Nutariau užvesti tokią temą, nes kai mirė dukrytė, pajaučiau labai didelį poreikį skaityti literatūrą (tiek mokslinę, tiek religinę, tiek ezoterinę), susijusią su netektimis, jų išgyvenimu, gyvenimu po mirties ir t.t.
Pamaniau, kad būtų gražu visoms, kurios taip pat ieškojo atsakymų, pasidalinti sukaupta informacija. Gal ji kažkam padės...
Taigi, mano bibliotekėlė:
C.S.Lewis. Ištvertas sielvartas
K.O.Polukordienė. Netekčių psichologija
M.Newton. Sielų kelionės
Richard Bach. Tolimų vietų nebūna
Anselm Grun. 50 angelų metams
Kahlil Gibran. Pranašas. Pranašo sodas.
" Mano sesers globėjas". tik autorių užmiršau 
QUOTE(vaivos juosta @ 2009 09 27, 11:00)
Jodi Picoult. Ir aš turiu šią knygą, tikrai nuostabi.
Perskaičiau per kokias keturias dienas ir naktis. Skaitydama vis galvojau, kad to neištverčiau. Baigiau skaityt sekmadienį, o antradienį mirė mano dukrytė.
Man po brolio mirties gerai skaitesi, verte susimastyt ir kazkiek padejo Elisabeth Kubler-Ross knyga "Apie mirti ir mirima"
as po sunelio isejimo, pamenu skaiciau knyga 'ovuliacija', nebepamenu autoriaus. buvo labai liudna, bet tuo paciu ir raminamai veike, kazkaip jauciausi ne viena tokia pasaulyje su savo skausmu.
o mano sesers globeja ir as skaiciau, labai idomi, bet liudna istorija.
o mano sesers globeja ir as skaiciau, labai idomi, bet liudna istorija.
Bernardas Brazdžionis
Valandos
Kartais valandos šviesios ir tyros,
lyg šilkinio šaltinio malda
Kartais graudžios, lyg ašaros byra,
lyg nebūtų sunkiau niekada..
kartai valandos sunkias lyg kraujas,
kartais laša lyg sunkūs lašai,
kartais jų, kad sustotų maldauji,
kartais jų, kad prabėgtų prašai..
kartais ieškai kaip vergas suklupes,
nors vienos, nors vienos valandos..
nors vienos, kaip pavasario saulė,
nors vienos, kaip daina mylimos,
nors vienos, kad užmirštum pasauli,
nors vienos, nors vienos, nors vienos....
Bobas Bensonas
Juokas tarp sienų
Eidamas namo, praeinu pro daugybę namų - kai kurie gražūs, kai kurie brangūs, kai kurie viliojantys - bet mano širdis ima smarkiau plakti, kai pasuku keliu ir pamatau savo namus, įsikūrisius priešais kalvą.
Aš ypač didžiuojuosi savo namu ir tuo, kaip jis atrodo, nes pats braižiau jo brėžinius.
Pastačiau jį gana didelį - jame netgi yra darbo kambarys - dabar jame gyvena du paaugliai berniukai. Jame buvo svečių kambarys - dabar mano dukra ir devynios jos lėlės yra nuolatinės jo viešnios. Jame buvo mažas kambarėlis - Peg tikėjosi, kad jis bus skirtas siuvimui - du berniukai, besisupantys ant apatinės durų dalies, vadinas kambarį savu.
Taigi dabar neatrodo, kad daug prisidėjau prie šio namo architektūros.
Bet namas taps erdvesnis - vienas paskui kitą vaikai išeis į darbą, į koledžą, į tarnybą, į savus namus, ir tada vėl bus svečių kambarys, darbo kambarys ir siuvimo kambarys skirti tik mums dviem.
Bet jie nebus tušti - kiekvienas kampas, kiekviena įpjova kavos stalelyje bus pripildyta daugybės prisiminimų. Prisiminimų apie iškylas, šventes, Kalėdas, budėjimus prie lovos, vasaras, laužus, žiemas, vaikščiojimą basomis, išvykas atostogauti, kates, pokalbius, juodas akis, mokyklų baigimus, pirmuosius pasimatymus, žaidimus kamuoliu, kivirčus, indų plovimus, dviračius,
šunis, plaukiojimą valtimis, sugrįžimus į tuščius namus po atostogų, valgius, triušius ir tūkstančius kitų dalykų, užpildančių gyvenimus tų, kurie auginą penketą.
