Peru

labai idomu ir man, nes planuoju apsilankyt

hmm.. nelabai kas buve?

Pigus skrydziai i Peru is Madrido. Griztant i Londona.
Kaina kiek virs 1000 Lt. priklausomai nuo pasirinktu dienu.
Ieskoti reiketu per expedia.de.
Gal kas nors keliautu vasario gale - kovo men? Kartu butu smagiau, saugiau ir idomiau.

Nuoroda nebeveikia

žinoma nebeveikia - labai jau seniai buvo

Galiu sukopijuoti tekstą čia:

Kelionės Peru dienoraštis 2006 Liepa - 2006 Rugpjūtis;
1. Lima - Huancavelica - Lima
1. 07 16 Vakar pridavėm vaiką seneliams, šio to nusipirkom kelionei sumuštiniams, susikrovėme kuprines ir netgi nuėjome miegoti. Ryte be jokių nuotykių pasiekėme Madridą (skrydis iš Vilniaus per Kopenhagą). Čia turime 10 valandų pertrauką. Nieko gero tame Madrido oro uoste. O į lauką kišti nosies visai nesinori – beprotiškas karštis. Abiems įsiskaudėjo galvas – matyt kaltas jaudulys. Pagaliau prasidėjo registracija – eilutė nemaža. Įdomu, ko gi namo grįžtantys perujiečiai apsiginklavę žieminėmis pūkinėmis striukėmis? Vakare iš terminalo, iš kurio išskrendame ir mes, prasideda masinis lėktuvų išskridimas į Pietų Ameriką. Vien į Buenos Aires išskrenda du lėktuvai su pusvalandžio tarpu. Taigi Madridas turi labai gerą susisiekimą su Pietų Amerikos miestais. Lėktuve pasitiko raudonos stiuardesės su violetinėmis pirštinėmis, o lėktuvas pribloškė savo pločiu. Valgyti gavome net du kartus ir neblogai pamiegojome.
2. 07 17 Nusileidome moderniame Limos oro uoste kaip ir priklauso – 3.30 vietos laiku. Išeinant iš oro uosto it musės š… apipuolė būrys taksistų su savo pasiūlymais. Limos priemiesčiai (tiksliau, visi kiti rajonai išskyrus centrą, San Isidro ir Miraflores) atrodo skurdžiai ir “įdomiai”: dviejų trijų aukštų iš molio drėbtos trobelės su iš stogo kyšančiomis armatūromis: užaugs vaikai - dasistatys. Penktą ryto jau buvome Limos centre – Plaza Mayor. Limos reputacija ir taip ne kokia, o dar taksistas prigąsdino, kad dabar čia mus tuoj ims ir užpuls. Tai niekur eiti nedrįsom – atsisėdom ant suolelio šalia policijos automobilio ir palaukėme, kol prašvis. Prašvitus nuėjome į Cruz del Sur autobusų terminalą ir nusipirkome bilietus naktiniam autobusui į Huacayo. Čia pirmą kartą realiai pamatėme, kaip reikalinga šioje šalyje ispanų kalba. Brangiausios autobusų kompanijos bilietų pardavėjos net skaičių nesupranta angliškai. Po tokio sudėtingo (susikalbėjimo prasme) bilietų pirkimo nusprendėme, kad paprašyti pasaugoti kuprines mes jau nesugebėsime. Todėl net nebandėme jų palikti ir likusią dienos dalį tampėme su savimi (čia buvo pirmas ir paskutinis kartas, vėliau visada sugebėdavome pasidėti kuprines saugojimui). Pasigavome ar tai “colectivą”, ar tai microbusą ir nuvažiavome į Miraflores. Mieste važinėja vien tiktai visuomeninis transportas: autobusai, mikriukai-colectivai, taksi. Kiekvienas taksistas būtinai tau papypins ir pakvies važiuoti su juo (nesvarbu, kad tu akivaizdžiai iš viso nesiruoši kur nors važiuoti). Visi mikriukai ir autobusai turi “konduktorių”, kuris visą kelią iškišęs galvą šūkauja maršrutą ir įkalbinėja praeivius važiuoti (nesvarbu, kad tu eini priešinga kryptimi nei važiuoja autobusiukas – o gal imsi ir apsigalvosi). Apžiūrėjome priešinkinės kultūros palikimą Huaca Puclana - piramidę iš molinių plytų, ir patraukėme link vandenyno. Vandenyno pakrantė: pora metrų akmenų, kelias ir įspūdingas skardis. Priėjo vietinis serfingo įrangos nuomotojas, pasišnekėjome: jis ispaniškai, mes angliškai. Supratom, kad trečiadienį bus didelės bangos. Papietavome – iš karto išbandėme ceviche: žalią žuvį su daug acto. Grįžome į centrą (senamiestį), paslampinėjome po bažnyčias, aikštes ir t.t. Kvartalai apie Limos centrą labai „specializuoti“. Pavyzdžiui, viename kvartale, kiekvieno (!!!) namo pirmame aukšte yra spaustuvėlė. Ir taip ištisos kelios gatvės. Tai bendrai ten tų spaustuvėlių koks šimtas. Visos su didelėmis (kaip garažo) iki galo atidarytomis durimis. Ir labai specifiniu iš tų patalpų sklindančiu kvapu. Visur kažką spausdina, nešioją žaliavinį popierių, pjausto... Ir visa tai vienoje vietoje. Dar viena mums egzotiška profesija Limoje (o vėliau pamatėme, kad ir visoje Peru) – batų valytojai. Jeigu tik kur viešoje vietoje stabtelėsi, eina spiečiais ir siūlosi nuvalyti tau batus. Mūsų vibramai, kaip nė karto nevalyti, juos traukė kaip muses medus. Nors avint sandalus pasiūlymų taip pat netrūko. Įdomu tai, kad dauguma vaikšto su kažkokiais pažymėjimais – matyt, tai oficialus darbas. Kiek teko pastebėti, šiomis paslaugomis naudojasi tik vietiniai - neteko matyti, kad būtų įsisiūlę nuvalyti batus turistams. Dar pabandėme nueiti į Rimac’ą, bet nepraėjus nė poros kvartalų policininkas liepė grįžti atgal: dangerous. Apie saugumą šiame mieste galima spręsti ir iš įspūdingų „spyglių“ ant visų vartų ir iš to, kad kiemų tvoros apjuostos “elektriniu piemeniu”, o prezidento rūmus saugo tanketės. Nelabai jaukiai nuteikia ir visur esanti apsauga. Prie kiekvieno banko, kazino, ar didesnės parduotuvės įėjimo stovi neperšaunama liemene ir automatu ginkluotas apsaugininkas. Visoje šioje sustiprintos apsaugos šalyje keistai atrodo cambistas‘ai – prie kiekvieno banko ir ant pagrindinių sankryžų stovintys uniformuoti pinigų keitėjai su pundais grynųjų saujose (literatūra nurodo, kad juos saugo mafija)... Oras Limoje taip pat ne iš maloniųjų, čia turbūt niekada nešviečia saulė. Mūsų kelionių vadovas (The Rough Guide to PERU) šito reiškinio priežastį nurodo šaltąją srovę pratekančią palei visą Peru pakrantę. Dėl tos pačios priežasties pakrantėje beveik nelyja, todėl didžioji Peru pakrantės dalis - dykuma. O ir automobilių, dauguma kurių ne pirmos jaunystės, mieste nemažai pridūminta. Pradėjus temti patraukiame į autobusų stotį ir vakarą praleidžiame prie televizoriaus žiūrėdami vietines programas mums nesuprantama ispanų kalba. Televizoriaus žiūrėjimas perujiečio gyvenime užimą ne paskutinę vietą. Telikai stovi visur: stotyse, kavinėse, viešbučių fojė. Taip pat suvenyrų ir kiti pardavėjai, kol neaptarnauja klientų, žiūri mažiukus televizoriukus. Dažniausiai telikas rodo futbolo apžvalgas ir ilgas muilo operas. Apsauga autobusų terminale tokia, lyg čia būtų laukiama plėšikų šturmo: budi du apsaugininkai, ir dar du oficialūs policininkai. Įsėdimo į autobusą procedūra taipogi mums neįprasta - kontrolė dar griežtesnė nei lipant į lėktuvą: pridavus bagažą, eini pro kitus „vartus“, kur tave patikrina metalo detektoriumi ir nufilmuoja. Dar karta nufilmuoja jau visus sėdinčius autobuse. Autobusas pasirodė besąs gana prabangus: gavom valgyti (kažkas panašaus į maitinimą lėktuve) ir apklotą (naktį kalnuose gana šalta). Išvykome vėlai vakare, todėl pasigrožėti kalnais kol kas neteko.
Papildyta:
3. 07 18 Anksti ryte atvykome į Huancayo. Tiesą sakant, čia visų naktinių autobusų grafikas paderintas taip, kad tikslą pasiektumei apie penktą ryto. Tačiau tokiu laiku dar būna tamsu ir šalta, todėl dažnai tekdavo valandžiukę dar pasėdėti stotyje. Prie išėjimo iš stoties vėl pasitinka pulkas ištroškusių taksistų. Vienas jų nuveža mus į traukinių stotį, iš kur netrukus traukiniu išvyksime į Huancavelicą. Traukinio stotyje pirmą kartą pajuntame, kad atsidūrėme kitame pasaulyje. Stotis įsikūrusi užmiestyje, privažiavimas dulkėtu žvyrkeliu. Visi keleiviai yra vietiniai gyventojai su savo tradiciniais apdarais ir nešuliais. Prie įėjimo indėnės pardavinėja kažkokius karštus gėrimus iš kibirų, įvairių formų (bet vienodo skonio) bandeles. Bandome nusipirkti kokos arbatos, bet tokio gėrimo negauname. Nusiperkame stiklinę karšto, labai saldaus ir tiršto gėrimo panašaus į kisielių. Vėl komplikuotas bilieto pirkimas, bet šiaip ne taip nusiperkame pirma klase, t.y. bilietus su vieta. Dėl to pradžioje mūsų vagone sėdi tik turtingesni indėnai. Vėliau visi lipa ir sėdasi kur vietos randa - klasės praranda prasmę. Kai jau atidaro duris į „peroną“ prie jų spūstis kaip tarybiniais laikais prie dešros: visi nori užsiimti sėdimas vietas. Pastebime, kad be mūsų šiuo traukiniu važiuos dar keli turistai. Bet jie, matyt, nusipirko pigesnės klasės bilietus ir daugiau jų nematėme. Traukinys važiuoja kalnų slėniu sustodamas mažuose kaimeliuose ir net vienkiemiuose. Kaip žinia, gražiau už kalnus gali būti tik kalnai. Deja, nei žodžiais nei fotografijomis to neperteiksi... Aplinkui baisus skurdas. Tiesa, didesniuose kaimeliuose vyksta gatvių ar aikščių remonto darbai. Matosi, kad valdžia kažkiek rūpinasi net gilia savo šalies provincija, finansuoja pagrindinių gatvių/aikščių statybas. Stotelėse tuoj pat įpuola įvairių užkandžių prekeiviai. Itin svarbi prekė yra tualetinis popierius – kelionėje nusipirkti šį ritinėlį, matyt, yra prestižo reikalas. Jis naudojamas viskam: kaip vienkartinės nosinės, servetėlės, parduodamiems užkandžiams įvynioti. Vienoje iš stotelių prie mūsų prisėdo indėnai. Bandė visaip kalbinti, bet kad mums nelabai sekėsi ką suprasti. Apskritai, traukinys neatrodė labai turistinis – tai mes, turistai, buvome atrakcija vietiniams, o ne atvirkščiai. Važiavimo traukiniu tikslas buvo pervažiuoti aukščiausią (kol kinai neaplenkė) esančią traukinių perėją Ticli (4829 m). Bet tik grįždami namo išsiaiškinom, kad tą dalį mes jau pervažiavom autobusu (ir autobusas netgi truputį aukščiau užvažiuoja, tačiau nežinodami šio fakto neatkreipėme dėmesio). O į traukinį įsėsti reikėjo ankstesniame miestelyje. Mūsų pravažiuotoje atkarpoje traukinys pakyla į 4029 m aukštį. Atvykę į Huancavelicą apsistojome pigiausiame šioje kelionėje hostelyje – 14,90 Lt) už dvivietį kambarį. Pietums šį kartą suvalgėme jūros kiaulytę – kažkodėl pakartoti šio patiekalo daugiau visoje kelionėje nebesinorėjo. Reikėjo pasirūpinti kelionės tęsiniu, taigi bandėme surasti būdų išvykti į Ayacucho. Kelias valandas pravaikščioję Huancavelicos gatvėmis ir gatvelėmis supratome, kad autobuso į Ayacucho ar bent jau ta kryptimi nėra. Tikimės ryte tiesiog ką nors pasigauti. Huancavelica mielas indėnų miestelis. Žmonės čia atrodo laisvesni ir laimingesni nei Limoje. Tačiau turistai čia, matyt, retenybė: mus nužiūrinėja, vaikai pirštais bado, iš paskos sekioja. Gana smarkiai pasireiškė aukštis (čia 3676 m): galva svaigsta vos akis pakrutinus, rankos, kojos dreba. Taip ir neradę vieno iš pagrindinių turistinių objektų – karštųjų versmių maudyklų, į pavakarę nuėjome miegoti.
