QUOTE(zuzu @ 2009 10 16, 08:32)
kad jūs džiaugiatės savais vyrais, autorei kaip peiliu į pašonę. ne laikas dabar tą sakyt, nes pas ją to nėra, pas daugely to nėra.
Aišku, džiaugiuosi savo vyru (tiksliau ilgamečiu sugyventiniu) - nesidžiaugčiau juo, tikrai negyvenčiau. Ar aš jo kartais nenoriu palikti? Oj, dar ir kaip. Per PMS aš jį šimtą kartą mintyse palieku ir tiek pat kartų pas jį sugrįžtu. Tokių priekaištų, kokius surašė autorė, aš surašyčiau trigubai (be tų, kuriuos jin paminėjo, aš dar pridėčiau - nesižavi manim, niekada (neperdedu) nesako komplimentų, "myliu" šimtą metų negirdėjau ir t.t.) Bet aš vistiek juo džiaugiuosi, nes jis turi tūkstantį gerų savybių, kurios yra tūkstantį kartu svarbiau santykiuose nei tai, ko jis nesugeba (aš taip šiandien kalbu, nes man ne PMS'as
).
Dar vieną iš maniškio perliukų galiu pasakyti (jis sugeba perkratyti mano supratimą apie save ir santykius). Kažkada jo su didele nuoskauda ir priekaištu perklausiau: "O jei aš tiek daug dėl tavęs gero nedaryčiau, kaip manai, ar mes būtume kartu?". Spėkit, ką jis atsakė? "Gal dėl to, kad tu tiek daug gero darai, mes ir esame kartu?"
Taip, suprantu, kartais būna skaudu, kai neįvertina to, ką darai, bet ar darai dėl to, kad įvertintų, ar dėl šeimos ir dėl to, kad norisi daryti gera? Grįžtam prie to paties - jei nesinori stengtis dėl šeimos, tai kam iš viso kurti šeimą? Juk tiek kalbama, kad šeima be pastangų neišsilaiko. Taip, ilgainiui jei pastangos dėl šeimos tampa vienpusėmis, moteris perdega ir šeima gali žlugti. Temos autorės atveju aš tikrai nematau, kad stengiasi tik moteris. Vyras labai daug duoda šeimai, tik bėda kur? Jis duoda ne tai, ko moteris tikisi.
Ir dar. Jūsų, zuzu, požiūryje aš pasigendu vienos esminės detalės, kuri be galo svarbi kalbant apie šeimą - priimk savo partnerį tokį, koks jis yra. Tai yra visiška banalybė, bet tai yra taaaip sunkiai įgyvendinama, ane? Maniškis yra toks truputį trenktas, ir neretai "gauna per galvą" nuo vyresnių jo šeimos narių už tai, kad yra nerimtas. Kažkurią dieną tai buvo peraugę į diiidelį konfliktą, kuris labai įskaudino maniškį (žodžiu, eilinį kartą jam buvo papriekaištauta, kad jis elgiasi ne kaip suaugęs). Aš grįžau namo post factum ir mane visi jo namiškiai, dalyvavę konflikte, atkalbinėjo nuo ėjimo pas jį, maždaug, tegu susipranta, koks jis nebrendyla... Aišku, jų neklausiusi aš nuėjau pas jį ir buvau tol, kol jis nurimo, daug kalbėjau apie tai, kad dzin ką kiti apie jį kalba, man jis fajnas toks, koks yra (net ir su tom "nebrendyliškom" savybėm, kurios kartais ir mane negyvai užknisa
). Jis nurimo ir kitą dieną po 100 metų pertraukos aš nuo jo gavau gėlytę, su pasiteisinimu: "emmm... hmmm... už skanią vakarienę tipo...". Apie ką aš? Apie tai, kad kiekvienam mūsų santykiuose yra be galo svarbu jaustis, kad galiu būti toks, koks esu, o ne toks, kokio iš manęs tikisi. Kito priėmimas su jo visom ir teigiamom, ir neigiamom savybėm yra gerų santykių pagrindas.
