Tėvų karšinimas (4)

Simense, priimk užuojautą, ir stiprybės tau
Skaitau aš jus ir ašaros kaip pupos byra... Atrodo apsipranti su savo bėdom, tačiau imi ir pratrūksti kartais... Taip norėtusi, kad mama kaip anksčiau pašauktų vardu mane, kad atpažintų... aš jai dabar atrodau ją prižiūrinti slaugė... Prašo vakarais leist pas mus pernakvot, kiekvieną vakarą... Ąnadien klausė, kodėl ją vadinu mama, sako aš gi vaikų niekad neturėjus... O taip būtų gera, kad kada pakviestų mane kaip anksčiau "vaikeliuk"....

Labai skausminga. Bet nuostabu, kaip ramiai tavo močiutė ruošiasi išėjimui, nedaug tokių žmonių. Netrikdyk jos ramybės savo nerimu. Toks gyvenimas, kokį ji dabar priversta gyventi, žmogui yra didelė kančia, dideli pažeminimas. Jos paguoda esi tu, nes ja rūpiniesi, jos kūno reikalais. Tik būtų šaunu, jei galėtum jai parodyti, kad vertini jos sielą, jos esybę, kad tikiesi susitikti amžinybėje, juk išeinančiam reikia daugiau drąsos, negu pasiliekančiam... Apkabinu tave ir linkiu tau stiprybės .

Žinai, dabar pagalvojau, kad tokia senatvė artima vaikystei, kai vaikas viską vadina vienu žodžiu - mama, nes dar kitų nemoka, o pasakius šitą, visi poreikiai būna patenkinti. Gal tavo mama nebeprisimena savo vaikų, bet kai kviečia tave (nesvarbu kokiu vardu) ji turi galvoje jai artimiausią žmogų, žmogų kuris ją gelbsti iš negerumų, kuriam vieninteliam ji rūpi.

Kol susiruošiau parašyt, viską Una Li išdėstė - tiesiog mano mintis...



Privalai susiimt. Dėl jos. Nes gali. Stiprybės mūsų šaltiniai neišsemiami. Apraudodami savo išeinančius ar išėjusius iš tiesų gi apraudam ne juos. Apgailim save. Sunkiai, nepagydomai sergančiam ligoniui išėjimas neretai būna geriausia išeitis. Tą ir tu žinai... Aš palaidojau ir Tėvelius, ir Močiutę, ir ramybės man teikia mintis, jog per tą ne itin ilgą laiką, kurį praleidom kartu, gavau tiek daug... Ir žadu ne sielvartaut, kad viskas baigėsi. Džiaugiuos ir džiaugsiuos, kad BUVO. Gal ir tu pabandyk?..

Žinai, dabar pagalvojau, kad tokia senatvė artima vaikystei, kai vaikas viską vadina vienu žodžiu - mama, nes dar kitų nemoka, o pasakius šitą, visi poreikiai būna patenkinti. Gal tavo mama nebeprisimena savo vaikų, bet kai kviečia tave (nesvarbu kokiu vardu) ji turi galvoje jai artimiausią žmogų, žmogų kuris ją gelbsti iš negerumų, kuriam vieninteliam ji rūpi.
[/quote]
...o mano atveju taip ir buvo...kol dar galejo paeiti-mano vaikus -valdingai ,,auklejo'' kaip savus...jau 5-6val vakaro-vis pamaitint noredavo,ir vis miegot varydavo-atseit-jau naktis,(jai taip svietesi,ir del senatvines demensijos,poinsulitnio stovio...jau pries keturis metus-ji -vos ne seimos galva...tai buvo istrige jos atminty,nes prisimindavo savo vaikyste,o net nezinodavo-rytas-ar vakaras dabar,kiek valandu,net ka pasake ar padare,ar suvalge pries kelias minutes...ir vis kartodavo,kartodavo,kartodavo-ta pati-per ta pati...taip pavargdavau psichologiskai,o ir vaikai-nervingi tapo...man vis buvo noras-pabegti is namu-pabuti ramiai...kad ir masinoj,kur-aikstelej pastoveti-pokeli cigareciu surukyti... ,tol,kol neatgule ant patalo,pradejo progresuoti senatvine demencija...tada jau niekas neberupejo jai,man tapo kiek lengviau,galedavau laisvai iseiti i koridoriu parukyti,o po to-net virtuvej-o jei-vis blogejo-ir daresi viskas,kad nebesuprasdavo,nebereguodavo,tapo mazu vaiku-kaip kudikis-kuriuo turi rupintis,keltis naktim...o vaikai-augo-o ji-ejo kudykystes link...kol galu gale...daejo... iki visiskos smegenu atrofijos....na,kaip pagalvoji-koks tas gyvenimas,bet iki tokio amziaus-nenoreciau dagyvent-man taip baisu buvo aisku,mire lengvai-ne nuo ligos,-senatvine demencija,issetine smegenu liga-uzmigo-ir nebeprabudo,nors ir taip-visus metus-istysai miegodavo,tik pavalgyt prabusdavo...kiekvienam savo...niekas nezino,kas laukia musu ateiti....

