Draugystė su vaiko aukle

Noriu sužinoti jūsų požiūrį, ypač tų kurioms pasisekė surasti "baltąją" auklę: kiek artimai su ja bendraujate? Pagal vienos forumietės rekomendaciją, pas mus jau ~2 mėnesius dirba labai šauni, labai gera, labai rūpestinga ir dar daug visokių gerų savybių turinti auklė . Ji atsinešė iš anos šeimos savotišką tradiciją - keistis dovanomis įvairiomis progomis, kalbėtis-atvirauti apie įvairius asmeninius dalykus, tartis įvairiais rūpimais klausimais, žodžiu, kaip suprantu, beveik atliko mamos-močiutės vaidmenį. Ji norėtų, kad ir pas mus taip būtų. Bet aš tiesiog nežinau, kaip pasielgti : aš nieko prieš kartu išgerti arbatos, pasikalbėti ar net pasiguosti, bet visgi, manau, turėtų būti tam tikros ribos. Visgi neišdrįstu jai to pasakyti, nes žmogus ji labai jautrios sielos, bijau užgauti. O gal toks bendravimas yra normalu? Kaip jums atrodo?

as laikiausi ir ateity laikysiuosi atstumo - negali zinoti, kaip viskas pasikeis.........

Su aukle turėtų išlikti atstumas, sakau iš patirties,nes kai perdaug atvirai bendrauti,tai pradeda perdaug laisvai elgtis.

As visiskai sutinku. Turi buti sioks toks atstumas, nes tu juk esi jos darbdave Ir ne todel, kad tu esi aukstesne uz ja, bet todel, kad artimai prisileidus prie saves ji gali pradeti piknaudziauti. Tuomet bus labai sunku jai pasakyti kas yra negerai, ka noretum, kad ji pakeistu ar pan.

O mes pakankamai artimai bendraujam, tik bijau, kad ji kartais iš mandagumo man daug ko nepasako,ką ne taip darau aš, o ne ji
Ir su ankstesne vyresnėlio aukle labai artimai bendravom ir iki šiol taip...Gal mums taip sekasi

Sveiki ,
Mes dvejus metus turejome puikia aukle tikrai galetu buti baltajame aukliu sarase,
bet iprotis pasakoti kitiems zmonems apie mus, nesioti paskalas labai jau nemalonus. Mes su savo aukle stengemes buti kiek galima atviresni. Seimoje buvo pasidariusi kaip mociute, vaikas mylejo ja, seimos gydytoja taip pat buvo patenkinta musu pasirinkta aukle. Kai nusprendeme vaika leisti i darzeli rekomendavau savo bendradarbei kaip patikima aukle. Aukle nuejusi pokalbiui del darbo pasakojo apie musu seima ko reikia ir ko nereikia. Gerai, kad pasitaike supratinga bendradarbe tai nors pletku nenesiojo. Bendradarbe papasakojo ka aukle kalbejo. Su aukle del to turejome pokalbi, bet kartelis liko. Ir jau keli metai nebendraujame, nors is pradziu atrode, kad aukle radom tokia saunia.

Mano auklė irgi buvo normali, bet dabar, kai vaikas eina į daržą, jaučiuosi žiauriai laiminga, kad jos nėra ]] Ji kažkaip būdavo linkus išsipasakot apie save viską ir to paties laukdavo iš manęs. O aš nesiruošiu Viską dariau sąžiningai - niekad jai nereguliavau, pati neprašyta algą pakėliau, mokėdavau už šventes ir už atostogas, visom šventėm - dovanėlės, tai mano nuomone, ir viskas. O jinai, mat, nepatenkinta, kodėl aš su ja nekalbu. O pofig turėčiau?! Mano ir vyro santykiai arba mano darbiniai reikalai - niekaip ne jos reikalas, tegu išsitrina galvą.

Ir dar jai būdavo labai sunku, kad kai ji pradėdavo per daug laisvai elgtis, aš parodydavau ribą... Labai likdavo užgauta. Tyliai sau, į debatus nesileisdavau. Nu, pvz. išprašydavo, kad vyresnėliui leisčiau pas juos nakvot (jis su jos anūku draugavo) - kartais nusileisdavau. Bet kai kartą jinai leido jam nakvoti dvi naktis ir tai nupaišė taip - tu lik, nebent tavo mamytė uždraus Nu ką, vaikui, kuriam jau pažadėta, leidau, bet paskui auklei atskaičiau griežtai - kad daugiau to nebūtų, visi nakvojimai pirmiausia derinami ne su vaikais, o su manim, mama esu aš, o ne jūs. Ta prasme, visi nakvojimai ties tuo ir pasibaigė, o jinai liko kaip ir nepatenkinta.

