ačiū
mano pasakai po keliu valandėlių sukaks dveji
o aš bandau prisiminti.....ir neprisimenu tų nepakeliamų, "žvėriškų" skausmų. Prisimenu kaip skaudėjo 7 metų išpjautus polipus, kaip sunku buvo ryti, kaip skauda kai traukia neužšaldytą nervą, kaip skauda po apendicito operacijos juoktis ir kaip sunku užnešti pusmetinukę dukrą laiptais aukštyn, žinau kaip skauda įsistačius gumbą ar įsigijus mėlynę, tačiau kaip skauda kai į mamos ir tėčio glėbį ateina mažiukas - ne. žinau kad labai, bet kaip? neprisimenu......
kažkada, kol neturėjau vaikų, mama sakė, kad tie skausmai pamirštami. netikėjau

dabar žinau
kaip gerai, kad prisimeni viską: kvapą, jausmus, aplinką, kelionę pirmyn ir atgal, gyvenimą palatoje, rūbus, kuriuos mudvi vilkėjom, žinutes, kurias rašė mūsų vyrai, užbėgančias palaton seseles, palatos kaimynių lankytojus, smunkančias žemyn paklodes nuo lovos - bet visame tame nėra nė lašelio skausmo