Buvau tik 19-metė išdykusi studentė, kai su savo brangiuoju sužinojom, kad kažkaip netyčia prisišaukėme gandrus
Jokių diskusijų apie negimdymus nebuvo, taigi, nusprendėme ilgai netempti laiko ir susituokti. Nėštumo pirmieji mėnesiai buvo, švelniai tariant, tragiški. Pykindavo dažniau nei nepykindavo, vemdavau dažniau nei valgydavau... 
Truputuką buvau patalpinta ir į ligoninę dėl šitokių savo hormonų juokų. Na, bet kaip ir priklauso 12-tą savaitę viskas baigėsi. Tačiau mano mielas organizmas, nusprendė, kad pokštų negana ir 15-tą savaitę atsiuntė dovanėlę- apendicitą. Laimei, viskas gerai baigėsi. (Nelabai noriu ir prisiminti savo netikėtą atsibudimą dar nesibaigus operacijai, ir tą mielą sveikimą be nuskausminamųjų po jos 
). Jau antrą dieną po operacijos išsiprašiau gydytojo namo, nes palatos kaimynė taip knarkė, kad net diedukai iš gretimos palatos skųstis dėl triukšmo pradėję buvo.Toliau nėštumas ėjo be didelių nuotykių, lankiau paskaitas, laikiau egzamius, net badmintoną žaisdavau po porą kartų per savaitę po gerą valandėlę... Atėjo ir praėjo Kalėdos ir naujieji, o mane kažkodėl vėl pradėjo pykinti kaip nėštumo pradžioje. Bet gerą savaitę ignoravau tai, nurašydama naujametiniui persivalgymo džiaugsmui
Tačiau 37 sav. nuėjus į eilinę apžiūrą pas gydytoją, jai tyrimo rezultatai ir mano spaudimas pasirodė verti skubaus siuntimo į ligoninę. Ten savaitę laiko mane vis badė, matavo spaudimą, atidžiai sekė mano visus wc reikalus, leliuko būklę... Duodavo daug keistų tabletyčių, nuo kurių visą savaitę skaniai miegodavau pusryčių, priešpiečių, pietų, pavakarių, vakarienės ir naktinį miegą 
Ir kai suėjo 38 sav. susirinkę visas gydytojų konsiliumas nusprendė, kad aš vakare gimdysiu, nes lyg ir neveikia vienas mano inkstas, lyg ir kraujukas blogas, lyg ir leliukui tai kenkia... Sureagavau labai ramiai, gi stebuklingos tabletytės darė savo... 
Taigi, ir priėjom iki visos istorijos esmės - gimdymo. Vakare sutartu laiku atvyko mano brangusis ir nuvedė mus į gimdyklą. Kadangi, gimdymo veikla buvo nulinė (kaip gi kitaip gali būti 38 sav.), pradėjo man leisti arkliškas dozes skatinamųjų. Rezultatas- gimdos kaklelis atsidaręs 0 cm. Na, tada gydytojai metė dar vieną savo kortą- nuleido vaisiaus vandenis. Šitoj vietoj jau kažkas suveikė, prasidėjo sarėmiai... O aš turiu vieną tokią blogą savybę, kaip man skauda aš dainuoju Povilaičio dainas
Taigi, vaikštau aš sau ramiai gimdykloj aplink stalą, iš paskos tapsi mano mielasis su lešeline visas išbalęs, o aš kai skauda iš visos širdies traukiu : "kam sudeginai tu, tu, tu, netgi viltį sugrįįįįįįžti....., viskas buvo ne taip, ne taaaaaip...." 
Gydytojai buvo sužavėti mano nuostabiu vokalu, ir vis kartojo, kad tokio cirko dar nematę, nes dauguma rėkia, o aš vat sau dainuoju... Žodžiu, jaučiausi tikra žvaigždė 
Mano vyrui irgi patiko mano pasirodymas (mačiau kaip raudonavo iš gėdos). Tačiau, linksmybės linksmybėm, bet gi aš gimdyt turiu... Po 6 val mano dainų, gimdos kaklelis vis dar buvo užsispyręs ir nepasidavė pagundoms atidarėti... rezultatas -1 cm. Buvo jau netoli vidurnaktis, atėjo gydytojas ir pasitaręs su savim nusprendė, kad daro man CP. Dar leido pasirinkti, ar noriu leliuko gimtadienį švesti sausio 13d ar sausio 14d. Pasirinkom su vyru 14d. Na, tai neskubėdami supakavo mane, į stuburą suleido spinalinę nejautrą ir į operacinę. O ten dar vienas netikėtumas- ogi nutirpo tik viena pusė kūno... Jie jau pjaut, o aš rėkt 
Na, galvoju, jau ne... dar vienos operacijos be nuskausminamųjų neatlaikysiu 
Žodžiu, gavau pilną narkozę ir atsigavau tik palatoje. Ten mano ranką laikė brangusis, o aš sukaupus visas jėgas ir liežuvio galią sugebėjau paklausti ką turim. -Sveiką sūnelį 36604g ir 54cm, pasakė jis 
Mintyse verkiau iš laimės, realiai apsibliaut kažko nesisekė... 
Paskui atėjo 3 seselės su trimis leliukais pas mus į palatą, jau pradėjau galvot- kas čia dabar, savitarna, išsirinkt kokį noriu galiu 
, bet pasirodo nea.... 
Seselė buvo tik viena, ir leliukas tik vienas, tik mano akys rodė ne tą ką turėjo... Taigi, štai tokia ta mano nėštumo ir gimdymo istorija. Dabar jau jos kaltininkui Karoliui beveik penki metai, ir jis yra toks pat nenuspėjamas ir nuotaikingas vaikas, kaip ir visa mano gimdymo istorija