Gal pavasaris tuos ligonius taip veikia , Aš va irgi šian išmaudžiau, pakeičiau patalynę. O ji kaip mažas vaikas po maudynių-miegot. Pastaruoju metu labai daug miega. Nebesuprantu ką nori pasakyt-pradeda sakyt ir pamiršta. Bet jau ir vėjus šneka . Bandysiu klaust daktaro ką daryt. Mankštintis nenori, į lauką nenori. Tai aš kaip budelis vedu ją pasėdėt saulelėj, o ji vis pyksta. Bet sėdėdama lauke džiaugias. Nenoriu, kad po visam atgultų. Jau ir taip visa sustingus-kumsčiai pastoviai suspausti, pati įsitempus. Reik perrrengt nors verk. Tai va pas mus tokios bėdos.

Bet kaip susiimti?Neiseina,nu nepavyksta...Aisku,prie jos neverkiu.Nes irji tuoj pradeda verkti.Labai vertinu kiekviena minute,labai bijau,tos akimirkos,kai ji uzges.Zinau,kad esu egoiste,bet nu negaliu kitaip.
Papildyta:



Va koks sutapimas,mes irgi ismaudem,patalyne pasikeitem.Dulkes nusivalem,nes sveciu daug turesim,ateis jos lankyt.Prabudo 5val ryto,issivalem burna,nes pilna kazkokiu,kaip varskiu,matomai ipa lauk jei viskas Atejo sesele 8val,susilasinom lasines.Pora suaksteliu isgerem kavos, suvagem ingeli jogurto. Va taip ir slenka dienele.Dabar sudaviau tablete,kad miegotu.Ir lauksim vakarines lasalines.Bet siaip bent linksmesne siandiena.
Papildyta:


Labai teisingai jus parasete,aciu jum As vis stiprinu ja.Kartoju,kad neisigalvotu,kad tikrai nemirs.Nes matot,mes nesakem,kad jei vezys.Ir su daktarais susitare buvom,kad jei nesakys.Pasakem tik tiek,kad isoperavo skrandi,pasalino zaisdeles ir teik.Paskui,kai jau perkele i onkologini,ir tai sakem,kad cia turi guleti,tik todel,kad po kitas skyrius,kur buna po operacijos,yra laikinai 4zdarytas remontui.Net ir kai viduriuoja nuolatos,sakau taip turi buti,visgi skarndys isoperuotas.Tai prigalvoju,kad oras blogas,slegis didelis,va sakau,tau delto silpniau.Nu zodziu,vis kanors sugalvoju,kodel jei is blogiau.

Yra tokia taisyklė, kad jei ligonis pats užveda pokalbį apie mirtį, reikia leisti jam išsikalbėt - žmogus siaubingai jaučiasi priverstas vaidinti tokiu svarbiu jam momentu (lygiai taip pat nereikia kalbint ta tema, jei žmogus nenori kalbėt). Dabar velykinis laikas, galėtum pašnekint močiutę ar nenorėtų prieit velykinės išpažinties (žinoma, po Velykų, nes šiom dienom kunigai labai užimti), gal iš tokio pokalbio išsivystytų kalba apie tai kas jai rūpi... Mano abu tėvai sirgo vėžiu, mama (jau mirusi) iš karto labai atvirai kalbėjo apie mirtį, o tėvelis bijo vien to žodžio, nenori lankyt mamos kapo, jam labai palengvėjo, kai patvirtinom, kad ne vėžys (tiesiog provokavo tokį patvirtinimą). Tik jis kol kas yra remisijoj, būklė nėra tokia, kaip tavo močiutės.