O mudu su Peg tyliai sėdėsime prie ugnies ir klausysimės iš sienų sklindančio juoko.
V. Mačernis
Rudens žodžiai
Ateina rudenys per pievų žiedus,
Per žalio miško lapelius.
Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda
Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.
Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios
Kas vakarą graudina mus.
Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės
Berašant rudenio žodžius.
Netrukus kris ant tako snaigės
Ir nebebus jau taip jauku -
Viskas pasauly vieną kartą baigias.
Kartu neamžinas ir tu - žmogus.
Šilta pavakarė: žavi šviesiais plaukais mergytė,
Lyg peteliškė margu rūbeliu, ranka maža,
Įbridus į rugius, priskynė glėbį mėlynų akyčių
Ir grįžta į namus laukų žaliuojančia ežia.
Jinai yra pavargusi, perdien labai nusikamavus,
Ji sėdas truputį pasiilsėti ant vejos:
Namuose ant kiekvieno stalo - padėklėliai žavūs,
Bet kas tenai pamerktų vakarais gėles be jos...
Ji valandėlę atsikvėps ir tuoj namo skubės:
Ji pratiesia rankutę su gėlėm, jon padeda galvytę;
Saldusis miegas užpilia žieduos paskendusias akis.
Mama ateina. Ji gražiausią gėlę parugės
Iš laimės daugel kartų lūpom virpančiom palyti
Ir nešasi namo. Ji ten gražiai žydės ir nepavys
M. Martinaitis
Paskyrimas
Išsirink mane iš visų,
kad ryšėtum juodai,
jei manes jau nebus.
Išsirink mane iš visų,
kad leidžiantis saulei
būtų tau liūdna vienai.
Išsirink mane iš visų,
kad manes laukdama
tu girdėtum toli.
Panorau parašyt žodžius
ant didelio dangaus,
ant amžino dangaus,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU.
Bet pasirodė, kad dangus per mažas.
Panorau surašyt žodžius
ant žemės didelės,
ant grumsto,
ant gėlės,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko.
Bet pasirodė, kad ir žemė per maža.
Panorau surašyt žodžius
ant savo valandos,
ant savo VISADOS,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko,
o viešpatie, kiek daug dar liko...
Bet jei gyvenimo man neužteks?
Wislawa Szymborska
Vietnamas
- Moterie, kuo tu vardu? - Nežinau.
- Kada gimei, iš kur esi kilus? - Nežinau.
- Kodėl išsirausei žemėje urvą? - Nežinau.
- Nuo ko slepiesi? - Nežinau.
- Kodėl įkandai man į pratiestą ranką? - Nežinau.
- Ar tu tiki, kad tau nepadarysim nieko blogo? - Nežinau.
- Kieno tu pusėj? - Nežinau.
- Dabar vyksta karas, turi pasirinkti. - Nežinau.
- Ar stovi dar tavo kaimas? - Nežinau.
- Ar tai tavo vaikai? - Taip.
J. Marcinkevičius
Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.
Vytė Nemunėlis
Vakarinė
Jau akelės ima merktis,
Eisiu liūlia liūli -
Jei per dieną nusidėjau,
Dovanok, Dievuli.
Sapno angelas gerasis
Jau lovelę kloja.
Duok, Dievuli, kad sulaukčiau
Laimingai rytojaus.
Sapno angelas gerasis
Supa jau lovelę...
Tau, Dievuli, sukalbėsiu
Aš gražiai maldelę.
Poterėlius pakalbėjus
Taip ramu širdyje.
Saugok mane, Tėve mūsų,
Ir sveika, Marija.
J. Erlickas
Ir vakarą
Praeina viskas, aš irgi praeisiu,
Praeisiu, ir pamirš mane kaip lietų,
Ir pakartos lyg priemiestinį reisą
Kiti, praėję dulkėmis planetos.
Kaip Kristijono Donelaičio žodis,
Kaip laikrodžio rodyklė taip ilgai aš
Apie nematomą sukuosi ašį
Lyg sapnas dramblio sunkiai ir vienodai.
