nu ir naktelė...... ieva užmigo apie pusę 12, miglė blūdina, matuoju tempą vėl - aklys ant kaktos man iššoko, kai ekranėlyje pamačiau skaičius 42,2

. skambinu į greitąją ( dar kol susiradom telefonų numerius kuriais skambint

- turėjau įsijungt kompą ir internete ieškojau. iki dabar nežinau, kaip iš tele2 išsikviest greitąją? kuo skambint - tuo bendruoju 112? )
paskambinu, sako, jei yra galimybė - atsivežkit, gal netinka antibai ar kas. supakuoju miglę, ta įsivaizduoja, kad jau rytas ir kad važiuosim į darželį

, vyras lieka prie ievos miegančios ( su nurodymais kaip paruošt mišinio) ir išvažiuojam. visą kelią tarėmės, kad leisis apžiūrima ir ttt. sutariam. ateina gydytoja -

jau pamačius norėjau apsisukt ir važiuot namo, nes tokia ji bjauri, kad žodžių nėr.. ir dar su vaikais dirba... miglė mane apsikabinus, kliedi, o ji baubia - kooo čia biiiijoooo, ko čia glaustos, aš tuoj mamą išvysiu, tada ramiai paklausysiu... glostau mažę - šaukia - neglostyt

, raminu, tai atrėžia, kad tokiops ožkos dar nemačius ir labai nemėgsta tokių vaikų, kad tuoj adatą atsinešiu. neišlaikiau ir atsidariau

- pasakiau "mielai poniai gydytojai", kad tegul greičiau paklauso, pataria dėl antibų ir mes važiuojam.. miglei tempa iš baimės gal krist pradėjo (nors jau gal ir vaistai veikt pradėjo).
tokio grubumo ir storžieviškumo tai nebuvau mačius... su gyvuliais kiti dirba ramiau ir prikalbina...
naktį visą blūdino, bet jau aukščiau 39 nepakildavo.
dabar vėl snaudžias, nieko nevalgo, niekuo nesudominu... oi kaip liūūūdna.