ir dazniausiai taip sako mamos kuriuos pacios del kazkokiu prizasciu savo vakeliu negali maitinti pacios. Net nenumano kaip tai sunku yra psichologiskai tiek vaikui tiek mamai.Iki keturiu metu gal ir per daug bet vaikui nieko blogo tikrai nenutiks.O del estetiniu sumetimu, tai krutys tam ir duotos, zindyt o ne apkalbu objektui.Negrazu ne mamai kuri krutimi maitina o asmenims kurie apie tai nelabai graziai diskutuoja



Papildyta:

Gerai tu ciaparasei

Maitinau iki metukų, tikiuosi su trečiu (kada nors, jei nedings noras) bus taip pat, gal ir ilgiau

Aš taip pat su pirmu buvau nusistačiusi, kad maitinsiu iki metu nes galvojau, kad po metų bus dagiau problemu psihologine prasme. Aš išvažiavau į kitą miestą vertijauti tryms dienoms, o tėvai liko su vaikeliu. Kol manes nebuvo, girdydavo vandenuku iš buteliuko ir nešiodavo ant rankų. Daviau papuką tik vieną kartą naktį, kai krutys jau sprogo. Tačiau mažylis priprato prie buteliuko ir gerė prieš miegą turbut iki dvėjų metų. O manau papukas yra daug sveikiau

Dukryte ilgai gerė pienuką, kol vieną kartą supratau, kad nebenoriu keltis naktimis kas kelias valandas pas ją į lovą. Dabar manau, kad gal mes ją per anksti atskyrėm - jau nuo kokiu pusantrų metukų ji miegojo brolio kambary. Tačiau visi aplink mus (veiksmas buvo Amerikoje šeimininemė bendrabūtyje) vaikus nuo puses metų migdė atskirai, tai ir aš panorėjau tokios laisvės

Ji verkia su vyru o aš bandžiau užmigti. Poto koki trečia nakties kai vyras nuluždavo ateidavau pas ja ir viel maitinau. Dėl to kad sumažėjo naktini maitinimai, greitai pastojau o ir mano mažylė kaškaip pradėjo priprasti užmigti bė papuko. Būdama neščia dar šiek tiek maitinau. Po to pradėjau traukti laiką ir vieną kartą gavosi, kad ji dvi dienas iš eilės pamiršo atsigerti pienuko. Per tą laiką jis pasidarė nebeskanus ir vėl pabandžius, Alionka mano viską spjovė Taip baigėsi pienuko era

Dabar manau, kad tikrai skubėjau. Aplamai mes mamytės kaškaip labai skubome vaikus nuo savęs atskirti, kad būtų dideli ir savarankiški. Yra tokia taisyklė - ne tevai turi vaiką nuo savęs atskirti, o vaikai turi skirtis nuo musu. Vaikai nėra mūsų priešai, kad turėtumem nuo jų bėgti. Jiems reikia musu, kad galėtų gerai augti. Kai aprimau, atsipalaiduojau ir viskas grįžo į savo vietas. Mano trimetė dukrytė, su kuria kuria iki šiol turėjau kartu gulėti, kad užmigtų vieną kartą atėjo į mūsų kamabarį. Ir aš jos ne išvedžiau atgal, o leidžiau jai mieguoti Boriso lovytėje. Dabar ji ateina pas mus vakarais, pati atsigula ir užmiega. Jai sekasi geriau, negu vyresniam septinmečiui. Taip pat nustojo verkti naktimis, o tai buvo didelė problema.

Tai gi trečia vaikiuka planuoju žindyti kol pats neatsisakys, gal iki kokių trijų metų. Ir manau, neskubėsiu vyti iš tėvų lovos...

Maitinau iki 2 metų. Tik pienu - iki metų. Bet atpratinau nelengvai. Gal ir toliau būčiau maitinusi, bet buvo skyrybos, tapau nerami, tuo pačiu ir vaikas. Tai jau pasidarė nenaudinga... Beje, aplinkiniai stebėjosi, kad ilgai maitinu, sulaukiau įvairių replikų net iš tėvų. Žodžiu, darė spaudimą, kad baigčiau, nes negražu, kai toks didelis berniukas dar maitinamas.

