Kai mes, Moterys, paliekam vyrus..

Nieko - aukščiau nosį
Aš - irgi bandau savo išorinę gerą nuotaiką perkelti į vidinę būseną...
Ten, - į vidų - kur dabar yra apsigyvenusi maža mergytė, kurią prispaudė didelio gyvenimo rūpesčiai... Kuri bijo, kad suskambės telefonas, ir sužinos, kad mama vėl prisidarė problemų (jai sunki senatvinė demensija), kad problemų prisidarė brolis alkoholikas, kad kitas brolis skambins ir kaltins mane, kad bandau kontroliuoti mamą (neleisti išeiti nežinia kur, kad vežu pas gydytojus, kad liepiu vaistus gerti, kad neleidžiu duoti pinigų broliui alkoholikui, kad jos namus tvarkau, valau ir t.t. ir pan.), bijo, kad darbdavys pasakys - atleisk, mieloji, bet algos tau nebemokėsiu, kad vėl susirgs vaikas, ir t.t. ir pan....
Ta - aš, kuri yra "išorėje" - su viskuo susitvarko, dirba per kelis darbus, lanko linijinius šokius, užsiima rankadarbiais, bendrauja su draugaus, padeda kitiems....
Ta - kuri yra "viduje" - verkia kasnaktį į pagalvę iš beviltiškumo...
.........
Kuri iš jų - tikra?
Gal abi?
Tada reikia, kad jos susidraugautų ir taptų viena...
............
Tuo aš dabar ir bandau užsiimti...
Laikas parodys, kaip seksis

O siaube kiek rupesciu ant tavo peciu ....o paramos ir palaikymo is artimiausio zmogaus nera...

Būtent...
Tuos visus rūpesčius būtų galima ramiai pergyventi, jei galėtum namie pasisemti teigiamos energijos, o ne ją eikvoti ...

O tai jus su vyru ar bent kalbates ka darysit ar sitam cirke ir toliau gyvensit ? ar jam tik tiek ir tereik,kad zmona nezyztu ir meiluze salia prilaikyti ...

Tu taip nuostabiai apibudinai ta vidine busena - maza mergaite kuri bijo...
Mano sunkumai nublanksta palyginus su tavaisiais sunkumais.. Tu esi labai stipri Mama yra mama, ja reikia rupintis kaip bebutu. Broliai irgi broliai, ne tik tu juos, bet ir jie tave turi suprasti ir palaikyti. Kas liecia tavaja seima su kuria uzaugai tai nesakysiu kad nebesirupink jais, bet galiu pasakyt kad nusispjauk i vyra.. Nejau jis nesugeba taves ivertinti, kokia nuostabia moteri jis turi. Gal tavo rupinimasis seimos nariais ir uzimtumas paskatino vyra dairytis i sonus?.. Bet.. Tai irgi ne priezastis pas kurvytes lakstyt, juk jis tau kaip tik turetu padeti su visuom susitvarkyti. Jokiu skaipinimu.. Nu negaliu ramiai nusedet, cia juk absurdas kazkoks!

Tau reikia saugoti ta maza mergaite Pati pagalvok kaip jai sunku, numesk nors viena didele nasta, kad ji nors kada nusisypsiotu.. Stiprybes

... dabar - jau nebesikalbam, nes jis dabar gyvena visiškame neigime -- jis neturi meilužės, jis neturi problemų, jis neturi apie ką su manim kalbėti, jis nenori nieko keisti, jam labai gerai dabar gyventi...
Anksčiau - taip, kalbėdavomės apie viską, stebėdavomės kartu, kaip gali žmonės būti nesikalbėdami... Dabar (tiksliau jau porą metų) - viskas pasikeitė kardinaliai...
Kaip kažkada jau rašiau - jis iš tų vyrų, kurie nemoka, nesugeba ir net nesistengia būti "tėvais"... T.y. - kol nebuvo mažosios, jis jautėsi tarsi vaikas, kuriuo aš rūpinausi, lepinau... Kai gimė dukrytė - pražioje jis bandė būti geru tėtuku - tvarkėsi namuose, eidavo į parduotuvę, kartu maudydavome vaiką, keitė sauskelnes ir t.t. ir pan. Bet po kurio laiko - jam tai atsibodo, jis pavargo, ėmė vis mažiau dėmesio skirti ir man ir vaikui... Ypač vaikui - mažoji ėmė jam trukdyti išsimiegoti, pradėjusi ropoti, vaikščioti ėmė versti namus, griauti jam įprastą tvarką...
Tas pats buvo ir pirmoje šeimoje - po poros metų gimus vaikui jis išėjo iš namų... Žinoma, buvo labai kaltinama pirmoji žmona... Ypač kategoriški buvo jo tėvai... Jo motina tiesiog savindavosi anūką. galiausiai pasiekė to, kad mano vyras per teismus prisiteisė vaiko globą sau. Vyro sunus pas mus gyvena jau aštuonis metus (nuo vienuolikos). Deja, tėvo "pareigos" pasibaigė su teismo procesu. Posūniu užsiimdavau tik aš (slaugiau sergant, ruošdavom kartu pamokas, rūpinausi jo laisvalaikiu, eidavom abu kartu į renginius...). Dėl to su vyru pasipykdavom - sakydavau -- užsiimk su vaiku... Jis atsakydavo: aš pavargęs, nežinau ką su juo veikti, jis su manim nebūna, jis tik prie tavęs priprato...
Kai bernas užaugo - tėtukas "atrado" ką su juo veikti -- atsirado bendri interesai - kompiuteriai, mašinos, bendras darbas prie sodo namelio remonto... tada pasidarė nebereikalinga nei pamotė, nei žmona... Kadangi tuo metu jau vyrą erzingavo kiekvenas mano žodis ar veiksmas, tą patį ėmė kartoti ir posūnis... Kai vaiką "nusodinau", kad nekeltų balso, tapau jų abiejų priešu Nr.1... galvojau, kad situacija pagerės, kai vaikis išvažiuos mokytis... taip, kiek tai pagerėjo - posūnis ėmė elgtis normaliau, vėl susikalbame kaip anksčiau... o vat vyras - rado kitą užsiiėmimą, kaip pakeisti atsibodusią šeimą - meilužė, tinklinis marketingas, sueigos, seminarai...

