QUOTE(irmaliet @ 2007 06 02, 23:06)
Kai naonao parase apie angeliukus, as prisiminiau, kai mums draugai pasake, kad dabar mes turim po angeliuka danguje..., kuris uz mus meldziasi ir mus palaiko.
Tad bet kokiu atveju mes mamos.
Nuo liepos 25 turiu angeliuką, mane saugantį, ir aš. Tą dieną mūsų vaikučiui būtų buvę lygiai 10 savaitėlių, bet, deja, gamta (o gal kas nors iš aukščiau) nusprendė, kad turi būti kitaip. Širdis krauju sruvo, kai pasakė, kad nesivystantis. Viduje draskiausi ir kaltinau visus iš eilės, o ypač save, nors niekaip negalėjau suprast, ką padariau ne taip. Pastojus labai saugojau save ir savyje augančią gyvybę. Džiaugiaus savo nėštumu kaip vaikas, Kalėdoms gavęs taip ilgai norėtą ir sapnuotą žaislą. Tik labai labai giliai širdyje knibždėjo negera nuojauta- ar nebus tai, kas man taip lengvai duota, taip pat lengvai ir atimta (pastojau iš pirmo bandymo)? Vyras mane lepino, pati taip pat stengiausi nepervargti, nes ta nelemta nuojauta manęs niekaip neapleido. Vieną rytą išnykus krūtų skausmui, ji tik dar labiau sustiprėjo. Stūmiau nelabąją kuo toliau iš savo minčių ir širdies, bet visiškai atsikratyt negalėjau... Mane vis dar pykino, tad tai laikiau geru ženklu.
Vieną dieną pajutau, kad ant lūpos iššoko pūslelinė. Tiesiog kaip perkūnas iš giedro dangaus nusileido. Nebuvo nei niežtėjimo, nei perštėjimo. Tą savaitę buvau labai pavargus, tik grįžus iš ilgos kelionės, tad ta bjaurybė pūslelinė nutaikė jai tinkamą- man ne- momentą ir užpuolė mano imuninę sistemą. Gydytoja sakė, kad greičiausiai tai ir pražudė mūsų žirniuką- nusilpęs mano imunitetas ir herpės virusas.
Atsibudus po operacijos apsiverkiau. Nenorėjau nei gert, nei miegot, norėjau tik nejust tos tuštumos, kuri skleidė nemalonų šaltį viduje... Ligoninėje mane laikė per naktį. Sterili aplinka ir seselių bei gydytojos rūpestis (didelis dėkui joms!!!!!!) padėjo apsiprast su ta baisia mintim ir tuštuma. Per naktį buvau palikta sau pačiai su savo mintim. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, džiaugiaus, kad buvau viena. Galėjau netrukdoma susidėliot savo mintis į vietą, išverkt bent dalį skausmo... Rytojaus dieną sunkumas krūtinėje buvo šiek tiek atlėgęs. Supratau, kad nieko pakeist jau nebegaliu. Supratau, kad turiu būt stipri dėl savęs, dėl vyro, o svarbiausia- dėl mūsų būsimojo vaikiuko. Savaime suprantama, kad man širdį tebeskauda, toks skausmas per porą dienų neišnyksta, tačiau stengiuosi per daug jam nepasiduoti. Per tuos 3-4 mėnesius turiu sustiprinti savo organizmą, imunitetą ir dvasią, kad būčiau visapusiškai pasiruošus kito lėliuko atėjimui. Su jo/jos pirmtako-angeliuko pagalba viskas bus gerai. Kitaip ir būti negali.
Tikiu, kad visoms, kurios parašo šitoje temoje, viskas bus gerai. Juk neveltui mūsų angeliukai sėdi ant debesų kraštų, stebi ir saugo mus

Viskas atsitinka dėl tam tikros priežasties. Ne visada mes tas priežastis suprantame, bet tai niekada ir nebus įmanoma. Visada bus už mus stipresnių ir galingesnių, kurie karts nuo karto paims mūsų likimus į savo rankas. Mūsų atvejais tai- motinėlė Gamta.
Mergaitės, pakelkim galvas aukščiau ir stenkimės nepasiduoti nevilčiai ir skausmui. Pažiūrėkim kartais į viršų, nusišypsokim savo mažiesiems saugotojams ir tikėkim, kad su jų pagalba ir į mūsų kiemus ateis šventė...