QUOTE(Radvyle @ 2010 05 24, 08:10)
Mūsų bočius šį pavasarį geresnis, kažkaip net pasikalbėt yra pavykę.

Bet kita pusė labai nemaloni - atsiranda kažkokių nepažįstamų giminių, kurie kažko tikisi, važinėja pas jį ir trikdo ramybę

Kaimynai jau pamiršo, kaip jis ten paklaikęs lakstydavo apie namus, tad dabar jau mudvi su mama esame pačios blogiausios, nes galėjo gi tėvą pasiimti pas save, o tai matot kaip dabar susitvarkė.
O gal neblogai, kad kas juo pasirūpina nors retkarčiais?

Juk jūs toli, dažnai neprivažinėsit. Gal valgyt atneša, gal pamaitina, šiaip vienatvę praskaidrina. O gal nori ir pasiimti? Tegul pabando trumpam. Ir jums lengviau. Neklausykit, ką kalba kiti. Čia tikrai ne vieno žmogaus rūpestis. Jūs jūs tiek jau tų ligonių turėjot, reikia padaryt pertrauką.

O jeigu senolis iš tiesų jau kiek rimsta (liga eina į paskutinį trečdalį, gal ir jūs pajėgtumėt pačios pasiimti. Ir galbūt tada tikrai būtų jau įmanoma?
Aš irgi turiu problemėlę - savo tetulę, mamos seserį. Ji šeimos nebuvo sukūrusi, glaudėsi prie krikštasūnio. Bet jau nuseno, irgi vienos jau nebegalima palikt. Bet ligą ji irgi neigia. Giminaitis išvargęs, kiek nervingas. Norėtųsi padėt. Bet vėl - ,,gal tykau''.

Palieka ją svetimiems jai žmonėms, ta negerai jaučiasi. Jai aiškina, kad pažistama ,,netyčia užėjo'' (kai jiems reikia išeit kur nors ilgėliau), tetulė sako: ,,aš gi suprantu, kad paprašė''. Ji nori būt savo viengungio butukyje viena, ir nesupranta, kad jau ir duris pamiršta užrakint išeidama, ir ranką buvo susilaužiusi ,,neatsimena kur''. Žodžiu, darosi sudėtinga.

Bandžiau su ja kalbėt, kad ,,gal gerai, kad prižiūri, vienos neišleidžia'', ,,juk jau buvo problemų'', o ji man: ,,Tai tau čia pripasakojo pasakų''. Ir ką gali pasakyt?
Susigalvojo dabar tetulė, kad ant jos tėvelio kapo, prie pat palaidojo ,,kažkokią moterį'', sako: ,,Kasiau, kasiau, kad atskirčiau, bet paskui pagalvojau, kad negaliu viso kapo nukasti''. Išsigandau aš, senelio kapas man irgi brangus, sakau: ,,Reikia kreiptis į vietos savivaldybę, išsiaiškinti''. Aišku, neperlaidosi, bet gal nors kokias likusias ribas apsibrėžtumėm (senelis seniai palaidotas, dar mažiukė buvau; mąstau, kad gal, kai trūksta kapaviečių, rado tuščią tarpelį, tai ir prisiglaudė).
Nulėkėm savaitgaly pasižiūrėt (senos kapinaitės mažam miestely). Žiūrim, viskas tvarkoj, senelio kapelis gražiai ir naujai sutvarkytas, vietos yra tiek pat, kaip ir buvo. Nieko nesuprantam.

Paskambinu tetą prižiūrinčiam giminaičiui, o tas sako, kad tai tetos naujas ,,briedas''.

Sako, gal viena išsimaudyt pas save palikta nuskuodė senais keliais traukinuku aplankyt tėvo kapo, gal sumaišė mintyse paskui vaizdą su mano mamos neseniai vainikais apklotu kapu (nes juk ,,kažkokia'' moteris). Panašiu metu kaip tik kitas giminaitis senelio kapelį tvarkė, sako, buvo supylęs eigoj šone kauburėlį, gal kaip tik tuo metu (sutvarkė ne per vieną dieną) ji pataikė? Betgi ji kalbėjo ir apie vainikus, ir apie moterį. Kas ten žino, kaip ten dabar realybėj buvo.
Tikrai ne vieno rūpestis ta senatvė.