4. 07 19 Anksti ryte, dar saulei nepatekėjus, vėl pradedame ieškoti kokio nors autobuso į Ayacucho. Galop įsitikiname, kad tiesioginio transporto nėra, ir, pasitaikius „colectivui“, nusprendžiame grįžti į Huancayo. Vos išvažiavę iš miestelio kylame į perėją. Kelias – Lietuvoje tokį pavadintum vieškeliu, vingiuoja per kalnus. Važiuojam ir galvojam: gerai, kad dar tamsu, ir akis traukia žvaigždės... Pusiaukelėje išaušta, bet ir kelias pasidaro geresnis, net asfaltuotas. Pats vairavimo stilius čia gan egzotiškas: važiuojama greitai ir nesilaikant jokių greičio ribojimo ženklų ar skiriamųjų linijų, t.y. važiuojama ta puse, kuria patogiau įveikti posūkį nemažinant greičio. Tai turbūt pražudo daug vietinių: pakeliui matosi „būreliai“ mini koplytėlių ir kryželių. Laimei be didesnių nuotykių vėl atsirandame Huancayo Cruz del Sur autobusų terminale, kur iškart įsėdame į Limon važiuojantį autobusą. Šį kartą per kalnus važiuojame dieną ir pagaliau turime proga iki soties jais grožėtis. Po pietų atsidūrę Limoje važiuojame į oro uostą, bet šiandien reisų į Cusco jau nėra. Nusiperkame bilietą į patį pirmą lėktuvą rytdienai (05:40). Bilieto pirkimas oro uoste irgi savotiškas (šį kartą kalbos nežinojimas ne prie ko): vos tik įėjus į oro uostą, prisistato kažkoks žmogelis, kuris tau „padeda“ nusipirkti bilietą, t.y. paaiškina kokios kompanijos kur skrenda ir kiek kainuoja jų bilietai. Keisčiausia, kad jam mokėti nereikia - turbūt gauna komisinius iš agentūrų. Net ir nepasinaudojus „padėjėjo“ paslaugomis (šitaip atsitiko perkant bilietą kitą kartą), perkant bilietą prie agentūros prisistatė tokio tipo atstovas ir turbūt atsižymėjo kaip mūsų „padėjėjas“. Bet šį kartą padėjėjas pasirodė dar besąs ir taksistas bei pagalbininkas ieškant viešbučio. Tiesa, jo rekomenduojami viešbučiai mums buvo per brangūs, o ir taksi tarifas nemažas. Tad šiomis paslaugomis nusprendėme nesinaudoti. Oro uosto informacijoje gavome artimiausių nebrangių hostelių sąrašą ir bandome į vieną iš jų nuvažiuoti. Čia prasideda nuotykiai. Taksistas kažką intensyviai mums bando pasakyti, mes maždaug nieko nesuprantam ir bukai liepiam vežti nurodytu adresu. Galiausiai jis mobiliu paskambina angliškai kalbančiam draugeliui, kuris mums išaiškina, kad tas viešbutis labai nesaugus, oro uostas apie miestą nieko nežino ir nurodo neaiškius viešbučius. O taksistai apie tai žino geriau. Tiek to, sutinkame, kad mus nuvežtų į „saugesnį“ ir, aišku, brangesnį (20 $) viešbutį. Tai buvo pats brangiausias viešbutis mūsų kelionėje. Atsidūrę gana baisiai atrodančio priemiesčio viešbučio kambaryje ir dar netoli saules laidos tą vakarą niekur nebeiname. Vakaras vėl prie televizoriaus, tik šį kartą viešbutyje. Dėl viso pikto užremiame duris kėde - bent jau triukšmo bus.
Papildyta:
2. Cusco - Puno
5. 07 20 Nors tai ir buvo „prabangiausias“ iš mūsų viešbučių, miegas saldus nebuvo. Visą naktį lojo šunys, paryčiais pradėjo savo giesmes gaidžiai, kažkas šaukėsi pagalbos gavęs į galvą... Bet mūsų viešbutį turbūt saugo mafija arba šventoji dvasia ir laimingai sulaukę ryto važiuojame į oro uostą. Lėktuve praneša, kad Cusco temperatūra -6 C. Tokiai temperatūrai pritaikytų rūbų neturime. Valandos skrydis (keisčiausia, kad dar ir su maitinimu) ir mes jau Cusco. Mums beskrendant pateka saulė ir temperatūra pakyla iki +1 C – gal jau nesušalsim. Vėl banda taksistų, bet išeiname už oro uosto teritorijos ir susistabdome taksi tikėdamiesi, kad bus pigiau (nes Limoje visi taksistai „skundėsi“, kiek daug reikia mokėti už oro uosto stovėjimo aikštelę – 4 $). Važiuojam tiesiai į traukinių stotį pirkti bilieto į Machu Picchu. Prasidėjo bilieto pirkimo procesas. Va čia tai mus nustebino. Smarkiai. Stotyje yra vienas langelis, už kurio sėdi angliškai ne ką tesuprantantis pardavėjas su kompiuteriu ir absoliučiai jokios informacijos, jokio iškabinto traukinių tvarkaraščio, nei į kokius traukinius bilietų nebėra. Pardavėjui pasakai-parodai kuriomis dienomis norėtumei (dėl laiko ir kainų nusprendėme nebesiaiškinti), tada jis 10 min kuičiasi po kompiuterį ir pasako, kad bilietų nėra. Tada tu pasakai kitas tinkamas dienas ir procesas kartojamas iš naujo... Maždaug per pusę valandos pavyko nusipirkti bilietus 25‘ai dienai (šiandien ir rytoj jau nėra). Šitas bilieto pirkimas didžiausias absurdas kokį tik teko sutikti ne tik Peru, bet ir aplamai gyvenime. Galėtų pakabinti kokį nors lapelį, kad bent žinotum kada tie traukiniai važiuoja, arba paprasčiausiai pastatyti automatą. Ypač atsižvelgiant į tai, kad tie bilietai skirti tik turistams ir yra labai brangūs (80 $ į abi puses). Taigi iki Macu Pikchu turime penkias dienas ir nusprendžiame vykti į Puno. Nusiperkame naktinius bilietus ir pasileidžiame po Cusco įžymybes. Apsilankome suvenyrų turguje, kur savo „beisbolkes“ pakeičiame į labiau nuo saulės saugančias skrybėles. Cusco jau normalus turistinis miestas, vietiniai žmonės atrodo turtingesni, labiau paveikti euro-kultūros, gatvėse kamščiai. Cusco lankytini objektai daugiausia yra bažnyčios ir vienuolynai. Yra ir iš inkų laikų išlikusių sienų – įspūdingo akmenų apdirbimo įrodymų. Prie tokios sienos mus pagauna berniukas-gidas, papasakoja, parodo. Verčias vaikis. Tik užsiprašė daugokai – gavo puse to... Vakare dar pažiūrėjome tautinių šokių pasirodymą (kuris įėjo į Cusco Tourist Ticket). O tada į stotį ir į Puno. Mūsų jau pažystama Cruz del Sur kompanija į Puno neveža, tai bilietus pirkome iš kažkokios kitos autobusų firmos. Ir savo nelaimei (papratome gauti pledus nakčiai), patingėjome išsitraukti miegmaišius priduodant kuprines į bagažą. Autobuse per nesandarius langus vėjai siautė kaip ant kalno, o už lango minusinė temperatūra. Keista, kad nė vienos galūnės po šios kelionės mums amputuoti nereikėjo… Vietiniai tam jau buvo pasiruošę: visi apsimuturiavę, adijalus pasiėmę - vaizdelis maždaug kaip Lietuvoje prie -20 0C…
6. 07 21 Nors nuo šalčio ir kalenimo dantimis beveik nemiegojome, Puno pasiekėme gyvi ir sveiki. Stotyje įkalėme kokos arbatos ir mototaksi (triratis motociklas su būda dviems keleiviams ir vairuotojui) nuvažiavome tiesiai į uostą ant Titikakos ežero kranto. Čia ilgai nesiderėję sutikome su pirmo pasitaikiusio „kapitono“ pasiūlymu, ir už valandos prasidėjo mūsų pusantros paros ekskursija po Titikakos ežero salas. Galima pasirinkti įvairios trukmės ir apimties turus po salas - pagal tai tave įsodina į reikiamą laivą. Pribloškia turizmo mastai: įsodino mus į laivą, kurio išėjimą iš uosto buvo užstoję kelios dešimtys kitų laivų, bet aštuntą ryto visi laivai buvo užpildyti turistais, ir didžiulė flotilė išplaukė ir išsibarstė po ežerą. Mūsų laivo grupę sudarė atsitiktinai surinkti apie dvidešimt turistų, grupelėmis po vieną–tris žmonės, daugiausia prancūzai. Pirmas sustojimas po gero pusvalandžio plaukimo – plaukiojančios Uros salos. Nustebino jų visiškas adaptavimasis turizmui. Atvykę turistai susodinami ant suolo ir naudojant vaizdines priemones (plakatus, maketus, sugautas žuvis...) supažindinami su salomis. Paskui leidžiama pasivaikščioti, nusifotografuoti ir, žinoma, nusipirkti suvenyrų. Įdomu, ar tie žmonės liktų gyventi savo salose, jei vieną dieną imtų ir pasibaigtų turistų srautai? Į Amantani salą plaukėme apie tris valandas. Atvykus turistus paskirstė į vietinių indėnų šeimas. Mes patekome pas Henry šeimą, turbūt į aukščiausiai esančią trobelę. Visaip bandėme išklausti Henrio, kaip nueiti į saloje esančias šventyklas. Bet pasirodė, kad nereikia dėl nieko jaudintis - sudaryta visa salos lankymo programa. Periodiškai davė valgyti: daug ir itin sočiai (bulvės su bulvėmis, ryžiai su bulvėmis ir makaronais). Po pietų išvedė mus į ekskursiją po salą, t.y. į dvi šventyklas Pachamama ir Pachatata. Tiesa, buvo kalbama ispaniškai ir mes buvom vieninteliai nieko nesuprantantys – paprašėme kitų kolegų pavertėjauti. Teko šiek tiek ir palypėti: ežero lygis 3807 m, Pachatata – 4100 m. Pachamama palydėjome saulę. Vos tik saulei nusileidus paspaudė toks šaltis, kad ausų nenušalome tik todėl, kad Henry prieš išeinant davė šiltas kepures. Kraštovaizdis nenusakomai gražus. Taip pat labai gražūs vaizdai ir per mūsų kambario, ir per tualeto langus. Vakare buvo suorganizuota „fiesta“ – kaimo diskoteka. Vienos iš kaimo trobelių vidinis kiemelis buvo uždengtas celofanu, kampuose pastatyti suolai ir gyva muzika - vietiniai muzikantai, kurie tradiciniais vietiniais instrumentais grojo tautines ir tarptautines melodijas. Šokiai jų gana paprasti, kartais primena lietuviškus – „šaudyklėlę“, pvz. Visi turistai buvome aprengti indėnų tautiniais rūbais. Niekaip nesupratome kaip ta skara moteriškėm ant galvų laikosi, gal jų plaukai kibūs? Iš Rough Guide buvom susidarę įspūdį, kad Antamani gyvenimas vos ne akmens amžiaus lygio. Bet nieko panašaus. Po kaimą išvedžiota elektra. Net į mūsų kambarį ateina elektros laidas. Tiesa gaminti ją turėtų generatorius, kuris kažin ar kada buvo paleistas. Taigi vakare gyvenimas vyksta prie žvakių ir prožektorių. Tačiau „centre“ kai kuriose parduotuvėlėse (kuriose beje gali nusipirkti kolos, vandens, šokoladukų ir pan.) buvo elektra. O kai kuriose degė žvakė. Mūsų Henry turi radiją ir televizoriuką (akumuliatorinį). Na o virtuvė tikrai nedaug pasikeitė nuo XV amžiaus – vos ne dūminė pirkia. Tačiau tualete, nors tai ir molinė būdelė, stovi normalus klozetas. Ant sienos atbrailos padėta dantų pasta ir šepetėlis. Taigi čia tikrai ne akmens amžius. O kiek žvaigždžių naktį danguje... Tokio žvaigždėto dangaus dar neteko matyti...
7. 07 22 Ryte buvom „maloniai“ nustebinti, kai Henry paprašė susimokėti už svetingumą („kapitonas“ buvo sakęs, kad nakvynė ir pietūs įtraukti į bilieto kainą). O paskui prasidėjo mokėjimai ant kiekvieno kampo už išlipimą į kiekvieną salą (nors suma nedidelė - po du solius, bet kažkaip tai erzina...). Visus turistus šeimininkai suvedė į vietinį uostą, ir išplaukėme į Tekilos salą. Perėjome ją skersai, papietavome kažkokios vietinės žuvies restoranėlyje ir į pavakarę parplaukėme į Puno (pakeliui vėl trumpam sustodami prie Uros salų, nes kažkoks naujas turistas nebuvo jose buvęs). Su vietinio „padėjėjo“ pagalba susiradome hostelį už 35 Sol., kainos ir kokybės santykis – super. Bet vėliau pasimatė iš kur tas pigumas, tiesiai po langais stoja traukinys. Pasivaikščiojom po Puno. Nors Rough Guide Puno aprašo kaip „zombių miestą“, mums pasirodė atvirkščiai – sąlyginai modernus miestas su „Laisvės alėja“. Vėliau pasirodė, kad traukinys naktį nevažiuoja, taigi miegojom kaip niekad gerai.
