Tėvų karšinimas (4)

Ačiu stengiuosi. Dabar kol kas nieko tragiško, nors nežinau kiek ilgai.
Tame ir esmė, kad ligoninėj nebus tos JOSIOS lovos ir smetoniškų pagalvių krūvos, reikia jas ypatingai sudėlioti, kad galėtų nors kiek pamiegot. Matysim kaip susiklostys ir kaip Dievas duos. Labai ačiu už palaikymą

Awita, laikykis!
As del kiekvieno mamos paspringimo drebu, o tau...
Lauksim geru ziniu rytoj.


Ir mums neisrasineja. Aiskina, kad nepriklauso. Du kartus uzklausiau, gavau neigiama atsakyma. Kad jau jus taip sakot, klausiu trecia karta.

Nežinau, ar teisingai mąstau, bet man atrodo, kad tokioj būklėj svarbiau žmogaus dvasinis komfortas, nei truputį prailgintas gyvenimas (kartais labai varginant). Jei laikas išeiti, tai mūsų pastangos mažai ką keičia, tik įneša suirutę, neleidžia ramiai atsisveikinti, pasiruošti ir ramybėje išeiti. O jei dar ne laikas, tai nė gydytojai nepadės (čia juodas humoras, bet jame yra tiesos). Nebijok, mirtis nėra baisi, kai išeina amžių nugyvenęs, doras žmogus. Stiprybės tau, juk tu moteris, motina, per tave ateina gyvybė, tavo rankos ją ir išlydi, taip jau yra...

Tikiuosi, kad bus daug maž gerai Ačiu

Ir jums geros kloties, mergaitės, labanakt

Ir aš panašiai mąstau. Tėčio ir su plaučių uždegimu nevežėm - tiesą sakant, mums tiesiai šviesiai ir buvo pasakyta, kad jokių stebuklų ten nepadarys. Kalėm vinį į sieną šalia lovos, kabinom lašinę, atsivežėm seselę, įvedė dreną... O tada jau kaip ir ligoninėj - viską patys, su kaimynystėje gyvenančios slaugės padėjimu... Manau, mūsų atveju nieko geriau toj ligoninėj nebūt buvę. Bet kiekvieną sykį ir kiekvienam vis kitaip.
Laikykitės, Awita, nebijok, nepanikuok. Mane labai guodžia mintis, jog taip ir turi būti - vaikai slaugo ir išlydi tėvus. Štai taip, nieku gyvu ne atvirkščiai. Padarom ką galim, kas nuo mūsų priklauso.

ji irgi taip mano


Ačiu, turiu brolį, seserų, jei bus labai blogai visi suvažiuos, gal nebus taip baisu.
Šiandien situacija nepablogėjus. Kažkiek ramiau.
Sukėliau čia sumaištį, tikrai labai jau buvau iššigandus

Labai tave suprantu. Požymiai keliantys nerimą. Bet mirtis ateina kaip vagis, niekada nesi tikras, todėl ir blaškomės. Tegul atvažiuoja brolis ir seserys geriau bereikalingai, kad vėliau nesigailėtų nespėję pasimatyti, kažko svarbaus pasakyti...

Sveikos mergaites,

musu naujienos irgi be rysio...Eme kazkas ir atsitiko, o kas, matyt nesuzinosim niekada. Kazkas panasaus i epilepsija ar infarkta...Zodziu atvaziavo greitoji, nors ir priestaravom, paeme ir isveze mama i ligonine. As irgi maniau, kad tai neimanoma. Tai zinokit imanoma. Ligoninej dare narkoze, kiso i kazkoki aparata, kad nustatyti ar ne infarktas. Mama klyke, narkoze nesuveike, rezultatas ne tikslus. Tada nuveze i palata, pagulde i lova. Mama istisai reke, rekia iki dabar. Jokiu vaistu papildomu nedave, sake negali, kad neperdozuoti, jokiu tyrimu nedare, apart kraujo, sirdies kardiogramos. O kaip kitus tyrimus padaryti, pavyzdziui plauciu nuotrauka, jei zmogus nestovi, nesedi, paliestas rekia? Na ir kokia man prasme is visu tu tyrimu???
Kita diena issiprasiau namo, stresavau istisai, kaip ja parvesti. Dave ligonine savo greitaja ir parveze ja man. Labai sudetingai bet siaip ne taip visa rekiancia iguldem i lova. Na ir ka...Dabar jau nevaikstom, vos pasedi, istisai rekia arba miega. Vos palieti, pajudini, ir rekia. Ar duodi ka nuo skausmo, ar neduodi, vistiek rekia. Istisai rekia. Buna tik su pampersais, kuriuos istisai kazkaip vistiek pradaro. Tos palutes mazos, ju neiseina tiksliai patiesti. Judinti ja labai sunku. Vartyti beveik neimanoma. Manau jai haliucinacijos visokios + ligonines baime. Taip, kad ligonine musu ligoniams - ne iseitis. Dabar jau zinau, kad ne uz ka neleisciau daugiau vezti. Prie viso sito pablogejimo, ligonine mamai ivare dar didesnes baimes.

Tiesa, mama jau gal menuo kaip nesneka. Gydytoja sake, pamirso jau sneketi, dabar matyt jau pamirsta vaikscioti, sunkiai valgo...

Domejausi apie slaugos ligonine. Bet neisivaizduoju kaip ten ja slaugytu? Gal kokiu dar stipresniu vaistu leistu, kad nerektu? Su ja miega tetis. Nezinau kiek laiko jis neisprotes nuo to "staugimo" tikra to zodzio prasme...