Ale man kas, kai pagalvoji? Svarbu, vaikams gerai, o aš pakentėsiu. Juolab, kad mano sąžinė rami, aš su ja elgiuosi sąžiningai, mano namai yra mano, turiu aš teisę čia reguliuot, o raukytis ji gali kiek nori Nors teisybę sakant, tie visi miniklimaksai už...davo A, boba yra boba...Tiesa, jos darbui ar vaikams tai jokios įtakos neturėjo - todėl ir sakau, kad auklė šiaip jau nebloga...

Bet dabar vaikas eina į darželį, o aš užtai kaip ant sparnų Niekas nesirauko, niekas į kampą nespaudžia... Valio

as pilnai sutinku, kad nereikia nei mamai su aukle, nei auklei su mama labai jau susidraugauti [ nors pati dirbau aukle ] ir man taip neisejo [ nes labai jau gera seimininke turejau, bet aciu dievui nebuvo taip,kad viena kitai pasakotume asmeniskus dalykus ] bet pries tai laikydavau atstumo, kokia kalba gali buti apie kazkokius asmeninius pokalbius nei man idomu pasakoti svetimam zmogui savo problemas, nei man idomu ju klausytis siaip as ir nesu is tokiu kalbiu zmoniu man viskas idomu kas liecia vaikuti kuri as ziuriu, viska issiklausineju ko man gali prireikti jo prieziurai ir viskas kazkada perskaiciau viena toki straipsni zurnale '' tavo vaikas '' ten buvo parasyta apie aukles, kaip jos '' nudege '' pas savo seiminikes, bet dabar visko nepamenu nes skaiciau pries kokiu 3 metus, bet isidemejau tai jog viena mergina dirbo aukle vienoj seimoj ir taip susidraugavo, kad sededavo ir kava gerdavo, snekuciuodavosi o veliau prasidejo taip, kad seimininke nesumokedavo pinigu sakydavo : ai palauk truputi as cia neturiu, tau juk neskubu ir taip tempdavo laika, galu gale sumokedavo daug maziau nei reikia moketi prasydavo vaika paziureti savaitgaliais [ aisku kaip drauges ] nes pinigu uz tai nemokedavo, nu ir daug visko gaila nepamenu viska perrasyciau, nes visoms atrodo,kad cia jau aukle tokia bet toli grazu ne, yra ir tokiu kurios aukles isnaudoja tai jau nereikia visko versti ant aukliu P.S auklems, jei tokiu cia yra : laikykites '' atstumo '' ir neleiskit seimininkems uzlipti ant galvos, jei sedesit kartu ir kava gersit, tai taip ir bus

Na as pati esu aukle[savo namuose priziuriu 2 skirtingu mamu vaikucius]musu santykiai draugiski,megstam kartu paplepet,bet tik apie vaikus,namus ir tt.asmeninio gyvenimo nelieciam,o as ir pati to nenoriu.Gal pasirodys kad tai labai pavirsutiniski santykai,taciau kas liecia pagalba,patarima mes visuomet tam pasiruosia.Kuo maziau zmoniu kisasi i seima su savo patarimais tuo seimai sveikiau.

santykiai draugiski be abejo turi buti kaip be to galima su zmogum bendrauti as ir nemanau, kad mama paliks ziureti savo vaikuti kazkokiai '' laukinei '' kuri nenori ir nemoka graziai su zmogum bendrauti, ir padeti niekuomet neatsisakyciau bet tai kas liecia asmenini gyvenima, tai ne seimininkes ir ne aukles reikalas tuo metu turi rupeti viskas kas susije tik su vaikuciu

Na, aš pati į asmeniškumus labai nenukrypstu, dažniau tenka išklausyti įvairias jos problemas, o kadangi ji žmogus jautrus, tai kartais, rodos, pati prisikuria įvairių įtampų. Tai tas nuolatinis jos bėdavojimas labai išvargina. Grįžtu iš darbo ir taip norisi pailsėti, o jei vaikas tuo metu miega, gal net prigulti, bet ne, paprastai bent pusvalandis pokalbių . Kartais paslapčiom pagalvoju "tik eit tu greičiau namo...". Aišku, galima kartais pasiguosti ar patarimo paklausti, bet čia tai kasdieną... Atsibosta .
Su dovanėlėm irgi nesąmonė gaunasi. Aš nieko prieš jai ką simboliško padovanoti didžiųjų švenčių proga, bet ji irgi būtinai nori dovanoti, o kadangi nežino ką, tai atseit jai patark, juk neužsisakysi už kaži kiek , o kokių nors smulkmenų, ar man jų reikia. Vienu žodžiu, geriau jau tų dovanų nebūtų, vieni rūpesčiai .

del laukiniskumo,kaip ir del visu dalyku reikia sprest samdant aukle.o jei kyla problema del dovanu-sutarkit kad dovana ji pirks tik vaikelui,mes irgi taip darom.jei auklyte nori savo problemas uzkraut sakykit galva skauda noriu prigult,vyras prase ka nors kompu parasyt tai skubu ar panasiai,turetu susiprast.