8. 07 23 Kadangi vakare išvažiuojame, kuprines paprašome pasaugoti viešbutyje. Padėjome jas į specialų kambariuką - be mūsų ten dar krūva kuprinių, matyt, tokio tipo servisas gana populiarus. Nusisamdome rikšą-taksi į ten, “iš kur colectivai veža į Chucuito“. Chucuito miestelis yra maždaug už 30 kilometrų važiuojant ežero pakrante link Bolivijos. Šiek tiek pavaikščioję po miestelį susirandame Templo de Fertilidad. Nusifotografuojam. Kažkaip keista, kad šitas objektas pagal Rough Guide patenka tarp Peru Top 30. Nueiname prie ežero, ryto oras puikus, stebime dirbančius žvejus. Grįžtame į Puno – dar tik dešimta ryto, o mes jau aplankėme „objektą“ kitame mieste ir grįžome... Kalnuose apie Puno pristatyta apžvalgos aikštelių su kokiu nors paminklu: kondoru, puma ar inku Manco Capac. Užlipam pas kondorą (4200 m ), aplankome Manco Capac. Po pietų bandome ieškoti colectivo į Sillustani. Tačiau tokio neradom nė kvapo. Tai susiradome taksi, kuris už 40 Sol. sutiko nuvežti, palaukti valandą ir parvežti atgal. Sillustani - kalva kito (ne Titikakos) ežero pusiasalyje, ant kurios yra kapai: akmeniniai bokštai. Pakeliui į Sillustanį pristatyta labai simpatiškų indėnų ūkelių – vienkiemių. Nieko panašaus daugiau Peru nematėme. Grįžtant paprašome taksisto sustoti prie indėnų vienkiemio padaryti nuotrauką. Befotografuojant pasirodo ir šeimininkai, duodam vaikams saldainių ir važiuojam toliau. Kadangi šiuo momentu Peru žiema, tiksliau pasakius sausasis periodas, nes sniego ten (neskaitant kalnų viršūnių) nebūna, kraštovaizdis visoje mūsų aplankytoje šalyje (išskyrus džiungles, aišku) gelsvas, t.y. kažkas panašaus į sudžiūvusią žolę. Viskas kas auginama, ir drėgnuoju periodu suteikia aplinkai žalumos, jau surinkta, o sėjai dar neatėjo laikas.... Grįžę dar šiek tiek pasivaikštome ežero pakrante, kurioje padaryta šiuolaikinė pėsčiųjų alėja. Suvenyrų turguje pagaliau užsiperkame šiltų rūbų (kepurių, pirštinių, megztinių); pasiimame kuprines ir su rikša-taksi važiuojame į stotį. Vėl kelios valandos prie teliko ir dabar jau šiltai važiuojame į Cusco.
Papildyta:
3. Machu Picchu - Pisac
9. 07 24 4:30 mes jau Cusco. Kadangi tokioje ankstybėje dar niekas nevyksta, porą valandų prasėdim stotyje. Po to patraukiame į „tašką“ (mini stotis), iš kurio važiuoja autobusai į Urubambą. Pakeliui autobusas surenka važiuojančius į mokyklą moksleivius. Kad jau patekome į Urubambą, šiek tiek po ją pasivaikštome. Rytas dar gana ankstyvas, tai turisto nematėme nė vieno. Pusryčiams suvalgome iš indėnės-bobutės pirktų „cepelinų“ (papa rellena arba įdaryta bulvė - virtų bulvių cepelinas su aštriu įdaru virtas riebaluose - rytais populiarus patiekalas pardavinėjamas gatvėse) ir važiuojame toliau į Ollantaytambo. Ollantaytambo gražus mini miestelis nuostabiame kalnų slėnyje su įspūdingu inkų fortu. Tačiau visas miestelis gyvena vien dėl turistų: sunku surasti skylę normaliai pavalgyti – vien tik euro-amerikietiški restoranai. Vos tik atvažiavus į miestą ir išėjus į aikštę su kuprinėmis mus pasigauna policininkas (bent jau mums taip pasirodė) ir įsiūlo kambarį už 35 Sol. Mintyse pagalvojam, kad kiek per daug, bet nedrįstam atsisakyti. Aplankėme fortą, papietavome ir bandėme įlipti į kitą objektą (ar tai inkų kalėjimas, ar sandėliai, dabar jau niekas nežino) esantį ant kalno skardžio. Bet tik pasikarstėme olomis kalnų ožkų takais, apžiūrėjome slėnį iš kitos pusės ir, neradę tako į tuos griuvėsius, nusileidome miestelin. Pastebėjome, kad jau prifotografuota didžiausia iš turimų kortelių. Užsukome į pirmą pasitaikiusią interneto skylę, kuri pasirodė kaip niekad blogai: internetas veikė taip lėtai, kad beveik niekas nepasikrovė, o perrašymas truko 2 valandas... Vakarienei nusipirkome duonos, sviesto, romo - paragavome vietinio oficialaus alkoholio. Parduotuvėje matėm ir samanės statinę (200 l skardinę bačką pardavinėjamą bambaliais ir bambaliukais), tačiau pirkti neišdrįsom. Ollantaytambo taip pat netrūksta Chicha (namudinio kukurūzų alaus) siūlytojų iškėlusių raudonas „gėles“. Tačiau, pažvelgus į siūlančiųjų kiemų vidų, kažkaip praeidavo noras eiti ragauti...
10. 07 25 Saulei tekant mus intensyviai žadino gaidys. Kai jau visiškai atsibodo gulėti, nuėjome į traukinių stotį. Traukinyje sėdėjome tarp dviejų amerikiečių pensininkų grupių. Su savo kuprinėmis keistai toje kompanijoje atrodėme... Traukinys pusantros valandos važiuoja vaizdingu slėniu. Kadangi aukštis čia mažesnis (~2 km), kalnai jau kitokie: apaugę vientisa žalia mase. Traukinys atveža į Aguas Calientes (karštieji vandenys) miestelį esantį Machu Picchu papėdėje. Atvažiavus atsimušėme nuo viešbučių siūlytojų ir patraukėme į kempingą. Prie kempingo įėjimo mus pasitiko pulkas žalių papūgų. Gamta čia labiau primena džiungles nei kalnus: puola įvairiausi mašalai, medžiai apaugę „piktžolėmis“. Pakėlus galvą iš kempingo galima įžiūrėti Machu Picchu pakraštį. Pastatome palapinę, paliekame joje savo mantą (keli kempingo gyventojai garantavo, kad tai visiškai saugu) ir patraukiame į miestelį. Nusiperkame rytojui bilietą į Machu Picchu: 79 Sol. Perėjome pagrindine (vienintele) gatve pirmyn, atgal - daugiau nėra kur eiti. Šiame visiškai turistiniame mieste pavalgome ypatingai pigiai (pagal kiekį ir kokybę: 10 Sol už 5 patiekalų kompleksą). Taip netyčia paragaujame žinomiausio Peru kokteilio Pisco Sour. Skonis labai geras, neaišku net iš ko jis padarytas. Tik kelionės pabaigoje, nusipirkę kulinarijos knygelę, išsiaiškinome jo sudėtį. Visas miestelis – vientisas restoranas su hosteliais, didžiulis suvenyrų turgus ir kelios maisto parduotuvėlės. Užmiršome kempinge maudimosi reikmenis, tai ir šį kartą nepavyko išbandyti Peru karštųjų versmių. Grįžome į kempingą. Jis gerokai pasipildęs palapinėmis. Išryškėja skirtumas tarp Europos ir Peru kempingų papročių: organizuoti turistai net palapinių sau nesistato. Atėjo grupė inkatrailinink‘ų nešini tik fotikais ir vandens buteliukais - palapinės pastatytos, vakarienė paruošta. Didžioji dalis turistų keliauja su organizuotais turais, kai organizatoriai rūpinasi palapinėmis, maistu, kuprinių ir kitos mantos pernešimu, o pačiam turistui tereikia kaip nors nueiti iki sekančios stovyklavietės. Tai patys hickeriai vakarais tik sėdi ir geria alų. Sutemus prasidėjo jonvabalių (ar kitų vietinių šviečiančių vabalų) show. Nieko panašaus Lietuvoje matyti neteko. Šviečia aplinkui visur kur bepažiūrėtum. Tiesa, artyn neprisileidžia. Nors neįtikėtina, bet mes su visa savo manta ir kitais rakandais sutilpom į savo mini palapinę.
11. 07 26 Šiandien Machu Picchu diena. Į Machu Picchu galima užvingiuoti autobusu (~6 $), arba tiesiai užlipti laiptais apie 500 m aukštyn. Atsikeliame 3 val. ryto ir po ~1.5 val. atsirandame pirmieji prie Machu Picchu vartų. Šiaip griuvėsiai kaip griuvėsiai, gal nieko stebuklingo ir nebūtų. Tačiau vieta parinkta įspūdinga – ir užkišk tu man šitaip miestą. Be to, patekome tarp 400 laimingųjų (tiek leidžia per dieną) ir užlipome į Wayna Picchu (Šventasis Kalnas – tiksliau uola stūksanti šalia MP). Iki viršūnės reikėjo palypėti laiptais dar kokius 100 m. Tai leido iš kito kampo (iš viršaus) apžiūrėti MP. Gražiausi MP vaizdai pasimato būtent nuo šio kalno, turistas labai daug praranda ten neužlipęs. Tik nuo Wayna Picchu pamatai, kur ir kaip iš tikrųjų pastatytas MP. Nors laiptų matyti daugiau nebesinori, tačiau dar teks nusileisti į kempingą. Apie pietus grįžtame į kempingą, toliau: traukinys, colectivas, autobusas, ir mes Pisac’e. Čia tai trūksta žodžių – kažkoks miesteliūkštis, o kainas užsikėlę ir hosteliai, ir kabakai. Supykome ir maisto nusipirkome parduotuvėlėse. Pro mūsų hostelį, nors jis tik per kvartalą nuo centrinės aikštes, kelis kartus buvo pragintos karvių bandos... Vakare miestelis pasipuošė: ant kalno šlaito uždegė “Viva el PERU”, matyt, artėjančios Nepriklausomybės dienos proga.
12. 07 27 Šio ryto tikslas – Pisac‘o citadelės griuvėsiai ant kalno. Ir vėl laiptai... Lipant mus užkalbina vietiniai valstiečiai, pasiūlo pakramtyti kokos lapų (kad būtų lengviau lipti). Susikišam į burną po vieną. Nors reikėtų saują, bet jau įtariam, kuom tai baigsis... Aišku, paprašo pinigų... Duodam kelis centus ir gražiname lapus. Na tuos, kur burnoj - pasiliekame... Ateityje pamatome, kad tai įprastas pinigų kaulijimo iš turistų būdas: pirmas klausimas paprastai būna „kiek valandų?“. Taigi vėliau atsakydavom ir nešdindavomės šalin. Užlipame prie Pisac‘o citadelės. Bet iš tikrųjų ten visas kompleksas griuvėsių – visa kita kalno pusė, matyt, buvo miestas. Nuo kalno atsivėrė nuostabūs vaizdai į slėnius, o kalno šlaitu kyla aukštyn ereliai. Paskui radome net jų stebėjimo aikštelę. Peru prasidėjo Nepriklausomybės dienos šventimas - Pisac‘o aikštėje vyksta paradas. Kitoje kalno pusėje dirbę žmonės, kurie tvarko terasas (mes nuo kalno viršaus matome, kas vyksta abiejose pusėse), padaro pertrauką, išsirikiuoja, iškelia vėliavą, išklauso kalbą, pažygiuoja, ir grįžta prie darbo. Primena dar ne tokius senus tarybinius laikus... O ir šiaip atrodo, kad patriotizmo perujiečiams netrūksta. Per Nepriklausomybės šventės dienas (ir dar gerokai po jų) vėliavos buvo iškeltos ant kiekvieno namelio ar lūšnelės, kad ir kokia skurdi ji bebūtų, visur pardavinėja ženklelius-vėliavėles (ir žmonės juos prisisegę). Nulipę pagauname autobusą link Cusco ir išlipame likus iki jo ~10 km - palei kelią į Cusco yra daug turistinių objektų, kurių lankymas sudaro mūsų šios popietės programą. Pirmas objektas yra Tambo Machay – šventi inkų šaltinėliai apmūryti akmenimis. Toliau Puca Pucara – inkų tvirtovės griuvėsiai, Salapunco – uola su urvais: Saulės ir Mėnulio šventyklomis, Qenko – kiaurai pereinama uola su aukuru ant viršaus ir įspūdingiausias paskutinis (prie pat Cusco) - Sacsayhuaman fortas – gigantiškų akmenų (~2 m) zigzago formos sienos. Grįžę į Cusco pavalgėme, dar šiek tiek suvenyrų… Ir vėl į stotį. Šiąnakt važiuosime į Arekipą. Toliau mūsų programoje žymusis Colcos kanjonas ir jo kondorai. Stoty baisi minia žmonių – matyt, dėl 4 laisvadienių švenčių proga. Cusco duona turbūt labai vertinama (tiksliau viena jos rūšis, tokie stori papločiai) – visi išvykstantys vežasi jos po gerą maišą (mes, beje, taip pat turime pora papločių...).