O kitados esu sapnavęs sapną,
Kad mano širdyje iškrito sniegas,
Kad vidury pražioto paukščio snapo
Sėdėjau ir giedojau apie nieką.
Ir aš buvau toks mažas, baisiai mažas,
Mažesnis už mažiausią paskutinį,
Taurelėj tulpės susigūžęs lašas
Atrodė man bekraštis vandenynas.
Tačiau naktis namus palieka, aušta
Ir tirpsta sapnas tartum pirmas sniegas.
Vėl didelis šį rytą nubudau aš
Ir neprisimenu nubudęs nieko
J. Erlickas
Atsisveikinimas
Kur šiandien diena vakarykštė yra?
Ak, kur man ieškoti jos, kur ją surast?
Nesaugojau vakar, kieme palikau ją,
Kai rinkos šešėliai, kai leidosi saulė.
Gal ją kas nuskynė kaip didelę gėlę?
O gal išsivarė į šalį Šešėlių?
Gal ją šienpjoviai tartum žolę nukirto?
O gal ji į vieškelių dulkes pavirto?..
Gal jau niekada neberasiu aš jos,
Lyg upė šiltos vakarykštės dienos?
Nakčia į Šešėlių pasaulį išskrido
Žaidimai ir žodžiai kieme išbarstyti
Daugiau niekada niekada taip nebus -
Aš juos vakare susirinksiu visus
Ir žodžiais piktais neįžeistu aš draugo -
Iš jų ilgas juodas šešėlis išauga
J. Erlickas Tik vėjo gūsis
Kaip knygelė toks spalvotas rytas!
O rytoj gal tokio nebebus
Kaip akimirksnį pagauti šitą?
Nepagausi niekad vėjo gūsio
Ak, kaip gieda vyturėlis mažas
Rytmečio aušros auksinėj pusėj!..
Kaip pagaut man tą giesmelę gražią?
Nepagausi niekad vėjo gūsio
Nuotrauka pageltus Pienių laukas
Ir vaikelių balsas per laukus
Kaip surast tą dieną žaliaplaukę?
Tai tik vėjo gūsis Vėjo gūsis
V. Kukulas
Vėjo sparnai
Lapas -
Lyg vėjo plunksnelė.
Vėjas pagauna ją,
Kelia,
Neša, ant delno
Padėjęs,
Šiaurėn
Į savo namus.
Vieną ir antrą,
Ir trečią -
Krečia medžius jis
Ir krečia.
Šitaip ir suneša
Vėjas
Savo vaikeliams
Sparnus.
E. Selelionis.
Mano dienos
Mano mažutės dienos
Saulės anksti myluotos,
Tarsi laukų purienos
Ryto rasa apklotos.
Dar visiškai neilgas
Mano pačios takelis.
Aš kaip bitutė pilkas
Mažas mamos paukštelis.
Lai debesėliai renkas,
Lai nepiktai grūmoja
Švelnios mamytės rankos
Mano dienas globoja.
M.Martinaitis
Medžiais tikėk
Medžiais tikėk,
savim vandeny atspindėta,
tikėk.
Lėk telegramom, laidais,
šaukis paštais, laiškais
Keliui manęs pavydėk,
žaibui manęs pavydėk.
Jeigu į kapą nuleis, kas padės
vėl man išlipti iš duobės,
pievas matyt ir žvaigždes,
mėlyno laiško raides.
Plentuose pėdsakai mano sušals.
Tūkstantį kartų langai pabals
Tūkstantį pirmąjį Ko tu tyli?
Būsiu jau tavo plaukai žili.
Būsiu jau tavo senais laiškais,
būsiu jau tavo baltgalviais vaikais.
Vaivorykštės senos miegos vandeny,
žaibo pėdsakai ges vilny.
O tu netikėki žilais plaukais,
o tu tikėki melsvais laiškais.
Medžiais tikėk,
savim, vandeny atspindėta, tikėk.
Henrikas Radauskas
Vakaras
Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.
Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.
Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.
Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.
Antanas Drilinga.
