Oho, kokiu kaimynu pasitaiko! As be galo dziaugiuosi, kad musu kaimynai padorus!
Prisimenu viena labai keista kaimyna prie pat mano seneliu buto gyvenusi. Jis su niekuo nebendraudavo, net nesisveikindavo. Niekada nesu maciusi pas ji kokiu sveciu. Is buto daznai sklisdavo garsi muzika ir galedavai girdeti, kaip jis dainuoja

Kartais girdedavosi, kad su savim kalba. Kai buvau vaikas, tai su draugemis nuolat jam sakydavome "Laba diena" noredamos paerzinti. Jis niekada neatsakydavo. Dar sekdavome ji iki jo buto, kad pamatytume, kas viduje, kai jis duris pradaro

Nesididziuoju tokiu savo elgesiu, beje
Dar gerus kaimynus turejom, kai dar maza su tevais bute gyvenau. Salia pagyvenusiu zmoniu porele gyveno, draugiski zmones, bet jau kai isgerdavo...

Moters vardas buvo Vanda, tai atsimenu, kaip jos vyras baube ant visos laiptines "Vaaanda, Vaaanda" nes kai prisigere ir eilini karta susibare, ji isbego i lauka. Kazkada ji buvo koja susilauziusi, vel kai girti buvo, vyras ja pro duris isstume, o ji reke "Koja, koja!". Neturetu buti juokinga, bet su mama apie ta koja dar ilgai juokaudavome,