4. Colca kanjonas ir kondorai
13. 07 28 Vos atvykę į Arequipą persėdame autobusan į Chivay (nors jau buvo po šešių, moteriškė mums įbruko kažkieno grąžintus bilietus šeštai valandai, ir mes spėjome). Apie stotis. Ne visi miestai turi autobusų stotis (Terminal Terestre), pvz., Lima neturi. Jei miestas turi stotį, kur suvažiuoja visų kompanijų autobusai, tai bilietų pardavimo procesas organizuotas gana linksmai: kiekviena kompanija stotyje turi savo skyrelį-kioskelį bei etatinį „šūkautoją“, kurio darbas ant visos stoties rėkti autobuso maršrutą. Paprastai nešaukia visi iš karto, kiekvienas stengiasi nutaikyti progą, kai kitam rėkautojui kvapo pritrūksta. Stotyse taip pat netrūksta ir viešbučių siūlytojų – šiame mieste ar tame, į kurį vyksti. Išvažiuojant iš Arequipos pribloškia kraštovaizdis. Panašiai galima įsivaizduoti Mėnulį: kalnai atrodo taip, lyg kažkas būtų sutraiškęs uolas ir išbarstęs jas kur pakliuvo... Krūvos akmenų ir viskas pilka – viskas padengta pilkomis dulkėmis. Beveik jokios augalijos. Kur ne kur augantis kaktusas irgi ne žalias, o pilkas. Ir šitoj baisioj dykynėj Arequipos pakraštyje gyvenamos lūšnos, tolstant nuo miesto jau tik iš akmenų pastatytos tvoros (matyt, namus dar statys ateityje). Dar kiek pavažiavus civilizacijos požymiai visai išnyksta. Per 3 valandų kelionę pamatome vos kelis nenusakomo skurdumo vienkiemius su pulkeliais lamų. Išvažiuojant iš miesto autobusas sustoja prie kažkokio posto, įlipa pareigūnas, surenka iš vietinių identifikavimo korteles ir išneša patikrinti – visai kaip į kitą valstybę išvykstant. Beje visur išvykstant iš miesto ar parvykstant nesvarbu, kokiu transportu: autobusu, colectivu ar taksi, vairuotojas ar konduktorius kažkokiame poste pateikia keleivių sąrašą su visais pasų numeriais ir kita informacija. Šiame autobuse teko pabendrauti su šiek tiek angliškai suprantančiais perujiečiais, kurie studentavimo laikais buvo Rumunijoje, o dabar keliavo po savo šalį. Deja, Lietuvos vardo (kaip ir visi kiti, su kuriais teko bendrauti) ir jie nebuvo girdėję. Atvykę į Chivay apsigyvenome jau stotyje „dėdulės“ įsiūlytame hostelyje su sudėtinga šilto vandens duše įjungimo sistema (bent jau taip pasirodė iš ilgos ispaniškos šnekos prie vandens katilo). O kiemelyje gyveno gauja palaidų papūgų. Pavaikščiojom po miestelį, apžiūrėjom kanjono pradžią ir pagaliau radome karštąsias versmes. Tai jau gerai jose išmirkome... Pakeliui į baseinus ūkininkai dirbo žemę. Čia, kur nėra labai statu ir sklypeliai didesni, ariama dviem jaučiais mediniu arklu, kurį gali pamatyti tik viduramžių istorijos vadovėliuose. Kad būtų ariama arkliais, niekur nematėme. Kiek teko matyti, arkliai naudojami tik turistų atrakcijoms. Po pietų sėdėjome centrinėje aikštėje ir stebėjome, kaip vaikai bando prastumti turistams lamas (labai simpatiškus lamų jauniklius, o gal alpakas) fotografavimuisi. Chivay Plaza de Armas ypatingai sutvarkyta ir prižiūrėta. Peru kiekvienas miestas, miestelis ir kaimas turi centrinę aikštę, ir beveik visos jos vadinasi Plaza de Armas. Nepriklausomai nuo miestelio dydžio ir aplink tvyrančio dulkino skurdo, Plaza de Armas visada didelė, puošni ir prižiūrėta, ir būtinai su fontanu. Aikštėje visada stovi katedra, dažnai neproporcingai didelė palyginti su miesteliu.
14. 07 29 Miestelyje visą naktį griaudėjo muzika. Bet atsikėlę ir apie 4 val. išėję į stotį taip ir nesupratome: ar čia kas vyksta, ar šiaip visi susitarę leidžia tą pačią radijo stotį. Nuėję į stotį sulaukėme iš Arekipos į Cabanacondę važiuojančio autobuso ir išvažiavome. Dvi valandos kalnų žvyrkeliu stovint sausakimšame autobuse. Jau prašvitus išleido mus prie Mirador Cruz del Condor (kondorų stebėjimo vietos). Tai kelios aikštelės įrengtos ant Colcos kanjono krašto, į kurias kas rytą suvažiuoja koks tūkstantis turistų, tikėdamiesi pamatyti kylančius kondorus. Kanjono gylis šioje vietoje yra apie 1 km. Taigi pradžioje kondorus matai labai žemai apačioje. Šylant orui pamažu jie pakyla iki tavęs, prasklendžia virš tavo galvos, o paskui iškyla virš kalnų. Skraidyti kondorai pradėjo netrukus mums atvykus (apie 7 val.), bet labai žemai. Ir tik apie 9 val. pakilo iki stebėjimo aikštelių lygio. O kai toks paukštis praskrenda tiesiai virš galvos, dargi nejauku darosi... Atvažiavę maršrutiniu autobusu dar su keliais turistais buvome pirmieji. Tačiau, kai apie devynias atsigręžėme atgal (visą laiką žvilgsnis buvo nukreiptas į kanjono gelmę), pamatėme, kad suvežta galybė žmonių. Vien tik autobusų ir mikriukų (organizuotų turistinių grupių) pilna didžiulė aikštė. Čia pat dvi eilės indėnių: vienos su suvenyrais, kitos su pusryčiais. Dauguma turistų ir papusryčiauja. Kažkaip įdomu matyti amerikonus su malonumu valgančius iš daugkartinių lėkščių, kurios po prieš tai valgiusiojo buvo tik praskalautos dubenyje... Netrukus turistiniai autobusai pradeda masiškai skirstytis, ir mes suprantame, kad esame „in the midlle of nowhere“. Tačiau už valandos atvažiavo maršrutinis autobusas į Cabanaconde, į kurį supuolė ir visos indėnės su suvenyrais ir tuščiais puodais. Buvo ir tokių, kurie atvykę pirmuoju autobusu ant skardžio papusryčiavo, nusifotografavo ir net nelaukę kondorų išvažiavo. Vėliau atvažiavę net neprisigrūdo prie skardžio krašto. Na ir buvo išfotografuota keli milijonai kadrų gaudant praskrendančius paukščius... Pats kanjonas, nors ir pristatomas, kaip didžiulis gamtos stebuklas, didelio įspūdžio nepadarė. Matėm ir gražesnių kalnų... Tačiau per kelis metrus nuo galvos praskrendantis milžiniškas paukštis, kai girdi net plunksnų šnarėjimą – nepakartojamas įspūdis. Gerą pusvalandį pavingiavę kalnų žvyrkeliu atsiduriame Cabanacondėje. Atsibeldus į šią vietą pribloškia jos nuošalumas: 3 valandas važiuoji iš Arequipos per neaprašomą dykynę į Chivay ir dar porą valandų dardi kalnų žvyrkeliu. Aišku, tai dar ne atokiausia Peru vietovė – galima būtų paėjėti per kalnus 5 dienas į Andagua prie Valley de Volcanos. Cabanacondėje mums nepavyko nuveikti nieko gero - mums tinkamas vienintelis autobusas atgal į Chivay išvažiuoja po valandos. Per tą valandą pabandome nueiti turistinės rodyklės rodoma kryptimi į kažkokį tai „Mirador ...“. Tačiau atsitrenkiame į akmenų tvoromis aptvertas asilų ganyklas, o kanjono kraštas su Miradoru galėtų būti kažkur tolumoje už jų. Nusifotografuojame prie ant kelio pasitaikiusios koridos arenos (korida vyksta ir Peru) ir nieko nepešę grįžtame į Chivay. Pavalgėme dienos meniu, prisipirkome nežinomų vaisių ir anksti nuėjome miegoti - rytoj vėl keltis 4 val
5. Amazonė ir džiunglės
15. 07 30 Šiandien transportavimosi į džiungles diena. Ryte važiuojame iš Chivay į Arequipą. Tada taksi tiesiai į oro uostą. Taksistai čia turi keistą įprotį: jau ne pirmą kartą su keleiviais (t. y. mumis) užvažiuoja į benzino kolonėlę. Taip Arequipa liko nepamatyta. Vėliau, laukiant lėktuvo, bent jau kelias El Misti ugnikalnio nuotraukas padarėme . Oro uoste beveik iškart gauname bilietą skrydžiui į Limą. Po to skrydis iš Limos į Iquitos. Taigi ryte, važiuodami į Arequipą, dar buvome minusinėje temperatūroje, o penktą valandą po pietų išlipę iš lėktuvo Iquitos patenkame tiesiai į „pirtį“: +30 karštį ir drėgmę. Skrendant virš džiunglių pasigrožime Amazonės „aukštupiu“: vingiai, vingiai, kilpos, užutekiai, ežerėliai. Lietinguoju periodų upė, ko gero, „išsitiesia“. Išeinant iš oro uosto Iquitos mieste apspito patys kibiausi taksistai - policininkas su bananu juos nuo mūsų atmušinėjo. Vienam vis dėlto teko laimė mus vežti į centrą. Pakeliui, žinoma, įsiūlė ir tour firmą. Na mes paklausėme, ką jie šneka, pamastėme ir nusprendėme, kad vargu ar rasim ką geresnio. Sutarėme ir pasirašėme kontraktą turui po 50 $ žmogui dienai (total: 200 $). Turas turėjo prasidėti prie Nautos, tai iškarto mus ten ir išvežė. Pagauti tiesiai iš lėktuvo buvome išgabenti tiesiai į džiungles. Net purškalo nuo moskitų nenusipirkome... Po 1,5 valandos kelionės tamsoje pristatė mus į viešbutį Nautoje. Šiąnakt mūsų neslėgs 3 adijalų našta, bet ar tai į gerą - nežinia. Pirmas įspūdis apie Iquitos ir Nauta – miestai ir gyvenimas juose labiau primena įsivaizduojamą Braziliją su jos šurmuliu ir linksmybėmis, nei indėniškąją Peru. Vakare, karščiui nuslūgus, gatvės pilnos žmonių. Ir vakarieniauja visi lauke - kadangi mieste kiemų kaip ir nėra, tai surengia pikniką ant šaligatvio ar kelkraštyje. Ir čia išvažiuojant iš Iquitos taksistas policijos ar kažkokios kitos tarnybos CheckPoint‘e palieka keleivių duomenis su pasų numeriais.
