QUOTE(giedruze @ 2009 10 11, 15:21)
galiu pasakyti pas mane seimoi vyrui uzeina ruja ir viskas verk ka nori daryk praeina viskas puiku. Pas kiekviena skirtingai mano dar megsta pavaidinti paziurekit koks sustras su mergom duodus. Galvoju kol moterims iki galo neuzknisa, kad jau nebegli ziuret i ji tol tasosi na aisku vaiku reikia nepamirsti kuo vaikas mazesnis tuo moteris jauciasi nesaugesne. Bet cia tik mano nuomone.O kad moteris rasineja manau cia yra gerai, bent nesijaucia viena tokia...
ir kaip jūs tą rują jo išgyvenat? esat be galo stipri arba nebijot jo prarast, šaunu
QUOTE(daabi @ 2009 11 16, 23:57)
As vis kartas nuo karto, kai uzplusta isgyventi jausmai vel isnaujo, nors, tiesa siek tiek kitokie, uzsuku cia pas jus paskaitineti. As pasvarstyciau truputi is kitos puses: ar atleisti, ar ne-ne toki reiktu kelti visoms tai patyrusioms, o kokiu budu sugebesite su tai gyventi? Kaip susitvarkysite su jausmais pacios vienos, be vyro pagalbos ir supratimo begant metams? Apie tai vertetu mastyti... jei pora lieka gyventi, viskas gyja palaipsniui, atslugsta, vis reciau prisimeni, susigyveni, susitaikai... bet kartais, kad ir retai, prisimeni, nes nepamirsai. Mano isitikinimu, pamirsti to neimanoma, kaip ir keliamas retorinis klausimas ar galima atleisti? Kas yra atleidimas, ar zinot? Pasak vieno autoritetingo filosofo (pavardes nepamu) kada zinoti jog atleidai? Ogi tada, kai prisiminus ar pamascius apie tave iskaudinusi ivyki, tau nesukyla jokie jausmai nei tam zmogui nei ivykio prisiminimui. Kai nieko nebejauti. As manau, jog atleidimo klausima ne neverta analizuoti, nepamirsi to niekada, bet gali tik ismokti su tuo ivykiu gyventi taip, jog jis netrugdytu nei tau paciai, nei tavo artimiesiems zmonems (vaikuciams, paciam vyrui, draugams). Bent jau toki tiksla as esu sau issikelusi
Moterys, kurios pasilieka gyventi, taip pat ir as, susiduriu, praejus nemenkam laiko tarpui su tuo, jog kuo toliau, tuo labiau neturi teises nei pries vyra, nei pries save leistis prisimint ir uzliet isgyvenimais. Kuo toliau, vyras to negali matyti ir net isgirsti jog tu isgyveni. Nors ir kas pusmeti smezteltu tau sukelti seni isgyvenimai. As su tuo susiduriau. Skaudu, rodos, neteisinga, pats sukele skausma, o dabar net negali uzsiminti jog turi bedu su isgyvenimais.
Bet taip yra, ir kuo toliau, tuo tu labiau turi slepti tai ka isgyveni, kad ir labai retai ar trumpai. O tuo metu lauki vyro paguodos. Bet jos nebus, ir kad ir kaip to noretum. Taip daug kur, ne vien man. Tad toms, kurios yra labai jautrios ir ne tokios pasitikincios savimi, reiktu pasvarstyti ar sugebetumet susitvarkyti be uzuojautos, pagalbos to zmogaus, kuris jus nuskriaude. Nes skriausit save ir toliau, kaip ir as, bet dziaugiuosi jog dirbu su tuo ir man vis geriau sekasi ismokti gyventi ir nebegaileti saves.
Nu ir prirasiau
aš, atrodo, atleidau, tą vieną vienintelį kartą, bet kaip jūs rašot, tas lieka, iškyla ir būtent tada būna l. l. sunku. iš pradžių jam sakiau dėl ko man sunku, ramino, atsiprašinėjo, mačiau, jaučiau-kaltas. lakstė paskui ilgai, oi ilgai, šokdavau per miegus, sapnuodavau, išgyvenau l. skaudžiai tai, nes tikėjau prieš tai aklai. dabar pasitikėjimo nėra, jis mato tą, žino tą. klausia KAM TADA LIKAU SU JUO, JEI NEGALIU ATLEIST. jis teisus, ne aš. galvojau galėsiu, bet...negaliu. gimė beprotiškas pavydas, kiek dar jis man ir kaip dar jis turės įrodinėt? ar tas vienas kartas vertas tiek aukos? nežinau...nežinau. kai mane aplanko liūdesys ir nerimas, kai man tampa beprotiškai sunku, jam pasidaro dar sunkiau, pasimeta, supyksta, sustreikuoja, bet paguodos ar supratimo nesulaukiu. nežinau kaip gyvensim toliau. myliu jį, myli mane, mažai susitikinėja su draugais, paskambina, parašo, aki kur išvažiuoja, manęs nepavydi visai arba to neparodo, rodos stengiasi, bet turim dabar kitą problemą. pavydžiu jo, nepasitikiu juo, netikiu jo bendravimu darbo vakaruškose, nes manau, akd nėra ten taip nekalta, mačiau, buvau, žinau...bet girdėjau, jog jis ten elgiasi proto ribose. aks sakė, gal man melavo, gal mane tik ramino. nežinau. pavargau pati nuo savęs. skirtis nenoriu, galvojau atleidau, bet širdis dar dabar verkia. jis man jau niekada negalės padėt, kad dėl to nekentėčiau.
