Abrazija

gaila ne visi tai supranta

Nuo liepos 25 turiu angeliuką, mane saugantį, ir aš. Tą dieną mūsų vaikučiui būtų buvę lygiai 10 savaitėlių, bet, deja, gamta (o gal kas nors iš aukščiau) nusprendė, kad turi būti kitaip. Širdis krauju sruvo, kai pasakė, kad nesivystantis. Viduje draskiausi ir kaltinau visus iš eilės, o ypač save, nors niekaip negalėjau suprast, ką padariau ne taip. Pastojus labai saugojau save ir savyje augančią gyvybę. Džiaugiaus savo nėštumu kaip vaikas, Kalėdoms gavęs taip ilgai norėtą ir sapnuotą žaislą. Tik labai labai giliai širdyje knibždėjo negera nuojauta- ar nebus tai, kas man taip lengvai duota, taip pat lengvai ir atimta (pastojau iš pirmo bandymo)? Vyras mane lepino, pati taip pat stengiausi nepervargti, nes ta nelemta nuojauta manęs niekaip neapleido. Vieną rytą išnykus krūtų skausmui, ji tik dar labiau sustiprėjo. Stūmiau nelabąją kuo toliau iš savo minčių ir širdies, bet visiškai atsikratyt negalėjau... Mane vis dar pykino, tad tai laikiau geru ženklu.
Vieną dieną pajutau, kad ant lūpos iššoko pūslelinė. Tiesiog kaip perkūnas iš giedro dangaus nusileido. Nebuvo nei niežtėjimo, nei perštėjimo. Tą savaitę buvau labai pavargus, tik grįžus iš ilgos kelionės, tad ta bjaurybė pūslelinė nutaikė jai tinkamą- man ne- momentą ir užpuolė mano imuninę sistemą. Gydytoja sakė, kad greičiausiai tai ir pražudė mūsų žirniuką- nusilpęs mano imunitetas ir herpės virusas.
Atsibudus po operacijos apsiverkiau. Nenorėjau nei gert, nei miegot, norėjau tik nejust tos tuštumos, kuri skleidė nemalonų šaltį viduje... Ligoninėje mane laikė per naktį. Sterili aplinka ir seselių bei gydytojos rūpestis (didelis dėkui joms!!!!!!) padėjo apsiprast su ta baisia mintim ir tuštuma. Per naktį buvau palikta sau pačiai su savo mintim. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, džiaugiaus, kad buvau viena. Galėjau netrukdoma susidėliot savo mintis į vietą, išverkt bent dalį skausmo... Rytojaus dieną sunkumas krūtinėje buvo šiek tiek atlėgęs. Supratau, kad nieko pakeist jau nebegaliu. Supratau, kad turiu būt stipri dėl savęs, dėl vyro, o svarbiausia- dėl mūsų būsimojo vaikiuko. Savaime suprantama, kad man širdį tebeskauda, toks skausmas per porą dienų neišnyksta, tačiau stengiuosi per daug jam nepasiduoti. Per tuos 3-4 mėnesius turiu sustiprinti savo organizmą, imunitetą ir dvasią, kad būčiau visapusiškai pasiruošus kito lėliuko atėjimui. Su jo/jos pirmtako-angeliuko pagalba viskas bus gerai. Kitaip ir būti negali.

Tikiu, kad visoms, kurios parašo šitoje temoje, viskas bus gerai. Juk neveltui mūsų angeliukai sėdi ant debesų kraštų, stebi ir saugo mus Viskas atsitinka dėl tam tikros priežasties. Ne visada mes tas priežastis suprantame, bet tai niekada ir nebus įmanoma. Visada bus už mus stipresnių ir galingesnių, kurie karts nuo karto paims mūsų likimus į savo rankas. Mūsų atvejais tai- motinėlė Gamta.

Mergaitės, pakelkim galvas aukščiau ir stenkimės nepasiduoti nevilčiai ir skausmui. Pažiūrėkim kartais į viršų, nusišypsokim savo mažiesiems saugotojams ir tikėkim, kad su jų pagalba ir į mūsų kiemus ateis šventė...

saunuole, tu musu, kad turi jegu sypsotis ir naujai gyventi, as su tavimi.
viska ka tu rasei isgyvenom visos, pritariu, kad ta nakti ir as dziaugiausi kad buvau viena, viska reikejo susideti i vieta, neaisku, ar viskas iki galo susideliojo.
Linkiu tau is visos sirdutes stipreti ir nepamirsti, kad mes ne vienos

sunku jas suprasti kai taip skaudu, bet gal geriau per daug ir nesiknaisioti, o tikėtis kito karto laimingo