16. 07 31 Ryte, pavėlavęs vos 20 minučių prisistatė tour firmos šefas. Nuvežė mus į uostą ir davė pusryčius pakrantės užeigoje. Bevalgant buvo pristatytas mūsų (mudviejų) puikiai (geriau nei mes) angliškai kalbantis gidas – ~50 metų indėnas Octavijus. Bandome iškvosti, kaip dažnai sausuoju periodu (t.y. dabar) džiunglėse lyja. Octavijus paaiškina, kad šlapiuoju periodu lyja kasdien 3-4 valandas, o sausuoju lyja mažai. Ką reiškia „mažai“, taip niekas ir nepaaiškino... Po to susėdome į valtį (be mūsų dar plaukė porelė jaunų anglų) ir išplaukėme. Nors čia dar ne Amazonė, upė jau įspūdingai didelė. Iš pat ryto dangus aptrauktas sunkiais debesimis. O išplaukus pamatėme, kad priekyje jau lyja. Kai mūsų vedliai ėmė intensyviai dangstyti laivelį, supratome, kad čia ne prieš gerą ir taip pat užsidėjome striukes. Nežiūrint visų apsaugos priemonių mūsų priekyje sėdėję anglai peršlapo iki paskutinio siūlo galo. Maždaug už valandos atplaukėme į vietą, kur susilieja dvi upės, ir nuo čia upė jau vadinama Amazone. Santakoje nardo delfinai. Išlipti iš valties į šlapią ir slidų molio krantą ne visiems buvo paprasta – anglai buvo apsiginklavę šlepetėmis. Sustojome paupio kaimelyje iš kelių pašiūrių ant polių (vėliau papasakojo, kad čia gyvena apie 70 žmonių, yra mokykla). Vienoje iš tų pašiūrių valandą laukėme kol nustos lyti – soldat spyt, služba idiot - sukosi mintys apie organizatorius, nes lietus neatrodė labai baisus. Toliau reikėjo šiek tiek paeiti, paplaukti irkluojama valtimi ir vėl paeiti per šlapias džiungles. Taigi džiunglės tai, visų pirma, didelis purvynas. Ypač gerai tame purvyne atrodė anglų porelė, pakeitusi basutes į sportbačius... (mes pakeitėme sandalus į „vibramus“ – visai tiko). Octavijus nesuprato, kaip mes galėjome išvykti į džiungles be pagrindinio drabužio – guminių batų... Bet nei mums, nei, matyt, anglams apie tokį atributą tour firmoje nieko neužsiminė. O anglai tai 4 dienų „ekspedicijai“ išsiruošė... Šiaip taip atbridome į lodžiją (turistams skirti nameliai-pašiūrės) prie Yarapa upės-ežero ir iškart gavome pietus. Po pietų gauname savo namelį - gyvensime keturiese kartu su mūsų jau pažystama anglų porele. Po lodžiją vaikšto prijaukintas tapyras - matyt, prie žmonių gyvenimas geresnis nei džiunglėse, auga bananų medžiai (tik patys bananai neskanūs - žali) ir didžiulis krūmas apkibęs apelsinais (o gal greipfrutais) – egzotikos netrūksta. Toliau pagal programą buvo pirmas pasivaikščiojimas po džiungles. Sutikome beždžionių bandą. Nors jų daug, bet pamatyti toje žalioje košėje nėra paprasta. Po džiungles skraido įspūdingo dydžio drugeliai. Grįžus ilgai laukėme vakarienės. Belaukiant pažvejojome piranijų. Žvejyba čia labai paprasta: ant pagalio pririštas valas su kabliuku, ant kabliuko maunamas gabalas anksčiau sugautos žuvies. Įmerkus, beveik iškart kimba. Kibimą pajunti, nes pradeda nešti į šalį tavo laikomą meškerykotį. Pagrindiniai kibimai - iki 10 cm dydžio žuvelės. Tik mūsų gidas pagavo vieną gerokai didesnę. Sutemus džiunglėse prasideda įvairių gyvių koncertas bei vėl gi švieselių show - sutemus pakrantėse įsijungia šviečiantys vabalai. Gal jie šviečia ir dieną, tik dėl saulės nesimato... Po vakarienės buvo suorganizuota sekanti programos dalis: naktinis plaukiojimas po ežerą. Mūsų gidas dar kartą parodė savo sugebėjimus ir sugavo ~70 cm ilgio kaimaną, kaip jis aiškino, 4-5 metų amžiaus. Įrodymui, kad tai ne dekoracija turistams, davė patiems palaikyti ir paleisti atgal. Paskutinė atrakcija šį vakarą: miegoti sulendame į paklodėmis (nuo uodų) sandariai uždengtas lovas.
17. 08 01 Atsikeliam prieš šešias ir išplaukiame „stebėti paukščių“. Visi keturi (mes ir anglai) su dviem gidais apiplaukiame ežerą. Mūsiškis gidas papasakoja apie matomus (ir nematomus) paukščius. Po pusryčių antras pasivaikščiojimas po džiungles - dabar einame į kitą pusę. Vėl beždžionės, visokie augalai, drugeliai, haliucinogeniniai šimtakojai ir rūgštinės skruzdėlės... Taip pat išklausom gražią istoriją, kaip ant banano lapų buvo pagimdytas mūsų gidas (jis iki 11 metų gyveno džiunglių indėnų gentyje). Po pietų programa baigiasi ir mus (tik mudu, nes anglai pasirašė 4 dienų kontraktą) iškonvojavo atgal į kaimelį prie didžiosios upės. O čia mūsų niekas nelaukė... Laukdami valties vėl grožėjomės nardančiais delfinais bei pasikalbėjome su Octavijumi apie jo asmeninį gyvenimą, Peru šalį ir valstybę. Pusantros valandos pralaukus valtis taip ir nepasirodė. Octavijus suorganizavo, kad vietinis kaimietis mus parplukdytų į Nautą. Aplinkui matėsi tik vienintelė valtis. Įdomu, kaip viskas būtų pasibaigę, jeigu jos tądien čia nebūtų buvę?.. Šį kartą plaukti reikėjo prieš srovę, plaukimas truko ilgiau, maždaug 1,5 valandos, todėl Nautoje atsidūrėme jau sutemus. Čia pasirodė, kad 40 Sol., kuriuos reikėjo sumokėti už plaukimą Octavijui yra neregėti pinigai. Jam užgarantavus, kad grįžus į Iquitos mums juos grąžins, sumokėjome mes patys už valtį. Toliau vėl 1,5 val. taksi į Iquitos, kur mus sutiko visa delegacija su firmos šefu ir „taksistu“ priešakyje. Dar nuvežė ir į viešbutį. Viešbutis buvo prastas ir brangus, bet taksistas intensyviai aiškino, kad dabar visi užimi. Atsižvelgdami į gana vėlyvą laiką, ten ir apsigyvenome. Kambarys net be langų, bet užtai telikas su kabeline televizija. Labai gerą įspūdį paliko gidas, tikrai vertas gero žodžio. Stovyklavietėje, kur mus apgyvendino, kiti gidai buvo ~20 metų ne indėniškos išvaizdos jaunuoliai. Tikrai negalėtų džiunglėse taip jaustis kaip ten gimęs indėnas. Tuo požiūriu mums tikrai labai pasisekė. Octavijus ir pats ne kartą, akcentavo, koks jis geras ir patyręs palyginus su kitais, kad jis kaip čia gimęs niekada nepaklys, gali surasti ar privilioti gyvūnus, paukščius ir t.t. Žodžiu, pagyrų sau negailėjo. Dar pasakojo, kad jo senelis šamanas prieš mirdamas davė jam kokių tai „vaistukų“, ir jis dabar gali užuosti ir išgirsti gyvūnus...
18. 08 02 Iquitos ne miestas, o beprotnamis. Baisus triukšmas, nes važinėja ne mašinos, o motociklai (triračiai su stogu); be to karštis, žmonių begalybė... Kažkada pro šalį tekėjusios (o dabar tik tolumoje besimatančios) Amazonės krantine nuėjome tiesiai į Puerto Belen rajoną. Pataikėme tiesiai į turgų: žuvys, vištos, vėžliai visokiausių formų ir dalių, vietoje viskas išdarinėjama, apie kvapą geriau išvis negalvoti. Silpno skrandžio žmogui tikrai nepatartina ten rodytis. Perėję turgų atsidūrėme apačioje, t.y. tiesiai ant to turgaus ir viso rajono šiukšlyno. Namai pastatyti ant polių, kiti vienu galu remiasi ant sausumos, kitas plūduriuoja dabar gerokai nusekusiame upelyje. Lietinguoju sezonu gatvės apsemiamos ir rajonas turėtų priminti Veneciją. Šiukšles vietiniai gyventojai verčia tiesiai pro duris į „gatvę“, t.y. upę. Toje pačioje upėje skabia drabužius, prausiasi, turbūt, ir geria. Vietiniai įsiūlė pasiplaukiojimą upe (ten kažkoks mažas Amazonės intakas) po tą rajoną. Kadangi srovė labai stipri, tai buvo panašiau į pasistumdimą nuo vienos valties prie kitos (mūsų irkluotojui neužteko jėgų irtis prieš srovę), nei romantišką paplaukiojimą. Belen rajonas klaikus - tinkamas tik siaubo filmams, pakrantės šiukšlyne rausiasi kažkokie grifai... Gal kad dar buvo rytas, bet daugiau nei vieno turisto ten nesutikome. Išlipę iš valties vos ne bėgom per tą rajoną grįžome į centrą. Papietavę, tiesiog sėdėjome krantinėje. Pastoviai buvo siūlomi turai po džiungles. O vienas pasiūlymas buvo ypatingai originalus: ~20 metų jaunuolis siūlė pirkti žemės sklypą džiunglėse. Šnektelėjome su juo apie gyvenimą, futbolą ir krepšinį. Ir štai čia vienintelį kartą perujietis (bet akivaizdžiai ne indėnas) prisiminė kažkur Lietuvos vardą girdėjęs: lietuviai žaidžia NBA. Vakare nuėjome į „nightlife“: gyva muzika ir kokteiliai. Nors alus čia santykinai brangus, kokteiliai nustebino pigumu - ~3,5 Sol. už ~100 ml. Muzikos stilius neaiškus, bet diedukas dainavo gerai. Vidurnaktį grįžome namo. Lietuvoje tuo metu 8 ryto, prasideda darbo diena....

