Tėvų karšinimas (4)

Mes tiapridalio dukart geriam, o buronilį vienąsyk dienoj.
Tiesa, turim dar vieną problemėlę... Mama jau geras pusmetis nebežiūri laikrodžio, galvoju, kad nebesigaudo. Ryte vos prašvitus keliasi ir vaikšto... na eina ji silpnai su lazdele, bet vistiek nuo to pabundam visi. Va sekmadienį nuo pusės penkių, šįryt nuo penkių. Šiandien dusyk bandžiau paguldyti ir paaiškinti kad dar labai anksti ir reikia miegoti, tačiau po 5 min vėl keliasi. Iš kitos pusės džiaugiuosi, kad jinai dar gali bent kiek pavaikščioti, o ne guli visąlaik lovoj. Ir dar retsykiais iki tualeto nueina, kai prisimena kur jis... Tik va darbe sunkiai sekasi snaudulį išginti - žiovauju nuo ryto iki vakaro

Tai labai sunku, tikrai. Gal yra tau galimybė prigulti kiek pavakare? Nors valandai kitai?
Aš miegodavau per du kartus pabaigoje. Tai išliko ir dabar. Turiu prisiversti nueiti atsigulti ,,suvisam'' vakare, nes pripratau tiesiog nugriūti su visais drabužiais, kur galiu, kuriam laikui, kol mama vakare rami, paskui keltis, mamą tvarkyti, ruošti nakčiai, tada pati praustis ir likusias valandas pamiegoti normaliai į lovą. Tas ,,prisižebravotas'' papildomas miegas padėdavo. Ir darbe apsnūdimas dingdavo.

O gal neblogai, kad kas juo pasirūpina nors retkarčiais? Juk jūs toli, dažnai neprivažinėsit. Gal valgyt atneša, gal pamaitina, šiaip vienatvę praskaidrina. O gal nori ir pasiimti? Tegul pabando trumpam. Ir jums lengviau. Neklausykit, ką kalba kiti. Čia tikrai ne vieno žmogaus rūpestis. Jūs jūs tiek jau tų ligonių turėjot, reikia padaryt pertrauką. O jeigu senolis iš tiesų jau kiek rimsta (liga eina į paskutinį trečdalį, gal ir jūs pajėgtumėt pačios pasiimti. Ir galbūt tada tikrai būtų jau įmanoma?

Aš irgi turiu problemėlę - savo tetulę, mamos seserį. Ji šeimos nebuvo sukūrusi, glaudėsi prie krikštasūnio. Bet jau nuseno, irgi vienos jau nebegalima palikt. Bet ligą ji irgi neigia. Giminaitis išvargęs, kiek nervingas. Norėtųsi padėt. Bet vėl - ,,gal tykau''. Palieka ją svetimiems jai žmonėms, ta negerai jaučiasi. Jai aiškina, kad pažistama ,,netyčia užėjo'' (kai jiems reikia išeit kur nors ilgėliau), tetulė sako: ,,aš gi suprantu, kad paprašė''. Ji nori būt savo viengungio butukyje viena, ir nesupranta, kad jau ir duris pamiršta užrakint išeidama, ir ranką buvo susilaužiusi ,,neatsimena kur''. Žodžiu, darosi sudėtinga. Bandžiau su ja kalbėt, kad ,,gal gerai, kad prižiūri, vienos neišleidžia'', ,,juk jau buvo problemų'', o ji man: ,,Tai tau čia pripasakojo pasakų''. Ir ką gali pasakyt?
Susigalvojo dabar tetulė, kad ant jos tėvelio kapo, prie pat palaidojo ,,kažkokią moterį'', sako: ,,Kasiau, kasiau, kad atskirčiau, bet paskui pagalvojau, kad negaliu viso kapo nukasti''. Išsigandau aš, senelio kapas man irgi brangus, sakau: ,,Reikia kreiptis į vietos savivaldybę, išsiaiškinti''. Aišku, neperlaidosi, bet gal nors kokias likusias ribas apsibrėžtumėm (senelis seniai palaidotas, dar mažiukė buvau; mąstau, kad gal, kai trūksta kapaviečių, rado tuščią tarpelį, tai ir prisiglaudė).
Nulėkėm savaitgaly pasižiūrėt (senos kapinaitės mažam miestely). Žiūrim, viskas tvarkoj, senelio kapelis gražiai ir naujai sutvarkytas, vietos yra tiek pat, kaip ir buvo. Nieko nesuprantam. Paskambinu tetą prižiūrinčiam giminaičiui, o tas sako, kad tai tetos naujas ,,briedas''. Sako, gal viena išsimaudyt pas save palikta nuskuodė senais keliais traukinuku aplankyt tėvo kapo, gal sumaišė mintyse paskui vaizdą su mano mamos neseniai vainikais apklotu kapu (nes juk ,,kažkokia'' moteris). Panašiu metu kaip tik kitas giminaitis senelio kapelį tvarkė, sako, buvo supylęs eigoj šone kauburėlį, gal kaip tik tuo metu (sutvarkė ne per vieną dieną) ji pataikė? Betgi ji kalbėjo ir apie vainikus, ir apie moterį. Kas ten žino, kaip ten dabar realybėj buvo.
Tikrai ne vieno rūpestis ta senatvė.

Gyvas pavyzdys, kaip net patyrę su tokiais ligoniais žmonės apsigauna, ką jau kalbėt apie neturinčius tokios patirties... .

