Pasimelskite už Karolytę...

Kaip greit bėga laikas, Jenifer...Atrodo kątik supermamos pasaulėlis tikėjo ir laukė gerų žinių; kątik siuntėmė geriausius linkėjimus ir užuojautas...Manau, kiekviena čia apsilankiusi bent minutėlę pabuvo mintimis kartu.Tikrai gaila, kad Tavo mažylės neišgelbėjo artimųjų malda, medikų pastangos... Sudužo svajonės ir tikėjimas, bet Tu stipri, kartu su vyru, kartu su mama, su palaikančiais žmonėmis mokaisi gyventi toliau. Žaviuosi Tavimi.Gal gyvenimas buvo sustojęs ir praradęs žavesį, bet esi laiminga, galėjusi pažinti tokį nuostabų vaikelį.Ji lydės ir saugos šeimą, tikrai pajusi angeliuko sparnelius, apgaubiančius sunkią akimirką nuoširdžiai linkiu sėkmės ieškant darbelio, jame adaptuojantis, geriems žmonėms turi sektis.

Sugraudinai, Linda....
Medikų pastangų tuo metu buvo kuo mažiausiai....
O męs meldėmės, JŪS, brangiosios, meldėtės, dėkoju ir lenkiu galvą prieš JUs už tai....
Ačiū....
Tik tas beprotiškas ilgesys, kas bus toliau?????
Bijau išprotėti....

Mano specialybė tai muzikos mokytoja, bet be šansų tokį darbą susirasti...
Be to, dabar nelabai norėčiau dar ir dirbti su vaikučiais, tikiuosi suprasite...
O dirbusi kuo tik aš nesu....
Ir avon koordinatore, ir valytoja, ir padavėja, ir telefoniste, ir farmacijos kompanijoje personalo vadybininke.....

Tu prisimink ką sakėme mes
Snaigės nukris, mes būsim kartu
Kita diena, kiti jausmai,
Širdis kaip ledas sustingo....

Nes mums be JOS labai šalta
Aš mintyse verkiu...

Linkiu kad mums visiems
Šitos Kalėdos
Vėl degtų viltim
Linkiu tiek daug,
Nieko negaila
Bet mums skaudu
Mes liesime JĄ snaige...

Mes negalėsim JOS pamiršt
JI visada liks mums brangi
Gal paukštis skausmą nusineš
Žiema paliks tik žodžius

Viskas kuo tikėjom abu
Pavirto ledu, skausmu....
Niekas negrąžins tų dienų....
Vėlu.... Vėlu....

Kiekvienas "pirmas kartas" po netekties verčia vėl grįžti į prisiminimus-pirma diena be mylimo žmogučio, pirmas mėnuo, pirmos kalėdos, pirmas pavasarinės saulės šypsnys, daug kitų ''pirmų kartų"- kai suvokimas, jog nebėra- sustiprėja...Tikrai negaliu savo išgyventų jausmų lyginti, Jenifer, su tavaisiais, bet...Lieka jausmas, kad gal kažkas nepadaryta, kažkas "pražiūrėta", bet Tu darei viską, ką galėjo mylinti mamos širdelė. Kartais išgirsti žingsnius ar garsus, kurių tikrai neturėtum girdėti, bet tai nėra ėjimas iš proto-tai pasąmonė erzina Tave, primindama, ko ilgiesi. Kartais taip norėtum pasigirti, papasakoti, prisiglausti, bet nėra prie ko...Tu rašai nuostabias eiles ir bendrauji su dukrele. tai didžiulė vertybė, nes kalba tavo širdis, jausmai, tai TIKRA kūryba, ji daug vertingesnė už girto poeto(sorry už palyginimą) rašliavą...Labai sunku paleisti, atiduoti, netekti, kai laukta ir tikėta. Tu savyje turi tiek daug meilės, tiek daug gerų jausmų, kurie buvo skirti Karolinai, atiduok juos- dalinkis savo meile su tais, kuriems to reikia, supančiais Tave. Ji visada liks kartu-prisiminimai, sapnai, nuotraukos, eilės, ji gyva juose.
Gal yra minčių, kad kam viso to reikėjo, kam tos bemiegės naktys ligoninėse, kam džiaugsmas kartu, jei netenki. Bet, kita vertus, turbūt nesigaili nė vienos akimirkos, net beviltiškiausios, nes ji buvo jūsų pasaulis dideliame ir skubančiame pasaulyje.
Tikrai atsiras veikla, kuri bus priimtina, kuri įtrauks tave, gal tai neįvyks tuoj, bus sunku, bet kova su sunkumais primins, kad gyveni. Gal derėtų užbaigti, kad viskas bus gerai, ar pan., bet nežinau, ar tai sustiprintų Tave. Bus taip, kaip bus, nes gyvenimas tikrai dar ruošia ne vieną išbandymą laimėje ir nelaimėje
Netrukus kūčių vakaras, kai net bedieviai tiki vėlių sugrįžimu. Karolina tikrai norėtų matyti Tave tokią, kokia buvai su ja-stipri, kovojanti. Bet būti silpna nėra gėda, negražu- visi mes žmonėsir tik suvaidintų jausmų dera gėdintis.
Sakoma, kad galima raudoti visą naktį, bet ryte vistiek patekės saulė- tik ėjimas į priekį padės toliau gyventi. Pirmas žingsnis jau yra- darbas atsiras, tikėk