Papildyta:
6. Santa Cruz trasa per kalnus 19. 08 03 Šiandien skrendame į Limą. Važiuojame į oro uostą mototaksi ir, aišku, užvažiuojame į benzino kolonėlę. Stebina labai aukšto lygio lėktuvų servisas Peru. Nors keturiais reisais skridome trijų skirtingų kompanijų lėktuvais, visi buvo didžiuliai (3+3 vietos eilėje) Boingai ar Airbusai, visada pilni keleivių ir visur gaudavome valgyti. Na ir kainos atitinkamos: mokėjome apie 100 $ už vienos krypties bilietą. Peru aviakompanijos dar nepasuko visiško minimalizmo ir pigumo kryptimi. Prieš kelionę įsivaizdavome, kad vietiniais reisais skraidysim vos ne kukuruznikais. Limoje pavyksta net neišėjus iš oro uosto teritorijos rasti taksi už 5 $ (prieš tai visad mokėjom 10 $) į centrą, tiksliau į autobusų terminalų kvartalą. Nusiperkam naktinius bilietus į Huarazą. Turime laisvą pusdienį, vėl vaikštome po Limą. O čia nieko naujo: rūkas, niūruma. Kiek paklaidžioję radome tokį stilizuotą Chainatown’ą, kur ir papietavom (pigiai, daug, bet ne mūsų skoniui). Plaza del Armas (pagrindinė aikštė) šį kartą kažkodėl buvo uždaryta, tiksliau, užblokuota policininkų su pilna riaušių malšinimo ekipiruote (skydai, bananai, šalmai). Aplankėme San Francisko vienuolyną su katakombomis. Kadangi ten vaikščioti galima tik grupėmis su gidu, tai paklausėm ispaniško pasakojimo, aišku, „viską supratom“… Įtartinai gražiai tie vienuoliai gyveno... Katakombose “ilsisi” 70 tūkst. žmonių kaulai. Kai kur ten jie išdėlioti visokiai raštais. Bevaikščiodami vėliau po miestą dar radome gražų skverą su gynybinės sienos liekanomis. Autobuse iškart nulūžom, nespėjom net pasigrožėti Limos priemiesčių lūšnynais.
20. 08 04 Prasideda paskutinis mūsų kelionės etapas – žygis pėsčiomis Santa Cruz trasa per Cordillera Blanca kalnus. 6 val. ryto atvažiavę į Huarazą nusprendžiame iškarto vykti į Carazą. Huaraze nėra visuotinos autobusų stoties, t.y. kiekviena kompanija turi savo mini terminalą. Ta kompanija, kuri mus atvežė iš Limos, į Carazą nevažiuoja. Todėl klaidžiojam po miestą ieškodami reikiamo transporto. Kai porai vietinių jau buvom papasakoję, ko mes čia ieškom, colectivas pats mus susirado. Po poros valandų gražiu slėniu mes jau Caraze. Po slėnį važinėja daugybė colectivų. Keista, kad jie visi būna sausakimši (vietinių, ne turistų) – kur visi tie žmonės važiuoja?.. Jeigu yra bent viena laisva vieta colectivas išvis nevažiuoja, bet trūkstami keleiviai kažkaip labai greitai surandami. Didesniuose kaimeliuose visa gauja vietinių (turbūt tokios jų pareigos) užsiima keleivių „paieška“ – šūkauja maršrutą ir įkalbinėja visus iš eilės sėsti į mikruškę... Atvažiavus į Carazą, iškarto atsirado pasiūlymų važiuoti į Cashapampą (trasos pradžią), bet mes šiandieną dar nenusiteikę žygio pradžiai. Iki pietų spėjam apžiūrėti Tunshucayco griuvėsių liekanas. Šiuos „labai įdomius ir didžiausius slėnyje“ griuvėsius pavyko rasti tik su kelių vietinių pagalba perėjus keletą kiemų. O papietavę (dienos meniu už 3 Sol., tik šį kartą sriuboje buvo ne moliuskai, o vištos koją, t.y. ta dalis su kuria višta kapstosi...) viešbuty pamiegame pokaitį. Išėjome užsipirkti maisto žygiui. Miestelyje yra visko: plytelių, puodų, net videokamerų... Bet su maistu tai šiaip sau. Šiaip taip iš turgaus ir kelių parduotuvėlių susirinkom minimalų davinį: konservų, duonos paplotėlių, „energetinių kukulių“ (kažkokios kruopos (vėlesnės kulinarijos studijos leidžia spėti, kad tai quinua) su medumi sulipdytos – labai geras daiktas), šokolado. Pagrindinėje aikštėje palydėjom saulę.
21. 08 05 Gerai išsimiegoję patraukiam ieškoti colectivo į Cashapampą. Mašiną radom, bet, kol ji pataptu colectyvu (t.y. prisirinktų pilnas komplektas keleivių), būtų reikėję ilgai laukti. Tai nusprendėme susimokėti kaip už taksį (30 Sol.) ir važiuoti nieko nebelaukiant. Valandą pavingiavęs kažkuo lyg ir primenančiu kelią palei bedugnę atvežė mus taksistas tiesiai prie Santa Cruz trasos vartų. Čia užsiregistravom, atidavėm registratoriui neaišku už ką 10 solių ir pradėjome lipti. Pagal planą šiandien reikia nueiti 11 km ir užlipti ~700 m aukštyn iki 3780 m aukštyje esančios stovyklavietės. Būtų be galo šaunu jei nereikėtų nešti kuprinių... Takas visą laiką eina palei upę. Gražu. Žydi keletas rūšių nematytų gėlių, kaktusai, auga eukaliptai. Iki pirmo kempingo ateinam per 4 h 45 min (knygoje (Lonely Planet: Trecking in Central Ands) nurodyta – 5 h). Vadinasi mes pajėgūs pereiti maršrutą, bet, ar pereisim perėja (4750 m), dar nežinom. Stovyklavietė pievoje-ganykloje šalia upės. Kai atėjom, siautėjo didelis vėjas. Stovykloje net vėtrungė pakabinta - matyt, dažnai jis siaučia. Bet vakarop vėjas nurimo. Papietavę drybsom saulėkaitoje ir gėrimės kalnų vaizdais. Šioje stovyklavietėje yra „parduotuvė“ (pirma ir paskutinė per visą trasą), kur populiariausia prekė alus. Įkalam jo ir mes. O šiaip tai gali nusipirkti praktiškai visokio tokiam žygiui reikalingo maisto ir vandens. Kol ilsėjomės ėjo ir ėjo karavanai asilų (organizuoti turai). Tai vakarop visa pieva buvo užstatyta palapinėmis, o palei upę ganėsi palaidos (kaip jie neišsilaksto?) asilų ir arklių bandos. 4:15 saulė pasislėpė už kalno, ir slėnis paniro į šešėlį, o netrukus ir į tamsą.
22. 08 06 Atsikeliam prieš septynias. Miegojom beveik normaliai, šaltis pakenčiamas. Aiškiai buvo minusas: palapinės kraštai apšarmoję. Blogiausia, kad iš vidaus (tarpsluoksnyje) palapinė visiškai šlapia. Tačiau saulė greitai išlindo iš už kalnų ir viską pradžiovino. Apie aštuonias, organizuotų turų nešikams dar tebepakuojant mantą ant asilų, išeinam į antros dienos trasą. Aukštyn šiandien reikia lipti mažiau - tik 500 m, bet nueiti reikės daugiau ~13 km iki 4250 m aukštyje esančios stovyklavietės. Po valandos priėjome Ichiccocha ežerą, labiau panašų į pelkę, su visais jos atributais. T.y., kaip mes patys matėme, ten plaukioja antys, braido garniai. Dar po valandos prieinam didesnį ežerą Jatuncocha įspūdingos „electric“ spalvos. Na o po to prasidėjo begalinė visiškai plokščia ir beviltiškai nesibaigianti pieva – porą valandų ja žingsniavom. Tuoj už pievos priėjome medžių pavėsyje įsikūrusią „alternative camp“. Iki čia ėjome lyg ir pagal grafiką – 4 h. Nuo čia prasidėjo šiek tiek statesnė atkarpa. Kaip mums, su kuprinėmis ir dar 4 km aukštyje to „šiek tiek“ pakako su kaupu. Stovyklą pasiekėme dar po valandos, nors knyga nurodė – 3 (???), taigi apie 13 val. Bet daugiau niekur eiti nebesinorėjo. Aplinkui auga krūmai, žydi gėlės, mėtosi šiukšlės, ganosi kažkieno karvės ir arkliai, neskaitant organizuotų grupių asilų bandų. Stovyklavietę supa snieguotos viršūnės. Nors šalta, saulė svilina kaip pasiutus. Kaimynystėje įsikūrė „native-english“ ketveriukė. Kol jiems ruošiama vakarienė (jie turistauja, kaip balti žmonės: mantą jiems neša asilai, o palapines stato ir valgyti daro nešikai ir virėjai...), šie rūko ir pakankamai garsiai klauso Guns‘n‘Roses. Baigiasi atsineštas butelinis vanduo, bandom iš upės. Sterilizavus tabletėmis, velniškai smirdi chloru, nors gerti įmanoma. Įdėjom vitaminų tablečių – visai skanu. Upelis, iš kurio geriama, naudojamas visiems tikslams – praustis, plauti puodus, girdyti asilus (kurie ir kitus savo reikalus čia pat atlieka...) ir t.t. Įdomu, kaip šitame aukštyje seksis nakvoti (mums pirmas kartas)?
23. 08 07 Šiąnakt buvo šalčiau, bet susirengę visus turimus rūbus visai neblogai pamiegojom. Atsikėlėm, atitirpinom ir išdžiovinom palapinę, susipakavom ir patraukėme aukštyn. Šiandienos „norma“ – 13 km į ilgį, 500 m aukštyn ir paskui jau į apačią. Lipom, lipom, lėtai lipom, labai lėtai lipom... Vietoj “knyginių” 2-3 lipom 3,5 h. O pro šalį ėjo ir ėjo karavanai asilų… Viršūnė – Punta Unijon perėja 4750 m aukštyje. Prisiminus, kaip buvo sunku lipti į beveik tokio pat aukščio Mont Blaną, kažkaip keistai lengva buvo šį kartą. Bet ir tokios džiaugsmo euforijos šį kartą nebuvo… Pasigrožėjom atsivėrusia panorama į abi perėjos puses. Aplinkui snieguotos viršukalnės, slėniuose ežerėliai. Ir šiame aukštyje auga žolė, žydi gėlės nors vietose, kur niekad neužšviečia saulė, yra sniego. Kai jau pakankamai atsigrožėjom ir prifotografavom mus supantį grožį, sparčiu žingsniu patraukėme žemyn. Nusileidome nuo viršūnės, o po to ir į slėnio dugną. Slėnis labai gražus, kaip ir prieš perėją su ežerais. Atkarpą už perėjos įveikėme per 3 h vietoj knygoje nurodytų 4-5. Taigi knyga kažkaip „pailgina“ nestatų kelią ir „patrumpina“ statų lipimą aukštyn. Nusileidę dar žemiau slėniu į dviejų upių santaką radome stovyklavietę su pačiu baisiausiu tualetu (turistams keliaujantiems organizuotai su asilais kartais pastatomi atskiri tualetai). Ir įtartinai mažai palapinių. Kur dingo visi karavanai? Šioje slėnio pusėje gana debesuota. Nėra saulės, nėra ir šilumos. Prieš nusileidžiant saulei užlipame ant greta esančios kalvos, pažiūrim mėnulio užtekėjimą ir slėnio pasinėrimą į tamsą.
