O primink kiek laiko ji pas tave? Pas mus ryškus skirtumas (adaptacija) truko apie pusantrų-du metus (t.y. pasrivežėme metukų, maždaug iki 2,5 metų situacija susidėliojo į vietas).
QUOTE(Vistik @ 2010 03 15, 12:31)
Man atrodo, kad skiriasi. Nuo pat pirmos dienos bandžiau tą neigti, auginti normalų, šeimos vaiką. Tačiau skiriasi. Kai yra su kuo palyginti, jaučiasi skirtumas. Sunku jį apsakyti žodžiais. Reikia bent jau su maniške pagyventi ir tada pajausi. Tai nėra kažkoks blogas dalykas. Tiesiog yra skirtumas. Vienas iš jų liguistas ,,lipimas'' ant žmogaus. Kadangi man tenka didžiausias krūvis pavargstu fiziškai, psichologiškai , ir visaip kitaip, jaučiuosi persekiojama pastoviai. Pasireiškia tuo, kad jei tik atsisėdu, net nejaučiu kaip jau lipa ant kelių, jei atsigulu ant lovos, ji jau gula šalia, jei valgau stovi šalia ir jau nori sėstis pas mane, net prie tuliko laukia, vakare ilgos litanijos linkėjimų labanakt, bučiavimusi, pagulėjimų tai pas ją lovoje, paskui pas mus, atrodo išbučiavau, išglosčiau vakare, visi išlinkėjo saldžių sapnų, o jai maža, vistiek dar ateina, dar bando į lovą lyst, aš pavydžiui neturiu nei minutės be jos, dabar mokausi, tai prie kompo ji susineša sagučius ir mane šukuoja, nu ta prasme vistiek turi būt su manim, liesti mane. Kai jau griežtai paparašau nelysti, ji tiesiog ieško kitos ,,aukos'' tėčio ar brolio.
Na čia tiksliai apie mane vaikystėje-paauglystėje. Ligi šiol pamenu, kaip pradėjus plepėti ir užėjus euforijai tėvai susimdavo už galvos, kad greitai viskas baigsis ašaromis
Taip ir būdavo.
Kai mano giminaitė studijavo psichiatriją, ji pasakojo, kad pabandę diagnozuoti pvz. šizofreniją (grynai kaip studentai savo grupėje, tarp savų), atrasdavo, kad faktiškai pusė jų atitinka vienus ar kitus simptomus ir galima vienokią ar kitokią formą diagnozuoti. Jos nuomone beveik kiekvienam žmogui gali pritaikyti vienos ar kitos psichinės ligos simptomus.
Nenorėčiau nieko sakyti jokiu konkrečiu atveju (nemačiau vaiko gyvai ir juolab neesu specialistė).
QUOTE(Skiautelė @ 2010 03 15, 12:42)
Arba prieš verkimo periodus būna itin šneki,tiesiog euforinės būsenos.
Panašiai pasireiškia bipolė depresija...
Jau issigandau , nemoku pamaitinti ar ka, o aukletoja man ramiai sako, nepergyvenk, jai tiesiog neskanus tas misinukas, tuoj duosiu kita , tai suvalgys. ir ka, kitas misinukas oi koks skanus buvo 
mano kleckui 3 menesiai, o jau ne viskas jai skanu....
Gyvenam visai toj pusej Lietuvos,nei vyks teismas..Ar mes turesim abu su vyru ten vaziuoti?o gal dabar musu net nereikes?o tik tada,kai bus ivaikinimas?
Velute,man irgi atrodo,kad Monika nesamoningai stengiasi parodyti kaip gerai be Danutės ir kad ji daug gali padaryti. Reikia ją palaikyti, įvertinti tik per daug neliaupsink.Ir net nekalbėk apie danutę, man atrodo jai tai jautri vieta, ji tikrai nenori kad Danutė sugrįžtų nor jei paklaustum tai gal sakytų priešingai nes norėtų pasakyti kaip geriau.