Rudeninis
Nurimęs rudenio peizažas
Tik dūmai tolumoj balti,
Tiktai į saulę atsigręžus
Dar mano vienuma skaudi,
Prie upės rūkas vis dar laikos
Bet upė jau šalta, deja;
Nuo medžių tyliai laša laikas
Ir kaupias mano širdyje,
Nematoma dvasia praskrieja
Sujudina gelsvus lapus:
Ak, negalvokim, kas praėjo
Ir ko jau niekad nebebus.
Juozas Erlickas
Ten
Ten už girių, toli,
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai,
Ten seneliai jauni,
O tėvai kaip vaikai,
Ten sueina visi
Nukeliauti keliai.
Miega tavo žaislai
Ten toli palikti,
Ir kas buvo seniai
Ten be galo arti,
Kai vaidenasi toliuos,
Ko niekad nebus
Tai šalis mėlynoji
Tau siunčia sapnus,
Ką seniai pamiršai,
Ten surasti gali,
Nebuvau aš tenai,
Bet yra ta šalis
Algimantas Baltakis
Lietučiui dulkiant
Gaivius lašus ištroškus žemė geria
Ir švelniame lietučio šnaresy
Leisk pasakyti tau ką nors gera gera,
Kad tu suprastumei, kas man esi.
Aš daug turiu puikių draugų ir draugių,
Daug darbo įdomaus, daug reikalų,
O vis dėlto tavęs nekantriai laukiu,
O visgi ne mažiau tave myliu.
Ir kai dabar, šiltam lietučiui dulkiant,
Aplinkui žemę žvilgančią matau,
Gražiausi man tie lašeliukai smulkūs,
Kurie ant garbanų sužvilgo tau.
Ir aš žinau: jei būčiau nesulaukęs
Tavęs šiandieną vietoj sutartoj -
Namo per lietų grįžčiau vienaplaukis,
Ir daug sunkiau man būtų dirbt rytoj.
Juozas Erlickas
Eina Vasara
Eina Vasara graži tarsi mama
Su vaikais, su paukščiais žaisdama,
Supasi ant laikrodžio rodyklių
Saulės sūnūs spinduliai išdykę.
Nemiegok ilgai praeis pro šalį,
Nepavysi, neberasi kelio
Tam kely su antpečiais geltonais
Jau budės Rugsėjis kapitonas.
O! Kad vasara nepasibaigtų.
Bet Rugsėjis puola bėkim gelbėt
Laikrodžių neturim turim laiko
Daug daugiau, nei laikrodyje telpa,
Bet pastoja kelią varnos pilkos
Verkia pasilikusi viena
Voro siūlu pririšta prie smilgos
Paskutinė Vasaros diena
Henrikas Radauskas.
Gėlė ir vėjas
Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė tuoj,-
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.
Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų.
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,
Ir trankės, klausinėdamas, kokios ji bus spalvos.
Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: Balta, balta, balta!
J. Erlickas
Širdis
Miega trobelė visa,
Žodžiai burnoj ir Žodynai lentynoj,
Lempose miega Šviesa
Nemiega širdis tik krūtinėj.
Plaka ir plaka per naktį tarytum
Dalgį aušroj Septyni šienpjoviai -
Ką gi tu nori išplakt, pasakytum
Gal tik pati nežinai
Plaka ir plaka, pavargus turbūt
Bet neužmik dar, širdele,
Jei tu užmigsi Šviesa nepabus
Jau nė vienoj lempelėj
J. Erlickas
Akių debesėliai
Balti, tartum Baltijos smėlis,
Skaidrūs, kaip ryto rasa,
Plaukioja sau debesėliai
Tartum danguj akyse.
Tik, jei užgauna širdelę
Žodžiai, pikti tartum šunys -
Du debesėliai, broleliai
Tamsūs, kaip vakaras, būna.
Ir iš tokių debesėlių
Pliūpteli šiltas lietus, -
Susigeria, tartum į smėlį,
Į vaikiškus tavo metus
J. Erlickas
Pirmosios meilės daina
Jeigu aš nebūčiau niekad gimęs,
Gal mane tu būtum išgalvojus?
Jeigu neturėčiau aš Tėvynės,
Gal ją būtum man padovanojus?
Jei kaip Žemė tu mane mylėtum,
Gal tu sugalvotum man gyvenimą?
