QUOTE(Ming @ 2009 11 10, 18:35)
Tai rasydama jokiu budu nenoriu jusu itikineti, jog jusiskis jums neistikimas. Tiesiog noriu parasyti vieno is daugelio paklydimo istoriju, tai kaip vyrai net pacias mylimiausias isduoda del net patiems nesuprantamu priezasciu. Todel ir sakau, jog vyrai ziauriai silpni ir ju smegenys apatineje galvoje, na bent jau kai kuriais momentais
<Labai myliu savo zmona, ji pati nuostabiausia, graziausia, protingiausia ir t.t. Ji turi viska ko gali noreti bet kuris vyras. Taciau, pats nezinau ir nesuprantu kodel per ilgus musu laimingos ir grazios santuokos metus buves istikimas, viena karta nesugebejau atstumti vienos "kates" saldziai bemurkiancios ir besiglaustancios prie manes. O svarbiausia, jog zmona itarinejo kad kazkas ne taip ir net manes paklause apie tai bet as nesugebejau pasakyti jai tiesos. Pasakiau tik, jog myliu tave vienintele,zinok ir nepamirsk to visa kita nesvarbu. Nezinau kodel, manau, jog nenorejau jos iskaudinti, nes ji tikrai nenusipelne to ka as padariau. Atvirai kalbant as visiskas asilas, su ta "kate" kaip sakiau, toli grazu nebuvo gerai, ji nei is tolo neprilygsta mano zmonai niekuo. Bet nepaisant to dar kuri laika palaikiau su ja rysius ir pries padedamas taska antra karta permegojau su ja. Baigiu save del savo paklydimo sugrauzti, niekaip negaliu nei pateisinti, nei suprasti savo elgesio. Istisai uzdavineju sau klausima, kaip laimingai vedes grazia, issilavinusia, aistringa zmona nuklydau? Ir pykstu ir nekenciu saves bet praejusio laiko negrazinsi, kaip to besigaileciau.
Taciau tame mano paklydime yra gera viena, tai, jog tikrai issitikinau jog geresnes partneres uz mano zmona nera.>






