o dar blogiau yra tai, kad mintis, jog nepastoji, nesi tokia kaip kitos (nesvarbu dėl kokių priežasčių, tuo labiau, kad atsiranda tokių, kurie tai aiškina bloga karma, blogais būktai kažkam padarytais darbais ir pan.), dar visą tą psichinę įtampą užtvirtina. o kiek mes jau esame skaičiusios moterų istorijų apie tai, kad vaikutis ateidavo būtent tada, kai jau būdavo palaidojamos visos viltys ir tiesiog atsipalaiduojama...
kaip su tuo kovoti, kokia išeitis? kas jums padeda, kaip tai įveikiate?
kaip jau esu rašiusi netradicinių gydymo būdų temoje, neseniai buvo paskelbta hipotezė, kad nuolat mažais kiekiais geriamas vynas skatina vaisingumą. aš tai aiškinu tuo, kad mažas alkoholio kiekis tiesiog atpalaiduoja nervinę sistemą. taip pat Akvos minėtą bobulę su jos užkalbėjimais irgi priskiriu psichoterapijai, kai tau tiesiog įteigiama mintis, jog viskas bus gerai (nes bent jau man pasąmonėj vis dėlto kartais sukrebžda mintelė... tokia negera... dingsta tikėjimas gera pabaiga).
kai kalbėjau su gydytoja, ji sakė, kad psichologas nevaisingumo srityje tiesiog būtinas, nes moteris dažnai ištinka isterija (tai juk lengva suprasti - kai nepasiseka, nors buvo dėta daug vilčių; ir mes visos, ko gero, esame per tai praėjusios, ar ne?), tačiau tokį specialistą sunku rasti, nes jam reikėtų gilintis būtent į nevaisingumo psichologijos plonybes.
o ką jūs apie tai galvojate?
