Pasakitinejau tema, kas labiausiai krenta i akis:
1. Dalis moteriskiu, turbut pacios meiluzes, sprogsta net nuo minties, kad kazkas gali ju nepateisinti, kaltinti, nemegti, kersyti. jos patologiskai nekencia zmonu, ypac turinciu pretenziju savo vyro meiluzems.
2. Noras kersyti. Mano nuomone normali zmogiska reakcija skriaudikui. Jei skauda, kyla instinktyvi gynybos reakcija duoti atgal arba begti.
3. Kitos siulo atleisti. Gal tikincios, gal isaukletos pagal tikybos principus. Atseit, atsuk kita skruosta. Bet patarimas reikalaujantis daug darbo su savimi. Jei skauda, norisi duot atgal, o ne atleist. Kad pamirst, atleist reikia laiko. O ir ar viska imanoma atleist? Visa visuomene laikosi ant nusikaltimo-atpildo uz tai principo, jei visi atleistu, kalejimu nereiktu (as cia apskritai kalbu, meiluzes, neputokit). Bet kas tada butu su zmonemis, jei jie pasijustu nebaudziami? Stai tokie pamastymai.... Ypac kai skaitau, kaip siunta meiluzes, kurios pacios tikrai ne baltos ir pukuotos, kurios miega su svetimais vyrais, taigi moraliskai patarinet, smerkt neturi jokios teises, nes ju morale ryskiai dar negime. Kaip vagies isiutis ant nukentejusiojo... Beje, kas mene stebina, kad pacios tokios budamos dar turi kazkokiu pretenziju. Kaip zmogus, darydamas bloga gali apie save gerai galvoti? Vadinasi, morales jokios, jei net nesupranta kad blogai daro.
Taip pat zinau ne viena atveji (kiek meiluziu verke man ant peties), kai moteriske susitikineja su vedusiu, ka tokie joms pasakoja, kauip rutuliojasi santykiai, kuom viskas baigiasi. Vedybom baigesi tik vienas is n santykiu, bet, jei zmona butu protingai suzaidusi ir tai klausimas ar vyras butu skyresis...