Tai vat,kad dabar yra velykos,uzsieme kunigai.O nuvezti pas juos be sansu.Nes jau kelti nebegalim,nes alpsta,ir labai bijom,kad vel kraujas nepasileistu.Sesele sake,kad dar gali temti apie pora savaiciu,matysime iskarto po velyku,kviesimes.Ji kalba zinokit kas jei rupi.Dabar jos didziausia sirgela,kad reikes mus palikti,nes pati jaucia,kad viskas.Nors ir nusnekinu,kad nemirs.Dar ji, vis galvoja,gal kam bloga padare kazkada,gal kam skolinga,su visais zodziu atsiskaityti,jei ka kada izeide,nori atsiprasyti.Kas tik prieina,glosto ji visus.Gal butu lengviau,jei ji butu kokioje komoje,arba isprotejusi,kad nesuvoktu jog jau arteja pabaiga.O dabar...Rozancius ant kaklo uzsikabinusi,poteriauja.Ir vis rytais,va dar prabudau.Sako,sirdi skauda,kad turiu viska palikti Jausmas tai...Zinot,dar tie lankytojai kai ateina,visiem akys pilnos asaru.Nors ir prasiau,kad laikykites,bent prie jos.

TAI-senatvines demensijos paradzia....ir jokiu vaistu nuo to nera-po truputi,smegenu lasteles nyksta del naturalaus senejimo ,ir to-nesustabdysi...tai-tik progresuos...slauga-tau priklauso!!!!! tik nedelsk,kaip as,juk zinai-gydytojai-terapeutai-nepades,nes juos valdo is virsaus.... juk-cia-LIETUVA....
taigi,eini pas terapeuta,sakai-tokia-ir tokia padetis,toliau neurologo isvados,ir-svarbiausia-yra psichologas.kuris pateiks testa-klausimu apie 10,i kuriuos ji tures atsakyt,tada ivertins bukle-tavo atveju SP-2 gaus.tai bus papildomi pinigeliai prie pensijos -nepilni du simtai lituku,bet-vis sis tas

Aš irgi tuo darbu buvau užsiėmus. Pavyko išmaudyti, prieš lipant laiptais žemyn persižegnojo, paprašė D. stiprybės, na o aukštyn jau beveik kelte užkėliau po vieną koją. Dabar man tokie nugaros skausmai, vaikštau kaip invalidė, bet patenkinta, nes tokį reikalingą darbą padariau. Liko tik kunigą atvešt, bet čia ne problema ir bus Velykos

Su slauga viskas aišku, jau mėnuo kaip laukiam kortelių iš teismo eksperto. Kai tik grįš iškart ir tvarkausi. Psichologo nereiks tik neurologas ir šeimos gydytoja. Vakar buvau pas gydytoją, tai prirašė vaistų naujų. Atsakynas yra vienas dėl sparčios ligos eigos-Alzheimeris. Net susidomėjimą maistu praranda, kur valgydavo kas 2 val, dabar užtenka tik pagrindinių valgių



Pas mus kaip visada-kunigas ir Motinos Teresės seserys buvo jau praeitą savaitę.

Sveikutes.Pries sventes visi svarinames.As irgi sendie mamai isploviau galva apiploviau,ir dabar bijau kad neapsirgtu ji man,nes labai jau vargstam su letiniu bronchitu jau taip sunkiai kvepuoja,karkuoja,o ir sako kad oro truksta.Gydytoja nieko nebepadeda,sako gulintis ligonis ner ko noreti.Buna jei pakyla temperatura liepia antibijotikus gert,o taip jau nesinori juos daznai vartot,bet kitokio vaisto ner.Bandau visokiom arbatelem,zolelem gydyt,bet vargu ar pades.