Mano auklė irgi buvo normali, bet dabar, kai vaikas eina į daržą, jaučiuosi žiauriai laiminga, kad jos nėra

]] Ji kažkaip būdavo linkus išsipasakot apie save viską ir to paties laukdavo iš manęs. O aš nesiruošiu

Viską dariau sąžiningai - niekad jai nereguliavau, pati neprašyta algą pakėliau, mokėdavau už šventes ir už atostogas, visom šventėm - dovanėlės, tai mano nuomone, ir viskas. O jinai, mat, nepatenkinta, kodėl aš su ja nekalbu. O pofig turėčiau?!

Mano ir vyro santykiai arba mano darbiniai reikalai - niekaip ne jos reikalas, tegu išsitrina galvą.
Ir dar jai būdavo labai sunku, kad kai ji pradėdavo per daug laisvai elgtis, aš parodydavau ribą... Labai likdavo užgauta. Tyliai sau, į debatus nesileisdavau. Nu, pvz. išprašydavo, kad vyresnėliui leisčiau pas juos nakvot (jis su jos anūku draugavo) - kartais nusileisdavau. Bet kai kartą jinai leido jam nakvoti dvi naktis ir tai nupaišė taip - tu lik, nebent tavo mamytė uždraus

Nu ką, vaikui, kuriam jau pažadėta, leidau, bet paskui auklei atskaičiau griežtai - kad daugiau to nebūtų, visi nakvojimai pirmiausia derinami ne su vaikais, o su manim, mama esu aš, o ne jūs. Ta prasme, visi nakvojimai ties tuo ir pasibaigė, o jinai liko kaip ir nepatenkinta.
Ale man kas, kai pagalvoji? Svarbu, vaikams gerai, o aš pakentėsiu. Juolab, kad mano sąžinė rami, aš su ja elgiuosi sąžiningai, mano namai yra mano, turiu aš teisę čia reguliuot, o raukytis ji gali kiek nori

Nors teisybę sakant, tie visi miniklimaksai už...davo

A, boba yra boba...Tiesa, jos darbui ar vaikams tai jokios įtakos neturėjo - todėl ir sakau, kad auklė šiaip jau nebloga...

Bet dabar vaikas eina į darželį, o aš užtai kaip ant sparnų

Niekas nesirauko, niekas į kampą nespaudžia... Valio