Tokį trumpą kaip birželio lietūs
Tokį ilgą kaip lietus į žemę
Ir tikriausiai tu mane pašauktum
Ankstų rytą, paukščių miškui giedant
Ir tikriausiai tu manęs palauktum,
Jei aš kelio nesurasčiau niekad
B. Kondratas.
VIENATVĖS TYLUS LIŪDESYS
Vienatvės tylus liūdesys
Nematomas vaikšto dažnai.
Sutiksi - ne toks kaip visi,
Nebarsto galvos pelenais.
Atodūsis - lapas nukris,
Žvaigždė ašarėle nurieda,
Taip atveria mįslei duris -
Man mena papartį bežiedį.
Paparčiai kaip vienas visi,
O žiedą sukrauna tik vienas.
Vienatvės tylus liūdesys
Pasiima savąja dieną.
H. Radauskas
Ruduo
Yra laukai ir suliniu vanduo
Ir horizontuose malunai moja.
Ateina gelsvas, kaip liepsna ruduo
Ir piemenys liudnam miske dainuoja.
Keli nuvarge, platus spinduliai
Ant kelio guli prie geltonos varpos.
Pro tvora raudonuoja obuoliai
Ir kriause supas kaip auksinis varpas.
O vakare - uzmigti negaliu.
Matau, kaip skrenda menesienoj zasys.
Ir pilnaties geltonu takeliu
Is leto slenka liudesys manasis.
Lauryna Luničevaitė
"Žmogaus teisės"
Visi turi teisę į skėtį,
Į savo širdies plakimą.
Visi turi teisę mylėti
Aistringai ir be praradimų
Visi turi teisę į saulę,
Į debesis, miegą, vyną,
Į savo paties apgaulę,
Į savo paties neigimą,
Į pilną stiklinę pieno,
Į mažą kvailą šuniuką
(tačiau nesakyt "jis mano"
tik švelniai glostyt kailiuką).
Visi turi teisę žaisti
Ir jei patinka - švepluoti.
Visi turi teisę geisti
Ir apie tai negalvoti.
Visi turi teisę kartą
Išbėgt basi į lietų,
Per šaltį pamiršti paltą
Ir kojines sukeisti vietom.
Dar turi teisę sapnuoti,
Kad skrenda arba krinta.
Visi turi teisę bijoti,
Netgi kai tai nerimta.
Visi turi teisę į tėtį,
Mamą ir tikrą draugą.
Visi turi teisę liūdėti
Ir garsiai verkti kai skauda.
Save, pasaulį ir Dievą
Visi turi teisę kurti.
Laikyti per speigą žiemą
Rankoj vaiko rankutę.
Visi turi teisę į žodį,
Jausmą ir prisiminimą.
Visi turi teisę svajoti
Ir juoktis kada juokas ima
Ir teisę viską iškęsti
Dėl truputėlio teisybės.
Visi turi teisę tęsti
Šį sąrašą lig begalybės.
Valandos
Kartais valandos šviesios ir tyros,
lyg šilkinio šaltinio malda
Kartais graudžios, lyg ašaros byra,
lyg nebūtų sunkiau niekada..
kartai valandos sunkias lyg kraujas,
kartais laša lyg sunkūs lašai,
kartais jų, kad sustotų maldauji,
kartais jų, kad prabėgtų prašai..
kartais ieškai kaip vergas suklupes,
nors vienos, nors vienos valandos..
nors vienos, kaip pavasario saulė,
nors vienos, kaip daina mylimos,
nors vienos, kad užmirštum pasauli,
nors vienos, nors vienos, nors vienos....
Bobas Bensonas
Juokas tarp sienų
Eidamas namo, praeinu pro daugybę namų - kai kurie gražūs, kai kurie brangūs, kai kurie viliojantys - bet mano širdis ima smarkiau plakti, kai pasuku keliu ir pamatau savo namus, įsikūrisius priešais kalvą.
Aš ypač didžiuojuosi savo namu ir tuo, kaip jis atrodo, nes pats braižiau jo brėžinius.
Pastačiau jį gana didelį - jame netgi yra darbo kambarys - dabar jame gyvena du paaugliai berniukai. Jame buvo svečių kambarys - dabar mano dukra ir devynios jos lėlės yra nuolatinės jo viešnios. Jame buvo mažas kambarėlis - Peg tikėjosi, kad jis bus skirtas siuvimui - du berniukai, besisupantys ant apatinės durų dalies, vadinas kambarį savu.
