QUOTE(Getter @ 2006 02 06, 03:40)
Krito si tema i akis...pradejau skaityt nuo pradziu...skaiciau skaiciau...galvojau nu va jau tuoj...jau tuoj...ta laiminga pabaiga....Ir kai perskaiciau kad tavo dukryte pavirto angeliuku...negalejau patiket....

sedejau prie kompo vidury nakties ir kukciojau kaip kudykis.....
Tavo eilerasciai tokie pilni meiles begalines...ilgesio....jau tokie uz sirdies griebiantys....
Rasyk ir toliau...kuryba labai palengvina kancias (kai man buna negera visada kuriu eiles )...be to savo eilerasciuose...palieki dalele saves ir savo dukreles...o tai amzina...
Nieko nerasai apie vyra...kaip jis su tuo taikosi? Nu nenoriu i dusia lyst...bet visgi praradot abu...o issilieji mamulem tik tu....
Jos jau nebera...
Jau ir ne bus...
Tik meile liks sirdy...
Viltis...kad Ji sugris....
Dieve...kai pagalvoju...atiduociau tau Tai kas sumazintu begalini tavo skausma.....jei tik tureciau....
Ačiū, ačiū Tau labai, bet nereikia, nieko niekam neatidavinėk savo, nes tai skirta tik tau...
Taip kaip ir mums šis skausmas ir netektis...
Mano vyras sunkiai visa tai pergyvena, bet mes pasikalbame, išsiverkiame, kartais elgiamės keistai, bet suprantame vienas kitą, nes jei taip darome, vadinasi, mums nuo to geriau, o dabar norime vienas kitam kad tik būtų geriau. Jis labai geras žmogutis, tikrai. Tik nebėra mums ką veikti kai netekome jos, nes viską, savo laisvą laiką, savo meilę, švelnumą ir viską viską atiduodavome jai, pamiršdami visas negandas, sunkumus ar skausmą, koks jis tada buvo.
Dabar tušti namai, tuščios širdys, reikia užpildyti jas, ir mes abu puikiai žinome, kas tai padarytų, bet norime tam tinkamai pasiruošti...