24. 08 08 Šįryt šalna buvo didžiausia iš visų palapinėje praleistų naktų. O saulės būtų tekę laukti turbūt iki pietų. Kai jau galutinai sustyrom, susipakavom šlapią palapinę ir patraukėme į paskutinę atkarpą. Greitai supratom, kodėl praeitoje stovyklavietėje buvo tiek mažai palapinių. Su mumis ėjusios grupės buvo įsikūrusios dar už valandos kelio esančioje pievoje. Iš pradžių kelias ėjo palei upę, vėliau per ilgą kaimą, kuriame vaikai moka du žodžius: „ola“ ir „karamelo“. Kaip tik pasitaikė bandų gynimo į kalnų ganyklas metas, tai prasilenkėme su begale bandų iš ožkų, avių ir kiaulių. Ir kiekvieną kartą paprašant „karamelos“... Perėjus upę teko vėl palypėti į kalną. O paskutinį gabalą vingiavome keliu, nes tiesiai būtų reikėję gana stačiai ropštis. Pati baisiausia šio žygio atkarpa ir buvo būtent vingiuojant šiuo vieškeliu: nors nelabai statu, bet pastoviai kyli, vaizdai vienodi, kepina saulė, vis eini eini ir neprieini galo, nors žinai, kad jau pabaiga... Kadangi šis kelias jau tinkamas mašinoms, mums bevingiuojant vienas taksistas iš Vaqueria‘jos (trasos pabaigoje esantis kaimas, tiksliau, trys trobos) nusileido mūsų pasitikti, bet mums pasirodė per brangu, ir pasakėme, kad lauksim colectivo. Taksistas nusižiovavo ir nuvažiavo aukštyn, o mes patraukėme iš paskos. Vaqueria susideda iš keletos trobelių: parduotuvių-valgyklų. Moteriškės skuta bulves, ruošia „menu del dia“; kiaulė vartosi kelkraštyje... Pasvarstę, kad colectivo ar minibuso reikės laukti dar mažiausiai 2-3 valandas einam derėtis su taksistu, kad nuvežtu mus į civilizaciją, t.y. Yungay miestelį. Sutariam, kad mus ten nuveš už 45 Sol. (pradinė kaina 60) su valandos sustojimu prie Llanganuco ežerų, kurie mūsų knygoje pažymėti kaip Top 1 Peru objektas. Ir pasileidom vingių vingiais, ir užvingiavom į Portachuelo perėją (4767 m). Vaizdai už perėjos į Llanganuco ežerus – Oh! ir Ah!!! Visa kelionė jau ėjo į pabaigą. Atrodo prisižiūrėjome visko - ir žmogaus, ir gamtos stebuklų. Jau galvojome, kad gyvenime nebebus kam mūsų nustebinti. Bet tai, ką išvydome persikėlę per perėją, pribloškė tiesiogine to žodžio prasme. Taksistas geranoriškai sustovinėjo, kad galėtume nufotografuoti tuos dieviškus vaizdus, ir net paaiškino, kas kur yra. Nuo perėjos taip pat matosi (tiksliau pasakius jis stūkso šalia kelio) ir aukščiausias Peru kalnas Huascaran, bet jo viršūnę tądien dengė debesys. Pakeliui dar prigriebėme porą iš kažkur atsiradusių nelaimėlių su gidu (gidas buvo patalpintas bagažinėje), tai su taksistu nuderėjome dar 5 solius. Dar kartą teko sustoti prie užkardos ir nusipirkti bilietą. Perujiečiai nesikuklina ir už tuos gamtos stebuklus ima visai nekuklią sumą: 65 solius žmogui. Atvingiuojam į Yungay. Čia tapuojam tiesiai į hostelį, kur už 20 solių gaunam visai neblogą kambarį su privat dušu ir šiltu vandeniu. Išskleidę palapinę išėjome ieškoti vienintelio miestelio turistinio objekto – memorialo 1970 žemės drebėjimo ir nuošliaužos aukoms, kai slėnyje žuvo 70 tūkst. žmonių. Po nuošliauža palaidotas visas Yungay miestelis su 18 tūkst. gyventojų. Memorialas – didelis parkas su daug daug rožių. Įspūdinga. Beeinant namo smarkia liūtimi pratrūko visą dieną ties Huascaran‘u kabojęs debesis. Kaip tik po ranka pasitaikė mototaksi, kuris mus parvežė į miestelio centrą nespėjusius peršlapti. Vienintelis miestelio turistinis objektas aplankytas ir dabar jau galima atšvęsti sėkmingą žygio pabaigą. Susirandam ta progą normaliausią kabaką ir pavalgome ne „meniu“. Yungay - mielas miestelis su įspūdinga Plaza de Armas. Aišku viskas pastatyta po 1970-ųjų.
Papildyta:
7. Chavin ir kelionė namo
25. 08 09 Diena prasidėjo kaip įprasta viešbutyje, kai nereikia niekur skubėti: miegi ir šiaip guli lovoje visomis įmanomomis pozomis kiek galima ilgiau. Bet ilgiau aštuonių vis tiek neištempiame. Visų pirmą planuojam nuvažiuoti į natūralias Chancos saunas. Perėję daržovių turgų (ypač daug žirnių), susirandame colectivą–mikriuką į Huarazą. Išlipame Marcara miestelyje, kur mus iškart pasigauna colectivas (šįkart lengvasis automobilis) į Chancos. Chancos pati pirma ir labai didelė problema buvo iškeisti 50 solių (pirčiai tereikėjo 10 Sol.). Niekas nepriima tokio didelio pinigo nes neturi grąžos, o mes per neapsižiūrėjimą irgi neišsismulkinom „apačioje“. Pagaliau vienam taške neišsigąsta mūsų didelio pinigo - išgeriam po puslitrį super sulčių: „maca“ ir „especial“, ir gauname 45 Sol. grąžos. Mums belaukiant eilėje prie bilietų, iš kažkur atsiranda moteriškė, kuri atsiveda angliškai kalbančią merginą, kad išsiaiškintų, iš kur mes gavome „tokias gražias skrybėles“ nuo saulės. Šis netikėtas susitikimas mums labai pravertė: anglakalbė mergina išaiškino ir pirčių naudojimosi sistemą – patys tikrai nebūtume atspėję... Nusiperkame bilietus ir stojame į eilę prie karščiausios pirties. Bes kas gi galėjo žinoti, kad tie urvai individualūs: įleidžiama po vieną (arba po vieną šeimą). Todėl prie karščiausios (54 0C) pirties būtų reikėję laukti ~4 val. Tad perėjom prie vėsesnės - 45 0C. Belaukiant vis prieina vietiniai ir bando išsiaiškinti, kur eilės galas. Aš (kaip paskutinis) nors ir suprantu, ko klausia, bet atsakyti nemoku. Situaciją paaiškina prieš mane stovinti moteriškė vis pakrizendama kažką „gringo“ tema. Vietiniams pradeda darytis įdomu, kas mes per paukščiai (tarp vietinių šios pirtys labai populiarios, o turistų daugiau nematyti). Išsiaiškina, kad ispaniškai nesuprantam, tad bando kalbinti quechua (indėnų kalba, antra valstybinė po ispanų). Nežinau, kaip su savo baltu veidu galėjau jiems atrodyti esąs indėnas... Palaukę porą valandų patenkame į vidų: natūrali garinė pirtis oloje su labai karšto vandens balutėmis. Super! Jei ne tos laukimo valandos, būtų labai įspūdinga. Išėję dar išbandėme ant gatvės pardavinėjamą ceviche. Nusileidžiame į Marcarą ir su eiliniu colectivu nuvykstame į Huarazą. Kadangi turim dar dvi dienas, nusprendžiam vieną iš jų paskirti Chavin šventyklos aplankymui. Šventykla yra kitoje kalno pusėje. Pagal atstumą - netoli, bet perėja 4516 m aukščio (šiame aukštyje yra Kawish tunelis). Rytojaus vakarui nusiperkame naktinius bilietus į Limą. Nors ši kompanija bilietus parduoda „kompiuteriu“ (o ne išrašinėja ranka, kaip daugelis iki šiol), vieno bilieto pardavimas užtrunka apie 10 min. Ką jie ten tiek veikia, ir kam tas kompas? Ranka išrašomi bilietai daug greičiau parduodami... Mums stovint eilėje, bilietų pirkti ateina porą kareivėlių. Kareivėliai, kaip kareivėliai, bet su automatais... Kitame terminale rytojaus rytui nusiperkame bilietus į Chavin. Stotyje, mus užtikrina, kad yra pakankamai atgalinių reisų, ir mes tikrai grįšime laiku, kad spėtume į Limos autobusą. Per likusi popiečio laiką aplankome vieną iš dviejų turistinių objektų – upėtakių fermą. Huarazas savotiškas miestas, netgi didmiestis Peru mastais su plačia centrine shoping‘o gatve. Radę kažką panašaus į supermarketą užsiperkame legalią normą spirituotų suvenyrų: „Pisco Vargas“ ir įvairaus vietinio romo. Kad Perujiečiai nevalgo namie ir taip buvo aišku (pusryčiauja prie „bendruomeninių stalų“, pietauja „menu del dia“, vakarienei išvažiuoja vežimėliai su anticucho ir pan.) Bet šį vakarą matom vakarienei išvažiuojančius ir manų košės vežimėlius - visai skaniai atrodo. Tiesa, vienkartiniai indai į Peru dar neatėję. Šviežias sultis, kurių čia yra ant kiekvieno kampo, pilsto į dubenėlyje praskalaujamas stiklines. O jeigu nori neštis – į maišelį. Užriša mazgą, per mazgą įkiša šiaudelį, ir laksto vaikai su maišeliais. Tai ir manų košės su uogienė gali gauti į maišelį. Suvenyrų parduotuvėlėse eilinį kartą užsipirkome dar suvenyrų. Keista, bet šiame mieste suvenyrų kainos fiksuotos - derybos neįmanomos. Vakare nusprendėm dar pažiūrėti „night life“. Kiek pasėdėjome Plaza de Armas, kur kažkoks fleitistas – skudutininkas grojo visokį popsą. Po to nuėjome į brangoką klubą. Žadėtas dešimtos valandos pasirodymas prasidėjo gal kokią 10:30, ir netruko nė pusvalandžio. Muzikantai kaip atbėgo iš kažkur, taip ir išbėgo į kitą tašką rodyti programos... Po pasirodymo prasidėjo diskoteka. Gal būtų galima ir pabūti, jei nebūtų tiek baisiai prirūkyta...
26. 08 10 Nors keltis turėjome į aštuntos valandos autobusą, vis tiek nesugebėjome miegoti iki žadintuvo signalo - atsibudome ir atsikėlėme gerokai anksčiau. Ant stogo prisikrovęs vištų (gyvų) dėžių ir kitokio bagažo autobusas tik pusę valandos vėluodamas išvažiavo. Užvingiavome į 4516 m aukštį. Tik šį kartą nereikėjo pervažiuoti pačios keteros, viršuje yra padarytas tunelis leidžiantis šiek tiek sutrumpinti vingiavimą aukštyn ir žemyn. Tunelis tikrai siauras - juo vos gali pravažiuoti vienas autobusas. Be to vyksta kelio darbai, tai kelią galima tik įtarti buvus. Išlindus į kitą kalno pusę baigiasi asfaltas ir prasideda dar statesnis vingiavimas žemyn. Kai kurie pavojingiausi vingiai netgi turi pavadinimus: „velnio posūkis“, „gelbėkis pats, jei gali“. Nežiūrint grėsmingų pavadinimų, perujiečiai, matyt, patys gelbėtis dažnai nesugeba, tai perėjoje pasistatė didžiulę Jėzaus skulptūrą, kad juos gelbėtų. Pradėjus leistis žemyn, keleiviams buvo pasiūlyta maišelių... Nežiūrint pusvalandžio vėlavimo išvažiuojant, Chavine išlipome po trijų valandų - kaip ir priklauso pagal grafiką. Bet pasirodo, kad mus apgavo! Autobuso atgal nebus nei 3, nei 4, anei 6 valandą (kaip buvo žadėta Huaraze). Autobusas grįžta už valandos (bet mes nespėsim apžiūrėti šventyklos), o kitas tik 19.00. Bilietų pardavėjui užgarantavus, kad autobusas per 3 h nuvažiuos (o mes tada turėtume pusę valandos nusigauti autobusan į Limą), nusiperkame bilietus. Pagrindo labai nerimauti kaip ir nėra: atvažiavome (įskaitant pusvalandinį vėlavimą) per 3 valandas. Kadangi laiko