Tai yra tik mano nuomonę, kurią išsakau remdamasi savo patirtimi. Esu įsitikinusi kad bendrai žmonės elgiasi taip pat ištikus tokiai situacijai.
Neburiu aš čia ateities. Savo nenuotaiką demonstruokit kitiems. Pyktis nenoriu

puikiai pati atsakei į savo klausimą

ir tikrai nesi tu jau vėjavaikė, viską analizuoji, retas iš mūsų taip gilinasi į savo padarytas klaidas, o tai padės ateityje daryti teisingus sprendimus...



pritariu visu 100% labai greit nusibos jam ir šita taktika, deja, tokie vyrai nesikeičia, NESIKEIČIA jie, ir nereikia tam ekstrasensu būt, atsipeikėkit...

kaip tavo planai pas tėvus išvažiuot? nepasikeitė? reikia tau pailsėt nuo šitos įtampos


Vilusa

Bilietus jau turim, isskrisim pries kucias o grisim po nauju metu. Labai laukiu keliones. Bet ji daugiau nei po menesio
Tikrai kasdien jauciu vis didesne itampa.. O dar artimuju zodziai.. Pussesere pareiske kad as "pati kalta del visko, pati istekejau uz tokio zmogaus, pati gimdziau nuo tokio zmogaus o dabar sunus tures gyventi tokiose pasekmese.."
As pati zinau kad esu kalta del visko ir man yra sunku kai artimi zmones tai i akis rezia vietoj to kad nepaisant visko butu salia, padetu is viso sito isbristi.. Tad vienintele tvirta parama - is tevu ir sesers kurios pamatysiu tik per ziemos sventes.. Teks iki to laiko islikt stipriai ir nepalauziamai

Palauk - tik neįsijausk -- jei pradėsi tik save kaltinti - baigsis nelabai gerai...
Juk ne tu kalta, kad tavo vyras tave spaudžia ir terorizuoja psichologiškai... Tai (toks elgesys) yra jo asmeninė problema. O tu - laiku supratai, kad tapai auka, o iš šitos situacijos dažniausiai tik vienintelis kelias - kiekvienam iš jūsų atskiras...
Apie psichologinį terorą šeimoje:
http://www.mokslai.l...atas/28438.html
http://www.lygus.lt/...rtas.php?id=272
ir pan.

Taip, Vilusa, is pradziu maniau kad ne as kalta kad vyras toks, nes tikrai pati bandziau ji pakeisti, bandziau kalbetis.. Bet rezultatu nesimato neskaitant pasikeitima savaitei dviems.. Tik kai atsirado pasaliniu nuomones.. Gal per daug reaguoju. As stengiuosi laikytis tokio principo: "nieko niekam neprivalau aiskintis nors ir kaip jie blogai apie mane mano"
Aciu uz nuorodas, pasiskaitysiu dabar

Manau jis toks jau zmogus...eis nuo vienos prie kitos,ieskodamas kazko,ko vistiek neras ir liks vienas isvis...gaila kad tik eidamas savo klystkeliais,ir kitiems maiso gyventi ...
Jus arba stipri labai arba kaip sakoma ir "kariamas suo" pripranta ...neisivaizduoju saves viename bute su vyru ir tokia situacija...isproteciau pati arba kriminalas butu kazkoks ...

Taip kazkaip norisi palinketi jums,kad jusu vyras kuo greiciau iseitu pas kita..tikrai...nevertas jusu zmogus jis..