Jungiuosi ir aš prie jūsų visų... Jau senokai skaitau šią temutę, taip pat perskaičiau visas prieš tai buvusias - nuo pradžios iki galo. Todėl jaučiuosi lyg būčiau jūsų visų sena pažįstama
Tik va, kad jūs apie mano egzistavimą net neįtarėte... 
Be galo žaviuosi jūsų visų stiprybe, pasiaukojimu ir ramybe... Negaliu atsigėrėti Simenses išmintimi, giliu Unos Li tikėjimu, kitų mergaičių tvirtybe ir viltimi
O mano situacija, ko gero, panašiausia į *Miledi*... Susirgo mano tėvas. Gal papasakosiu trumpai apie savo gyvenimą, kad bent truputį nušviesčiau padėtį
Kai man buvo 18 metų, žuvo mano mama. Ji nusižudė, prieš tai išprotėjusitikrąja to žodžio prasme. Nuoga bėgdavo naktį į gatvę, į mokyklos stadioną, kalbėdavosi "su dievu" ir pan. Galų gale iššoko pro langą. Mano akyse. Aš ją griebiau, bet nesugebėjau išlaikyti - ji buvo per sunki... Tokia situacija susiklostė dėl to, kad mama nebegalėjo išyverti tėvo neištikimybės, alkoholizmo, nuolatinių svetimų moterų, žeminimo, smurto (tiek psichologinio, tiek fizinio, vėliau sužinojau, kad ir seksualinio).
Po jos mirties atėjo neišvengiamų formalumų laikas - turto dalybos. Likom trise - mano brolis (vyresnis už mane), tėvas ir aš. Smulkiau nesiplėsiu čia, bet tėvas vėl sugebėjo "sublizgėti" - nutarė mus su broliu "apmauti" su palikimu. Teko kreiptis į teismą. Išvadinęs mus su broliu visokiausiais žodžiais (čia pakartoti tikrai nesiryšiu), tėvas buvo priverstas sudaryti taikos sutartį, nes jau buvo pasiruošęs parduoti dalį turto, kad tik mums neatitektų, ir paėmęs rankpinigius. O teismas uždėjo areštą. Šiaip ne taip "taikiai" susitarėm ir, atrodo, viskas tuo turėjo ir baigtis.
Po to buvo dar pora epizodinių susitikimų - dėl mamos mirties liudijimo, šiaip gatvėj susitikdavom. Ir viskas.
Ir štai - prieš mėnesį ateina tėvo sesuo ir verkdama pasakoja, kad mano tėvas susirgo. Labai. Nors ji man ir sakė, kad "tenori mane informuoti, kad aš žinočiau situaciją", puikiai supratau, ko ji atėjo... Tuo metu jis gulėjo apskrities ligoninėj. Nuėjau aplankyti. Gavau šoką. Iš žmogaus neliko NIEKO. Nei fiziškai, nei protiškai. Labai ilgai mąsčiau, ką man daryti... Jis nebuvo tėvas, kurio gali trokšti vaikas - jis niekada mumis (vaikais) nesidomėjo, mes jam rūpėjom tiek, kiek reikėdavo parnešti alaus, dirbti sode, o vėliau ir prie namo statybų. Po mamos mirties mamos giminės (jos seserys ir tėvai, mano seneliai) mums su broliu labai daug padėjo - aš juk dar turėjau mokytis. Jiems pasakyti apie tėvą bijau... Ypač močiutei - prakeiks ir išsižadės per amžius.
O tėvą dabar lankau... Jis dabar slaugos ligoninėj. Manęs nepažįsta, susipažįstam kaskart man atėjus, kaskart jis susigraudina, kai pasakau, kas esu... Bet... man širdis neskauda. Matau vargšą svetimą žmogų, kuriuo (vis dėlto taip nusprendžiau) pasirūpinti yra mano pareiga. Gal, jei jis suvoktų, kas ir kaip, būtų kitokia situacija, gal net kirbėtų mintis apie kažkokį tai kerštą ar pasitenkinimą (maždaug "tu manim nesirūpinai, bet matai - aš kitokia...."), bet... jam VIENODAI. Jis vis važiuoja į kremlių susitikti su kapitonu arba eina parduoti kažkam ekskavatoriaus.... Giminėms kol kas taip ir nepasakiau... Draugai stebisi... O aš mąstau taip - geriau padarysiu per daug nei kad man priklauso (ar kiti mano, kad priklausytų), nei kada nors gailėsiuos, kad ko nors nepadariau...
Tikiuosi, ne per daug išsiplėčiau
Bet tapo lengviau
