`delfine`, ačiū už tokį ryškų, gražų tortuką.
Tikrai papuošei temą.
O aš vakar, savo gimtadienio dieną, pradėjau ir vėl išvažinėti dvigubus ritbergerius. Na ne visus, kitąsyk antrą koją nusileidime pastatydavau, bet jau į tą pusę. Ir buvo toks keistas jausmas, sunku paaiškinti, lyg dvigubas būtų kaip viengubas. Turiu omeny, besimokant visus kitus dvigubus, ir ritbergerį irgi, savijauta būna tokią - šoki, glaudi rankas, akyse viskas mirga, nusileidi neaišku kada, išvažiuoji arba neišvažiuoji irgi neaišku kaip. Vakar buvo taip - aš šokau, akimis spėdavau pastebėti tuos du ratus ore ir kada jau reikia stabdyti sukimą. Tai yra, jausmas buvo panašus kaip viengubame. Nežinau, gal dėl to, kad žvilgsnį šiek tiek nuleidau į ledą, o gal taip ir turi būti, juk mano šuoliai aukšti. Bet realiai buvo keistas jausmas, ir dvigubas pasirodė ne toks ir mistiškai sunkus. Aišku, mano klaida - nemokėjimas ore laikyti tiesią nugarą. Bandysiu tiesinti nugarą, reiks turbūt ir galvą labiau pakelti, vėl akyse viskas mirgės, bus sunku susigaudyt, kas vyksta. Reikės dar nemažai pagriuvinėti, žodžiu. O ir iš greičio aš iš mažo dar šokinėju... Bet jau vakarykščiai ritbergeriai mane pradėjo džiuginti, mat pagaliau grįžtu prie to vasaros lygio, kurį praradau. Bus dvigubi ritbergeriai, bus ir dvigubi flipai. Akseliai jau irgi karts nuo karto bando prasimušinėt į paviršių. Bus akseliai, bus ir dvigubį salchovai. Na ir gal iš dvigubo tulupo pavyks ką nors išpešt, mat aš jame net viengubame nemoku daryti gero mosto, ir dvigubą šoku nežinia kaip. Dvigubi lucai, jooooo, va čia tai man kažkas nerealaus atrodo po šiai dienai, neįveikiamas šuolis (bent jau kol kas).
nu puikuma, kad tik noro butu ir galimybiu visiems dalyvauti 
Pamenu, pavasarį ir aš virtuvėj ne vieną valandą su muziką praleidau. Na mano buvo truputi kitoks atvejis, man reikėjo per savaitę pasiruošti programą. O lede, vis, tai kokį elementą pamiršdavau laiku atlikt, tai kas sutrukdydavo. Grįždavau namo vakarais, pasileisdavau muziką ir "kaldavau" elementų seką, muzikines vietas, kur koks elementas prasideda, rankų judesius. Įsivaizdavau, lyg čiuožiu, bet realiai praktiškai stovėdavau vietoj, tik lanksčiausi, sukinėjausi panašiai, kaip bečiuožiant lede. Tik pirmom dienom, kai dar lede su muzika nebandžiau beveik, buvo labai sunku ant parketo susigaudyt, kiek laiko kokiam elementui skiriama. Maždaug žinodavau, kurioj vietoj prasideda suktukas, kurioj šuoliai, kregždutė, bet imituoti pati slydimą buvo sunku. Bet paskui tai labai padėjo. Padirbėjau virtuvėj, elementų eiliškumas jau gerai užsifiksavo galvoj, jų atlikimo laikas praktiškai irgi. Lede paskui jau nereikėjo galvoti, kas po ko eina, labiau, kad atsirasti reikiamoj ledo arenos vietoj, kad įtilpti, kad nenučiuožti kur nereikia, na ir kad techniškai viskas gautųsi (beruošiant programą, visi elementai kažkaip pablogėjo, net viengubo salchovo ir flipo nesigaudavo deramai iššokt, kažkoks nestabilumas buvo). 
:
Tikriausiai ji šio forumo neskaito, bet, jei pamatysit ją treniruotėj, nepamirškit pasveikint. 
!!!
