QUOTE(gaziundra @ 2010 05 13, 16:46)
Olgute, aciu labai uz supratima.

Suprantu, kad viskas mano rankose. Kol kas nenoriu jo visiskai atsisakyti, man gera su juo, bet suvokiu, kad gyventi su juo butu gera tik kuri laika, o paskui atsirastu toks gyvenimas, koks jis buna karsinant nors ir labai mylimus, bet visgi senus tevus.. As viska suprantu ir labai dziaugiugiuosi, kad yra kas mane supranta
Zinau, kad gyvenime viskas stos i savo vietas. Neketinu jam gimdyti, ors ir noreciau, kad mano vaiko tevas butu taip stipriai myletas zmogus, o kol kas tenkinsiuos tuo, kas mane dziugina. Juolab, kad negali zinoti, gal rytoj jau busiu bedarbe (kas bet kam gali nutikti siuo metu) ir tuomet busiu priversta praleisti su juo ne kasdiena, o tik labai labai nedaug laiko. Tada bus lengviau atprasti.
Dabar ji palikusi, susigadinciau ir sau ir jam nuostabia kasdienybe, o jam galbut net gyvenima.
Kazkada mane gyvenimas ismokino,kad pirmiausia reikia galvoti apie save ir tik paskui apie kitus. Juk taip visi santykiai laikui begant virstu neapykanta ir isipareigojimu.
O zinai,jei as iki siol buciau dirbusi tame paciame darbe,iki siol tureciau ta ranku svelnuma,ta palaikyma,ta artuma...bet irgi taip netiketai gavosi-atleido..bet as jokiu budu nepuoliau i isterijas,kad mano gyvenimas sugriuvo ir t.t. gal tai todel,kad dar nespejau isimyleti. bet ir nebuciau leidus sau isimyleti, zinodama kad kartu negalesim buti. o dabar as net labiau ilgiuosi pacio to darbo...tarp kitko,kiek tau metu?