Kai mes, Moterys, paliekam vyrus..

pritariu siems zodziams nuo iki, nebent autore islaikytu sponsoriai arba naujas vyras , bet vel problema but priklausomai nuo kazko laimes ir ramybes, tai tikrai nesuteiks, o ir dede, o ne tete vaikui
Kur moterys ziuri ir apie ka galvoja pries tekedamos, darydamos vaikus su nemylimu zmogumi

Mieloji, visu pirma noras skirtis atsirado ne tada kai prasidejo problemos, as visada turejau visokiu problemu ir niekada nuo ju nebegdavau. Yra problema - yra ir sprendimas. O antra, man atrodo kad skirtis yra gan svarbi priezastis jei tikrai jauti kad zmogaus nebemyli, kad jis tau nebemielas, kad jo buvimas salia erzina, nervina..
Zinai, as jau geriau busiu laisva nei vel priklausysiu kitam, kurio nuomone "kad istekejusi moteris privalo gyventi del vyro, vaiko ir namu". Ir klausei ar vel skirciausi ir ieskociau kito? As butent su tokiu neprasidesiu!
Beje, gyvenam tik viena karta, ir tai neaisku kokia ta gyvenimo trukme. Kam kazkam aukotis? Reikia save myleti, sau patikti, tada visiems kitiems miela busi. As gerbiu tavo nuomone bet nesu tavo paziuru. Aciu
Papildyta:


As sutinku visiskai kad joks vyras neatstos vaikui tevo, as to ir nesieksiu. Vaikui yra svarbu kad abu tevai ji myletu, o ne tai ar jie kartu miega.
O del to klausimo.. Manau daug zmoniu daro klaidu, vienos jos yra mazenes, kitos dideles, skaudzios kurios itakoja tolimensiam gyvenimui. As niekada nesusitaikysiu su ta mintimi kad teta iki siol jau 22 metai kaip gyvena su vyru, kurio ji nemyli. Kodel? Todel kad jauna su pramogomis pas ja atejo "netyciukas" ir viskas buvo del vaiko. Ji nesugebejo pasiriesinti kitiems ir siekti savo tikslu. Ir kas dabar? Sunus uzaugo, isejo. Pasake mamai aciu? Ne! Tokia ta realybe.
Todel ir as noriu istaisyti savo klaida kol galiu. O dalintis isgyvenimais siuo metu nelabai turiu su kuo todel cia issilieju, parasau ka galvoju ir sulaukiu kitu pamastymu, patarimu ir kad priestaravimu, bet tai normalu. Noreciau islikti stipri, tokia, kokia dabar jauciuosi. Bet dabar tik viskas prasidejo, nezinia kas bus rytoj.. Poryt.. Po savaites.. Pagyvensim pamatysim

o tai kaip jus siulote spresti problema? Pasikeis vyras per n meteliu? Pakeis nuomone i moteri, i jos gyvenima, norus? Ar suvokiate, kad yra vyru kurie moteri traktuoja kaip savo nuosavybe i kuria niekas negali ziureti, su ja kalbeti. Ji negali nieko daryti apart lakstyti vyra, nes jos tokia pareiga.

Zinai, MELYNA PAUKSTE, yra ir moteru kurioms patinka buti vyru traktuojamos kaip nuosavybes. Patinka joms buti namie, rupintis vyru, vaikais. Ir joms daugiau nereikia Bet yra ir kitos, kurios esam ne tokios

manau visokiu yra visokiu reikia...jei moteris jauciasi gerai valdoma vyro-tai tik pasidziaugti galima...kitom reikia vyro kuri jos pacios valdytu.. o kitom dar kitokio... kiekviena renkames pagal savo "ismiera" ir gyvenam kiekviena savo gyvenima... viskas cia gerai svarbiausia,kad moteris atsikelus ryte galetu pasakyti :taip as tikrai laiminga ,ir nesvarbu ar ji eis paskui i darba karjeros kelti ar i virtuve misinelio daryt

nu man tai idomi sita tema. nes pirmakart tekejau is meilesseiles ir prisizadejau vel to paties nedaryt ir ant greblio nelipti. dabar kaip tik proga ta padaryt ne del meiliu ir romantiku, o visai racionaliai. svarstau

Martha Graham, nelabai supratau ka norejote parasyti? Arba kazko as siandien nesigaudausi

nu as kaip supratau pirma karta ji tekejo is meiles,bet turbut nenusiseke,o dabar yra proga isteketi del kitu priezasciu tai ir masto
ar supratau taip?

Aj joo gali buti ir taip, bet jau geriau be meiles isvis su zmogumi nepprasideti..

Jei nori palikt - susikrauk daiktus ir palik, arba sukrauk jo - priklauso nuo to kur gyvenat, kokie gali būt šantažai ir delsimai, kuo ilgaiu delsi tuo sunkiau bus, tuo daugiau nervų susigadinsi sau ir jam daugiau vilčių suteiksi kad viskas susitvarkys. Aš pati palikau vyrą, ilgai galvojau, paskui vieną vakarą pasakiau kad viskas, nebegaliu, nesuprato, pamanė kad užėjo man kažkas, gyvenom mano mamos bute, tad pasakiau išeik pats geruoju, netampyk nervų nei sau nei man. Daiktus savo nešė irgi kokius 5 mėnesius, išsiskirt nesutiko, apie 3 metus gyvenom atskirai, atvažiuodavo lankyt vaiko, pergyvenau visas stadijas - bandė susitaikyt, jo pyktį, smurtą, grasinimus, įkalbinėjimus, bandymą manipuliuot vaiku, sekimą.. paskui sutiko išsiskirt, galutinai išsiskyrėm šią vasarą, nors visas procesas truko apie 4 metus, bet tikrai buvo verta. Ką benusprestum sekmės ir stiprybės, ir nereik nieko gailėt, kadangi ir tu ir jis galvojat vien apie jį ir jo jausmus, pagalvokit apie save ir vaiką - kaip jis gyvens tarp tėvų nemylinčių vienas kito.

na as jau pagyvenusi pagal jus tai man kitaip atrodo isimylejimai praeina ir gana greit.