turime daugiau nei reikia, kiek įmanoma lėčiau einame ieškoti monumento. Monumentas (Chavin kulto šventyklų kompeksas Chavin de Huantar) įžymus, tuo kad dar priešinkinės (pirmas tūkstantmetis prieš mūsų erą) kultūros žmonės pastatė šį šventyklų kompleksą, kuris buvo išpuoštas savotiško stiliaus akmeninėmis skulptūromis - galvomis. Šios skulptūros dabar yra viso Huarazo regiono simbolis: jomis išpuoštos aikštės, miniatiūrinių skulptūrėlių pilnos suvenyrinės. Iš pirmo žvilgsnio griuvėsiai niekuo neypatingi – visos galvos nurinktos. Ir pradžioje kyla mintis: ko gi čia tiek trenkėmės? Tačiau po griuvėsiais yra išlikę (ar atstatyti) įspūdingi akmeniniai labirintai, kurie pataiso nuomonę apie šį turistinį objektą. Laiko turėjome į marias, pavalgėme, pasisėdėjome aikštėje, pasivaikščiojome, internete paskaitėme naujienas iš Lietuvos ir šiaip taip sulaukėme septintos. Internetinės naujienos nebuvo pačios geriausios. Sužinojome, kad anglai atskleidė kažkokį sąmokslą, ir visuose transatlantiniuose lėktuvuose labai sugriežtinta sauga, lėktuvai masiškai vėluoja. Mums, skrendantiems su krūva persėdimų, tie vėlavimai nieko gero nežada... Autobusas pasirodė „kaip ir priklauso“ pavėlavęs lygiai pusę valandos, ir pareiškė, kad yra pilnas ir nieko nepriims (autobusas pravažiuojantis)! Mes puolėme mosuoti bilietėliais, ir mums juos pardavęs žmogus kažkaip mus į tą autobusą įgrūdo (nebereikalo mes pas jį dar ir šokolado už 10 Sol. užsipirkom...). Važiuojam. Tačiau laikui bėgant viltys spėti į 22:30 išvykstantį autobusą į Limą pamažu blėso. O kai tunelį pasiekėme po pusantros valandos, ir visai užgeso. Tapo aišku, kad atgal autobusas važiuoja lėčiau ir mūsų 90 solių sumokėtų už bilietą į Limą nueis šuniui ant uodegos. Viltis atgijo, kai mes vis dėl to baigėme važiuoti per kalną ir apie 21:30 grįžome į civilizaciją, t.y. privažiavome miestelį Catac. Labai stengiantis lyg ir įmanoma per valandą pasiekti Huarazą. Bet, o dieve!.. Autobusui sprogo padanga. Iš tikrųjų, tai buvo mūsų išsigelbėjimas. Pačios pirmos (ir vienintelės horizonte) miestelyje rastos mašinos vairuotojas sutiko už 30 solių nuvežti mus į Huarazą. Vairuotojas spaudė kiek galėjo. Ir atrodė, kad jau viskas tvarkoje. Tačiau nelaimė viena nevaikšto. Važiuojant pradėjo lyti. Mašinos valytuvai, aišku, neveikia. Taigi, kai iš priekio atvažiuodavo mašina, nesimatė anei kiek – tekdavo sustoti. Nežiūrint šio nesklandumo, 22:15 mes atsidūrėme autobusų terminale. Jeigu ne ta sprogusi padanga, tikrai nebūtume spėję. O kas būtų atsitikę jai sprogus kalnuose, geriau negalvoti... Pasirodo bilietus į Limą pataikėme nusipirkti į patį prabangiausią iš iki šiol važiuotų autobusų (Movil Tours). Servisas dar geresnis nei Cruz del Sur. Vietos iki priešais esančios sėdynės, yra tiek kad tilptų net Sabonio kojos. Dar vienas nematytas patogumo elementas – speciali lentynėlė kojoms - miegoti tikrai patogiau. Ir žinoma, gavome vakarienę bei pledus nuo šalčio.
27. 08 11 Dar neišaušus pasiekėme Limą. Stoty sutikome aušrą. Limoje mes jau penktą kartą, bet visiškai nieko naujo: apsiniaukę, pilkuma, niūruma... Žingsniuojame knygos rekomenduotų viešbučių link. Bet dar nepriėję randame vieną (nepaminėtą) – visiška skylė, bet nebrangi. Turim faktiškai vieną parą iki skrydžio į Madridą. Nusprendžiame nuvažiuoti į Pachacamacą - dar vieną inkų šventyklą netoli Limos. Tačiau, neradę į tą vietą važiuojančio autobuso, nusprendžiame atsisveikinti su Ramiuoju vandenynu. Autobusu važiuojam į Miraflores. Šį kartą pataikome į kitu maršrutu važiuojanti autobusą, tai turim progos pamatyti ne tik jau gerai pažystamą Arequipos prospektą, bet ir dar nelankytą Brazilijos. Konduktorius labai rūpinasi, kad nepraleistume gražiausių vaizdų, ir išsodina mus dar San Isidro rajone. Kiek pamedituojam ant vėl ne itin banguoto vandenyno kranto. Atsisveikinam su vandenynu, o po to ir su ceviche tame pačiame kabake, kur ir susipažinom su ja pirmą kelionės dieną. Padavėja bando „apgauti“ atnešdama sąskaitą padidintą 12 solių, bet jai nepasiseka. Mes skaičiuojam savo centus... Grįžtame į centrą, dar kartą prasinešame po suvenyrų krautuvėles. Nuperkame savo vaikui autentiškų Perų žaislų: lėlę-indėnę ir lamą (iš tikrųjų, tai vikunja). Grįždami į viešbutį dar atrandam sulčių turgų. Didžiulėje patalpoje veikia daug taškų, kuriuose spaudžiamos sultys, daromi įvairūs jų kokteiliai, ar tiesiog vaisių salotos. Užsisakom didžiausias dvi porcijas, už 5 solius.
28. 08 12 Kelionė ir visi nuotykiai baigėsi. Šiandien skrendame namo. Taksistas į oro uostą nuvežą kažkokiu kitu keliu, per priemiesčių rajonus, kuriuose tikrai nenorėtum lipti iš mašinos... Tai kaip ir nemokama atrakcija paskutinė gavosi... Registruojantis, tarnautojas, kažkaip atranda, kad mes turim kitą bilietą iš Madrido į Vilnių (per Kopenhagą), tai užregistruoja mus ir į Madridas-Kopenhaga lėktuvą, tačiau bagažo tranzito padaryti neišeina. Taigi turėsime bagažą atsiimti Madride, o registracijos ten nereikės. Kur tą bagažą dėsime? Po Londono sukelto triukšmo, sustiprinta apsauga ir Limos oro uoste: į lėktuvą neleidžia įsinešti jokių skysčių, įskaitant net vaistų buteliukų (nors mes rizikavome ir įsinešėme vaistus, mat Mindaugą po nakčių palapinėje kamuoja kosulys). Toliau prasidėjo pati nemaloniausia kelionės dalis. Lėktuvas vėlavo išskristi 4,5 valandos. O mūsų langas Madride tarp skrydžių - 5 valandos. Bandėme kreiptis pagalbos į lėktuvo personalą. Mus mandagiai pasiuntė ... : atskiras bilietas, atskiros kompanijos ir t.t. (bilietas iš tikrųjų buvo atskiras: Vilnius-Madridas-Vilnius ir Madridas-Lima-Madridas). Dėl laiko juostų skirtumo išskridę šeštadienio popietę Madride buvom jau sekmadienį. Tik šį kartą nervukai neleido nė trupučio pamiegoti...
29. 08 13 Lėktuvas nusileido tiksliai pagal vėluojantį grafiką, t.y. skrido lygiai 11,5 h. Taigi mes turime pusvalandį persėdimui. Kreipiamės pagalbos į šalia bagažo esantį „transfer centre“ darbuotoją, kuris ramiai paaiškina, kad dar turit pusvalandį, tai mėginkite - suspėsite, o jeigu ne Air Plus Commet turės rasti kitą lėktuvą . Mus išgelbėti gali tik faktas, kad mes jau turime „bording card“, kurias gavome dar Limoje. Kadangi registracijos nebereikia praeidinėti bandome realizuoti tokį planą: Sandra bėga prie lėktuvo, ir bandys jį „sulaikyti“, o Mindaugas laukia bagažo (ech, ir kodėl gi nepavyko jo užregistruoti Limoje). Ačiū dievui (mintyse pažadu paaukoti pirmam sutiktam elgetai...), mūsų kuprinės išvažiuoja beveik pačios pirmos. Paklausiu krypties į sekantį reisą ir bėgu ieškoti lėktuvo. Reikia nusigauti visai į kitą terminalą, tai pradžioje porą kilometrų bėgu su vežimėliu, o prie vartų, praeinant įsodinimo patikrinimą, apsauga vežimėlį atima. Nežiūrint Londone sukelto chaoso, Madrido apsauginiai visiškai atsipūtę, į lėktuvą praleidžia su visu bagažu. Po ilgų svarstymų tereikia išmesti du lenktinius peilius. Visas kitas bagažas „nekelia“ problemų!!! Dar porą kilometrų bėgu jau nešdamas kuprines. Pavėlavęs tik 10 min atbėgu prie lėktuvo. Lėktuvas dar neišskrido. Spėjom. Siunčiam nuoširdžiausią padėką Limos oro uosto darbuotojui, kuris mums padarė registraciją… Prie įėjimo į lėktuvą paliekame kuprines. Lėktuvo personalas nustemba, kaip jos čia galėjo atsirasti? Bet pažada, kad Kopenhagoje jos atsidurs. Po šitų palakstymų su dviem kuprinėmis, matyt, ne kaip atrodžiau (tiksliau, kvepėjau) - lėktuvo personalas pasiūlė “atsišviežinti”. Davė tam tikslui rankšluostį, vandens, dezodorantų. Tai lėktuvui ruošiantis kilti, prausiausi tualete. Kopenhagoje, turime marias laiko, tačiau nesiryžtam net pavalgyti - kainos net lėktuve dvigubai mažesnės nei tame oro uoste... Taip besvajodami, kaip pagaliau pavalgysime „gimtajame“ Air Baltic‘o lėktuve, sulaukiame savo reiso į Vilnių. Įdomu tai, kad nors turėjom SAS bilietą, reikėjo iš naujo atstovėti didžiulę registracijos eilę. Negali SAS‘as susitvarkyti normaliai transfer‘o... Negana to, nepavyko ir automatinė registracija - automatas mums parašė, kad servisas negalimas. O pakviestas dėdulė-padėjėjas tik gūžtelėjo pečiais ir liepė stoti į eilę (bendrą visiems SAS reisams). Nors reisas buvo SAS‘o aptarnaujamas Air Baltic‘o, lėktuvas priklausė kažkokiam Karpat Air. Lėktuve pasirodė, kad jie turi išvis tik vieną sumuštinį... Tai ir vėl nepavyko pavalgyti... Bet kokiu atveju 11 val. vakaro laimingai nusileidome Vilniuje. Važiuojame tuščiomis gatvėmis namo. Keista, bet niekur nesigirdi pypsėjimų, taksistas kažkodėl tvarkingai sustoja prie raudonos šviesoforo šviesos, nors visoje sankryžoje jo mašina vienintelė... Mes Lietuvoje!

Ačiū

Super akcija! Pigus bilietai i Peru ziemos sezonu:
http://www.pigusbili...ur-i-abi-puses/

Važiavau per visą pietinį Peru, nuo Limos pro Naskos linijas, Arekipą ir Titikakos ežerą iki Kusko / Maču Pikču.

Čia aprašymas, o taip pat žemėlapis kuriame sužymėjau aplankytas vietas ir jas įvertinau žvaigždutėmis - gal pravers planuojantiems kelionę:

http://augustinas.ne...jos-sirdis-4383

Keliu temą į viršų.

Gal yra neseniai buvusių? Paklausinėčiau šio bei to.

O Eskarpo aprašymas puikus, ačiū.

Sveiki,
kada jūs ruošiatės ten skristi? Gal keliausime panašiu metu? Mūsų kelionė mėnesio laikotarpiui nuo gruodžio 14 d.

Planas -pačioje gruodžio pabaigoje, bet baugina šiek tiek, kad tai liūčių sezonas...