Sveikos mamytes. As savo dziaugsmeli maitinai iki 5 menesiu, nors pieno turejau daug, tiek kad galejau ismaitinti du vaikelius is karto. Bet......... maniskis be galo judrus vaikutis, nuo pat gimimo nenustygdavo vietoje, tas pats buvo ir kaip valgydavo. Jam nuo triju menesiu pradejo kaltis dantukai, o mano krutis tapo jam objektas, kuri kramtydavo, jei nors vienai teko sis malonumas, tai puikiai supranta ka reiskia kai vaikelis kramto krutu galiukus. Ir mums tikrai jau nebebuvo jokio malonumo maitintis. Tad teko ryztis sunkiam dalykui, tai priversti vaikeli zysti is buteliuko, juk zinom, kad vaikai ilgai zinde kruti net nenori ziureti i buteliuko puse. tad viena diena tvirtai apsisprendziau kad viskas baigta ir apsisarvavau begaline kantrybe, jos man tikrai reikejo. Jausmas tikrai ne is maloniausiu, kai reik ziureti i klykenti vaikeli. Beveik visa dienele mazylis isbuvo nevalges, o vakarop kai jau skrandukas jo pradejo kelti alerma, tai cia ir prasidejo linksmybes. Aciu dievui jos truko tik keleta dienu. Dabar abu tapom laimingi. Piena vis dar nusitraukineju, bet jau vaikutis gali valgyti ir misineli. As jau nuo ketvirto menesio galo pradejau jam duoti ryziu piure viena kart per diena. Is pat pradziu pabandziau duot vaisiu piure, taciau jam nepatiko, na as pati net neisivaizduoju, kaip ten gali patikti, nes kai paragavau tai burna man sutrauke nuo rugstumo. Tai gyditoja man patare duoti ryziu piure ir ideti sauksteli maistelio i ja. Tai dabar mano lelius vailgo, net ausytes linksta. As laimingesne tapau, kai baigiau maitinti krutimi. Jauciausi laisvesne ir ne tokia prirista prie keturiu sienu. Dabar be jokios baimes galiu isvaz\iuoti ir visai dienai i miesta. Ir tikrai nesijauciu prastesne uz tas mamas, kurios zindo iki metu ar daugiau. Tad sekmes visoms mamytems.

O ar ne sunku tokiam mazam vaikui be papuko ir be mamos visa diena?

o tai ka kalbeti toms mamoms, kurios tik po menesi ismaitina. Maniskiui tikrai nesunku be papuko, o vaiko as niekada nepalieku vieno, kur beeiciau jis visada su manimi.

Na rašiai kad gali į miestą išvažiuoti. Gal ne taip supratau Man kai žindu lyg tai ir yra lengviausia kur nors eiti su vaikiuku - maistelis visada šalia, ir pašildytas

Aš maitinau iki metukų. Susitvarkiau ir su vaiko judrumu, ir su besikalančiais dantukais
Kai išmoko užmigt be papuko, ėmė vis rečiau jį atsimint. Taip jis pats žengė pirmą žingsnį papuko atsisakymo link. Visa kita buvo labai lengva (dienomis retai norėdavo žįst)

O aš manau, kad vaiką tiek ilgai maitinti yra tikrai nenormalu. O kontrargumentas būtų toks: 1) Mama negali vaiko niekam palikti ilgesniam laikui, niekur išvažiuoti (kitaip sakant negali gyventi dėl savęs, o gyveni tik dėl vaiko. Kažkaip labai dažnai pamirštame save, pradedame gyventi tik dėl vaikų).
2) Tai vargina mamą;
3) Tiek mama, tiek vaikas tampa emociškai stipriai vienas nuo kito priklausomi, kad net nebesugeba nutraukti maitinimo, nors apie tai šneka kokį pusmetį, kad jau reikėtų nutraukti.
Taigi, nieko čia gero. Mamytės nepamirškite ir savęs.