QUOTE(Kshiste @ 2009 10 06, 10:16)
Lietuviai sunio turejima suvokia taip: duoti esti, gerti, pazaisti su juo, o ko daugiau reikia? Suniukas linksmas, sveikas ir valio, nesvarbu, kad puola kitus sunis ir zmones - gi jis saugo mus

Toks suns charakteris!
aš manau, kad yra dar blogiau... jei dar tik taip būtų... bent jau anksčiau, kai buvau vaikas ir daugiau zudavau po laukus, tai patikėk, buvo nuomonė, ne tai, kad toks šuns charakteris ir jis mus gina, bet PRIVALO taip elgtis, tyčia siundydavo šunis, nors ir mažus

tipo taip turi būti, šuo turi būti labai piktas

pamenu net mano klasėje mergaitės taip mąstydavo. Dvi iš jų turėjo mišrūnus, nedidelius patinukus, tai tiek vienos, tiek kitos šunys perkąstų rankas, jei tiestum glostyti

ir čia norma buvo, netgi pasididžiavimas, kad kai viena iš jų buvo atleista nuo fizkultūros pamokos, gyveno netoli stadiono, nuėjo namo ir pasiėmė šunį, atsivedė prie mūsų, šneka su mumis iš toliau, o tas šuo ant pavadėlio kariasi, draskosi ant visos klasės, o ji su tokia pasididžiuojančia šypsena žiūri į mus, tipo kad jos šuo - auksas
aš jau nekalbu apie paauglių, net suaugusių vyrų mąstymą, liečiantį šunis...
dabar, gal tai kažkiek keičiasi, visuomenė labiau šviečiasi, bet visgi mes dar toli...