Rutulux, ar globa su advokatu tvarkeisi? As is naujo susitvarkiau slauga, dabar imsiuos globos...Bet turiu toki principini nora, ta padaryti be advokato, nors psichiatre jau pas ji nusiunte



Juknele, mes jau seniausiai israsinejam pampersus, nors tik dabar pradejom naudoti. Bet ir gerai, turim puse namu uzgrustu tomis kelnaitemis. Dabar pradejom imti su lipdukais, nors uzmauti faktiskai jokiu neimanoma...Be jokiu kalbu - TURI RASYTI. Anksciau dar lyg ir krema Tena rasydavo. Issirasiau dabar vezimeli, funkcine lova, ir tualeta. Ziuresim kelintus i eile uzrasys. Bet matyt dar ciuzini reikejo rasytis
O gydytojai, jie siuntineja vieni pas kitus, nieko nezino...Prazilti galima. Siaip ne taip nors slauga susitvarkem, nes mamai pensijinis amzius suejo.
Zodziu yra kaip yra
Papildyta:


As tau be galo pritariu.

Stiprybės jums, Ajb. Sunku, kaip taip. Taip, ligoninės tokiems ligoniams ir jų artimiesiems išbandymas.
Vien jau pakeitus aplinką tokiems baisu pasidaro. Bet gerai, kad grįžot, namie ir sienos gydo. Gal susitvarkys ta problema ir priežastis, dėl kurios važiavot, gal tai laikina. Ir tikrai, jei jau lemta (ir įmanoma išbūt), tai geriau jau namie.
O kaip su kunigu? Kai mamai buvo koma, aš pakviečiau kunigą (greitoji, sakė, jau nebevažiuos). Manau, kad tai palengvino jos išėjimą. Jei būtų lemta gyventi, manau, būtų pagreitinę atsistatymą. Gal jums tiktų?

ajb, vargse mamyte.
As apie slaugos ligonines nelabai kokios nuomones. Tiesa, tik vienoje mama gulejo (Vilkpedes). Bet ten ji nustojo vaikscioti, sulyso, isitaise pragula (nors gulejo ant kompresinio ciuzinio). Namuose guli ant paprasto, ir pragula isnaikinau.
Mama gulejo 6 menesius, per ta laika jos palatoje mire 5 moterys (keista, visos jos gulejo toje pacioje lovoje (viena po kitos). Man dar ir dabar sirdi skauda del 2 isejusiu, labai su jomis buvau susidraugavusi. Gal jums papasakosiu, ir palengves.
Viena mociute buvo guvi, gulejo del kazkokiu koju zaizdu. Pati, nors sunkiai, vaiksciojo, man pasakojo apie savo dukra. 4 menesiai, kai laiko ligonineje, ejo i pabaiga. Sako: "Neizinau, kaip reikes gyvent isejus is ligonines, jei kojos nepasveiks". Kazkaip pastebejau, kad ji vis pakosti. Sesutes sako, pradejo kauptis skysciai plauciuose. Kasdien jai blogejo: veidas sulyso, o pilvas issipute, rankos, kojos pradejo juoduoti.
Viena savaitgalio popiete pastebejau ja su pampersu gulincia. Ji sako: "Noriu sisiuko, guledama negaliu padaryt, gal gali man padet islipt is lovos ir nueit 5 zingsnius iki kedes - tualeto". Aisku, sutikau, nors buvau 6 menesi nescia su dvyniais ir man grese prieslaikinis. Keliau ja is lovos, abi nugriuvom ant grindu. Bandau ja atsargiai pakelti, kaip maisiukas susmukusi. Stipriau bijau, nenoriu prarast vaikeliu. Iskvieciau personala. Atejo dviese, apsauke mociute, uzrideno ant lovos, uzkele lovos krastus ir liepe daryt i pampersa.
As priejau, glostau ja, "mokau" kaip i pampersa padaryti. Ji apsivijo savo jau beveik visai juodom rankom apie mano kakla ir bandydama keltis sako: "Atidaryk vartus". Balsas silpnas, kalba gargaliuodama. Nesupratau, kas tie vartai. Pamaniau, gal jau mirsta ir praso Dangaus vartus atidaryti. Kuo ramiausiai pasakiau, kad vartai atidaryti, pabuciavau i kakta. O ji sako: "Lovos vartus! Greiciau! As uzdusiu." Dar paglosciau, paraminau. Isbuciavau savo mamyte ir isvaziavau. Po pusvalandzio mociute mire. Viena. Na, kur as skubejau?!
Kita buvo jauna moteris (duociau ciut daugiau nei 40 metu). Vezys buvo palikes ja visa liesute, nebesikeliancia is lovos. Prie jos diena nakti budejo sesuo. Ligone ziuredavo i mane, mano didejanti pilva ir sakydavo: "Kodel vienam didele laime, o kitam mirti reikia?". Guosdavau. Kadangi savo mamyte kiekviena sestadieni su lova vesdavau maudyti, ji irgi uzsinorejo maudytis, bet su salyga, jei ja numaudysiu as. Vel labai bijojau, tik si karta ne del savo leliuku, o to, kaip reikes ja maudyti. Jai viska skaudejo, turejo didele pragula. Bet negalima gi tokiam logoniui atsakyti. Sutikau. Bet, kai suradau sesute ir paprasiau maudymosi lovos, ji pasake, kad negalima jai i dusa del pragulos. Dabar gailiuosi, kodel nepasiuliau ja lovoje apiprausti. Moteris labai kentejo, bet morfijaus atsisakinejo, zinodama, kad nuo jo sustreikuos sirdis.
Mire noredama gyventi, labai ilgai iseidinejo.
Atsiprasau, kad negaliu is namu istrukti, surasti jos kapelio.
Atsiprasau jusu uz liudnas istorijas.
Arteja karsciai, saugokim savo logoniukus ir, aisku, save.

Be tikėjimo čia niekaip nesuprasi...