Kad gal čia nėra jokio apsigavimo. Juk tetulė šiaip jau mąsto ir kalba normaliai. Tik kad atmintis ta jos ,,paveda''. Rudenį, eidami lankyti ir patvarkyti mano tėčio kapo, sutikome ją, nuo jo nueinančią. (Ji dažnai mano tėčio kapą prižiūrėdavo, nes vasarodavo pas savo krikštasūnį, o tos kapinės šalia.) Tai ji ir sako: ,,Nežinau, ar aš jūsų tėvelio kapą sutvarkiau, ar ne?'' Aš susigaudžiau, kad jai jau atmintis trinka, tai ir sakau: ,,Nieko tokio, einam, pažiūrėsim''. Nueinam per kelis metrus - ogi sutvarkytas. Neryškinau aš situacijos, bet įsidėjau domėn jos atminties trumpumą (vos keli žingsniai nueiti buvo). Bet šiuo atveju ji, kaip ir bet kuris kitas žmogus, susipainiojo. Kodėl nepatikėti? Va kai jau tų painiojimųsi pasidaro gausa, tada jau reikia reaguoti.
Giminaičiai pripratę prie kasdienybės, ,,užsiciklinę'', pyksta ant jos, jiems atrodo, kad nieko nebegalima pakeisti. Nuolat jai draudžia ,,niekur neik''. Bet jai tie draudimai tai kaip vienerių metų kūdikiui - sulaikyk tu jį žodžiais.
Vienintelis būdas rasti laiko pabūti šalia periodiškai. Man tetos labai gaila. Nes uždaryti ją vien draudimų dėžutėje nemanau, kad gerai.
Mąstau dabar būdus, kaip jai padėti su gydytojais. Esu mažiau ,,nusibodęs'' jai žmogus - tą pastebėjau per paskutinį apsilankymą. Jaučiau, kad ji nori su kuo išsikalbėti.

Blogiau negu kūdikiui - jis dar nepatyręs savarankiškumo, o čiqa žmogus jo turi atsisakyti. Tai sunku net ir "stiprią" galvą turinčiam, ką jau bekalbėt apie ligos pažeistą mąstymą .

Išsikalbėjimas visiems reikalingas , tik artimiesiems pritrūksta kantrybės šešiolika kartų per dieną spręsti tą pačią problemą, kurią ką tik aptarė . Jei gali dažniau aplankyti, pabūti, palydėti, tetai suteiksi džiaugsmo (tik svarbu, kad giminaičiai teisingai suprastų tavo tikslus).

Taip. Būtent. Jis nesupranta, kad ,,su juo kažkas ne taip''. Ir negali to ,,prikišamai'' pasakyti. O gal negalėsi niekada - iki pat jo gyvenimo galo.
Palyginau su kūdikiu tik dėl aiškaus vaizdo, ką reiškia tokiam žmogui draudimas.

Dėl tų tikslų ir aš pagalvojau, ,,kad ko nors kas nors nepagalvotų''. Bet priėjau prie tokios išvados - jeigu jau galvosi, kad ,,kas nors ko nors nepagalvotų'', tai vis vien ,,pagalvos''. Taigi geriausias būdas - elgtis taip, kaip jaučia širdis ir daryti viską nuoširdžiai. O Dievulis jau pats viską sutvarkys. Aš turiu pareigą tetai lygiai su kitais giminaičiais. Esu beveik laisva (sūnus jau didelis). Negi aš galiu atsisakyti tos pareigos vien todėl, kad ,,kam nors nekiltų kokių nors minčių''?
Mano teta jaunystėje buvo labai griežta, pati griežčiausia iš visų, mes gal ją tada mažiausiai vertinom. Paskui, vyresniam amžiuj ji pasidarė labai išmintinga, buvo įdomu su ja pasikalbėti, džiaugdavomės ją aplankę. Tai kodėl aš turiu jos tos išminties neprisiminti ir už tas malonias valandėles jai neatsidėkoti?

sveikutes.sendiena buvo psichiatras pas mama del veiksnumo nustatymo.tai net nezinau,pakalbejo su ja paklausinejo,taip gan ilgokai.iseidamas liepe dar psichologa issikviest,o tada jau sako bus aisku viskas.tai va ir nezinau,ka ten nuspres,bet del jos veiksnumo kazkaip emiau abejoti po sendieninio jos pokalbio su psichiatru.viena kas labiausiai mane pritrenke,tai ,kad ji pasake ,jog man jau uzrase namus,o as ja dabar is namu varau. siaubas,visu pirma namai dar niekam nera uzrasyti,o antra,jau daugiau kaip 10 metu su ja vargstu,ir neatiduodu i jokius slaugos namus,o cia va kad nori gaunu atlygi.jauciu,kad ir man tuoj prireiks psichiatro ir psichologo.

stiprybės tau

Oi, tipiškas pavyzdys, kad senolis serga. Nemanyk, tie psichiatrai ne tokie jau kvaili. Žino jie tuos ,,iš namų varymus'', tuos, ,,pinigų vogimus'' ir kitus ,,pričiūdus''. Nemanau, kad jis neišklausė ar negirdėjo tavęs.

Žinoma ne . Tiesiog ir su giminaičiais gal reikia atvirai pasikalbėti, pasiūlyti savo pagalbą, perspėjant, kad neturi jokių "užpakalinių" kėslų .

Baik tu, Waja, psichologo pagalbos reikia ekstremaliose situacijose, o čia tipiška normaliausia situacija . Stiprybės tau, ir kaip nors išjunk nereikalingas mintis (žinau, kad sunku, bet bent jau nesigilink į jas, neįsijausk ilgam) .