QUOTE(zekcija @ 2009 11 26, 23:07)
MOKAM 1300 LT, priziuri 2.5 m. berniuka, bet namie buna ir pirmokas nuo pietu ir kai nereikia i mokykla. Aukle gamina valgi vaikams, veda i lauka, zaidzia. labai tvarkinga- randu aptvarkytus namus jos iniciatyva, pakloja musu lovas

nors kitu darbu neprasau, kad dirbtu...Darbo valandos 8.00-18.00, viena diena per menesi laisva, na ir savaitgaliai laisvi, zinoma. Kadangi su aukle mano santykai labai draugiski, esam beveik vienmetes- kartais ji pabuna valanda ilgiau, bet tada parvezu ja namo arba menesio gale uz virsvalandzius duodu iki 50 lt virsaus.
Visi kai pasakau, kiek moku, sako, kad labai daug. O as manau, kad nemazai, bet ir ne ,,labai daug", tiesiog as tiek ivertinu jos darba.
pamirsau parasyt, kad Vilniuje
Pas mus situacija panaši kaip pas Zekciją.
Iki tol turėjome auklę, kuri augino mūsų 3 vaikus paeiliui. Deja, ja buvome nepatenkinti, bet kentėjome sukandę dantis, nes anuomet buvo labai sunku susirasti gerą auklę.
O šį kartą per supermamų forumą gan greitai radome superinę auklę.
Ji nėra pigi, mokame 7 lt./val. + nuolatinis vaziuoti troleibusu/autobusu, mūsų maistas jai dienos metu.
Mūsų naujoji auklė sąžiningai ir atsidavusiai būna su vaiku. Kai jis miega, kas dieną lygina, gamina valgyti visai šeimai (nebereikia to daryti pavargus po darbo), patvarko (tiesa, tvarkymo nedaug būna; sakyčiau tiesiog susitvarko po savęs ir vaiko), jei reikia palydi kitą vaiką į būrelį...
Kai mokykla buvo uždaryta dėl gripo epidemijos, ji su visais 4 vaikais sėdėjo namie už tą patį atlygį.
Kas man dar labai patinka, kad ji kas dieną 3-4 valandas važinėja su vaiku lauke (mūsų buvusi auklė tik sėdėdavo su vaiku prie teliko kiauras dienas ir vos ne vos išprašydavom pasivaikščioti).
Vis dar negaliu patikėti, kad svetimas žmogus gali būti toks pagalbininkas namie. Ir kur aš buvau anksčiau?
Sutinku, kad tokia auklė nepigi, bet ir jos paslaugų vertė yra labai didelė.
Ieškojom auklės vyresnio amžiaus (mūsiškei - 60 m.), atsidavusios. Tokią ir pavyko rasti.
Dabar galvoju, kad iš tiesų reikia nenuleisti rankų ir ieškoti tos vienintelės. O gal tai ir laimės dalykas...