Dieve, Linda, tavo žodžiai tokie prasmingi, viską ką jaučiu, viską pasakantys....
Daktarų buvo pražiūrėta, padarytas juodas darbas mus gražiai išprašius iš reanimacinės, nes patys suprato, jog padarė neatitaisomų klaidų....
Taip neturėjo būti...
JI buvo mano visas gyvenimas, visas mano gyvenimo džiaugsmas, JAI atidaviau viską ką galėjau, nors dabar galvoju, kad galėjau dar daugiau....
Prisimenu kaip JI mane aplabindavo ir sakydavo myliu....
Pamenu pirmą kartą, kai visai netyčia, sėdėdama šalia sakau JAI: _ ar TU myli mane, KAROLYTE?
Ir JI niekada to nesakiusi, pasakė - MYLIU....
Niekada nebesakys....
nesigailiu nei vienos minutės, sekundės nei akimirkos praleistos su JA.
Gailiuosi, tik to, kad ne ištisai buvau su JA, palikdavau močiutei, dirbau, o tiek dar laiko būtume buvusios kartu....

Mamytes, kokios jus nuostabios, kokios gilios jusu sielos. O kaip graudu...
As nemoku taip rasyti, nemoku taip guosti. Galiu tik kartu su jumis pasimelsti, pabuti salia...

Jokios mes ne nuostabios, kalba skausmas, sirdis, ilgesys....
Kodėl sakai TIK pasimelsti?
Tai labai daug...
12.17d. 14h už mūsų ANGELĄ mišios, pasimelskite nors mintyse prisiminkite....
AČIŪ

Šiandien JAI būtų buvę 1 metukai ir lygiai 11mėnesių....

verkiu.... kaip nesazininga.... kaip skaudu kai taip nutinka.....

Nauja gyvybė - nauja prasmė gyventi. Tai nėra mano žodžiai, taip pasakė mano brangiausios draugės mama, kuri palaidojo savo dešimtmetį sūnų
Gal ir jums tai padėtų, vaikutis nekada nepakeis Karolytę, bet jis taip pat jums bus geriausias, gražiausias, švelniausias. Gal ir Karolytė norėjo turėti sesutę ar broliuką.
Užjaučiu jus iš visos širdies.
Atsiprašau jai ką netaip parašiau.

Dar per anksti, Sultone, dar per anksti, jaučiu, kad esu visiškai tuščia ir kad nieko negalėsiu duoti naujai gyvybei, mažuliai, jaučiu, kad ir vėl bus mergytė, ir jaučiu, kad į ją sugrįš Karolinytės siela, nes man JI pati pasakė: -aš sugrįšiu, mama....
Žinau kad pajausiu tai, bet kad ir kaip ten bebūtų vis tiek juk kiekvienas vaikelis yra mylimas, bet tikiu ir laukiu šio stebuklo...
Kol kas tam ne laikas...