Realybė verčia eiti toliau. Žinau, kad mums visoms nelengva, bet su mylimų žmonių bei likimo draugių pagalba vieną dieną taps lengviau


Stengiuosi praeitį palikti praeičiai Nors tyrimus dėl infekcijos pasidarysiu po poros mėnesių.

man vakar padare abrazija, , siek tiek pakraujuoju, bet pradejo siandien vakare skaudeti pilvo apacia, taip nera kad labai stipriai, kazkaip pulsuojanciai, ar cia yra gerai? gsal gimda traukiasi? sake gydytojas kad gali pamaudenti, bet galvojau kad maudens po operacijos, bet pradejo tik siandien vakare, ar tai normaluir kiek dienu po abrazijos gali mausti pilva?

Man darė ambraziją be jau senai (aną pavasarį) - niekaip po mėnesinių nenustojau kraujavusi.
Tai man kai atsibudau po operacijos labai pradėjo skaudėti (nu vaistai išeidinėjo), bet suleido injekciją į užpakalį ir nuėmė kaip ranka, taip ir nepradėjo mausti nei skaudėti daugiau. Bet pakraujuodavau (patepliodavau) dar kokias 2 savaites. Bet daktaras sakė, kad taip gali būti.

labas. Man po abrazijos maudė kaip per mėnesines, pakraujavau gal kokias 2 sav.

o ar normalu kad man laikosi temperatura 37.1, nors man ir nestumo metu buvo 37.2-37.3, nzn ar man skubeti pas gydytoja , gal kol nera labai auksta neverta?nes sako kai yra uzdegimas temperatura pakyla 39-40

o kiek dienu po abrazijos maude pilva?

man maudė kaip per mėnesines, jos pas mane trumpos, negausios ir nelabai skausmingos. Taigi gal apie kokias 5 dienas. Ir tai nestipriai. Pirmą ir antrą dieną stipresnis maudimas, likusias silpnesnis. Temperatūra man irgi kokią sav laikėsi panašiai tokia, tai man daktaras sakė kad tokia gali būti ir tik jei ilgiau nenukris tai pasiskambinti. Bet man buvo viskas gerai, kai nuėjau po 2 sav. apžiūrai, tai viskas buvo kuo puikiausiai. Dabar taip pat gerai jaučiuosi. sėkmės tau

Man gydytoja pasakė tą pačią diagnozę - kad nustojo vystytis greičiausiai dėl pūslėlynės. Buvo 9,5 savaitės ir pirmą kartą gyvenime iškilo spuogelis ant lūpos (jei pūslėlynė pasikartojanti, rizikos mažai).
Sunku patikėti, kad mažas spuogiukas ant lūpos tiek blogo gali padaryti Aišku, spuogelis tik infekcijos ir silpno imuniteto išraiška.
Tik mane neramina tai, kad lygiai prieš metus turėjau persileidimą (buvo 6-7 savaitės). Po persileidimo, buvau pas dvi ginekologes paklausti dėl tyrimų, kuriuos galėčiau pasidaryti ir abi atsakė tą patį - kad jokių tyrimų nereikia, kad jei bus antras persileidimas, tada ir darysime.
Baisu pagalvoti, kad gal šį kartą priežastis visai ne pūslėlynė, o kokia nors infekcija, kuri buvo dar prieš praeitą neštumą. taigi, mamytės nepasitikėkime taip lengvai gydytojomis ir siūlyčiau iš karto išsitirti. Bent jau būsite ramios, kad viską padarėte, ką galėjote...
Šį kartą darausi tyrimus: kraujo, pasėlis. Eisiu pasikonsultuoti su genetikais, nors jokių genetinių problemų giminėje nebuvo. Ligoninės gydytoja rekoemndavo pasidaryti toksoplazmozės ir citomegalo tyrimus, net ginekologė pasakė, kad šiuo metu jų darytis nėra prasmės, be to, jie gydomi. Gydytoja taip pat rekomendavo pasiskiepyti nuo raudoniukės, kadangi turiu "darželinį" vaiką.
Tokiais momentais džiaugiesi, kad bent vieną vaikelį turi
Tiesa, su pirmuoju vaikeliu jokių probelmų nebuvo, priešingai, pastojau iš pirmo karto, neštumas ir gimdymas buvo labai lengvi.

Kokius tyrimus pasidaryti rekomenduoja Jūsų ginekologės?