Taigi dabar neatrodo, kad daug prisidėjau prie šio namo architektūros.
Bet namas taps erdvesnis - vienas paskui kitą vaikai išeis į darbą, į koledžą, į tarnybą, į savus namus, ir tada vėl bus svečių kambarys, darbo kambarys ir siuvimo kambarys skirti tik mums dviem.
Bet jie nebus tušti - kiekvienas kampas, kiekviena įpjova kavos stalelyje bus pripildyta daugybės prisiminimų. Prisiminimų apie iškylas, šventes, Kalėdas, budėjimus prie lovos, vasaras, laužus, žiemas, vaikščiojimą basomis, išvykas atostogauti, kates, pokalbius, juodas akis, mokyklų baigimus, pirmuosius pasimatymus, žaidimus kamuoliu, kivirčus, indų plovimus, dviračius,
šunis, plaukiojimą valtimis, sugrįžimus į tuščius namus po atostogų, valgius, triušius ir tūkstančius kitų dalykų, užpildančių gyvenimus tų, kurie auginą penketą.
O mudu su Peg tyliai sėdėsime prie ugnies ir klausysimės iš sienų sklindančio juoko.
V. Mačernis
Rudens žodžiai
Ateina rudenys per pievų žiedus,
Per žalio miško lapelius.
Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda
Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.
Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios
Kas vakarą graudina mus.
Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės
Berašant rudenio žodžius.
Netrukus kris ant tako snaigės
Ir nebebus jau taip jauku -
Viskas pasauly vieną kartą baigias.
Kartu neamžinas ir tu - žmogus.
Šilta pavakarė: žavi šviesiais plaukais mergytė,
Lyg peteliškė margu rūbeliu, ranka maža,
Įbridus į rugius, priskynė glėbį mėlynų akyčių
Ir grįžta į namus laukų žaliuojančia ežia.
Jinai yra pavargusi, perdien labai nusikamavus,
Ji sėdas truputį pasiilsėti ant vejos:
Namuose ant kiekvieno stalo - padėklėliai žavūs,
Bet kas tenai pamerktų vakarais gėles be jos...
Ji valandėlę atsikvėps ir tuoj namo skubės:
Ji pratiesia rankutę su gėlėm, jon padeda galvytę;
Saldusis miegas užpilia žieduos paskendusias akis.
Mama ateina. Ji gražiausią gėlę parugės
Iš laimės daugel kartų lūpom virpančiom palyti
Ir nešasi namo. Ji ten gražiai žydės ir nepavys
M. Martinaitis
Paskyrimas
Išsirink mane iš visų,
kad ryšėtum juodai,
jei manes jau nebus.
Išsirink mane iš visų,
kad leidžiantis saulei
būtų tau liūdna vienai.
Išsirink mane iš visų,
kad manes laukdama
tu girdėtum toli.
Panorau parašyt žodžius
ant didelio dangaus,
ant amžino dangaus,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU.
Bet pasirodė, kad dangus per mažas.
Panorau surašyt žodžius
ant žemės didelės,
ant grumsto,
ant gėlės,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko.
Bet pasirodė, kad ir žemė per maža.
Panorau surašyt žodžius
ant savo valandos,
ant savo VISADOS,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko,
o viešpatie, kiek daug dar liko...
Bet jei gyvenimo man neužteks?
Wislawa Szymborska
Vietnamas
- Moterie, kuo tu vardu? - Nežinau.
- Kada gimei, iš kur esi kilus? - Nežinau.
- Kodėl išsirausei žemėje urvą? - Nežinau.
- Nuo ko slepiesi? - Nežinau.
- Kodėl įkandai man į pratiestą ranką? - Nežinau.
- Ar tu tiki, kad tau nepadarysim nieko blogo? - Nežinau.
- Kieno tu pusėj? - Nežinau.
- Dabar vyksta karas, turi pasirinkti. - Nežinau.
- Ar stovi dar tavo kaimas? - Nežinau.
- Ar tai tavo vaikai? - Taip.
J. Marcinkevičius
Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.
Vytė Nemunėlis
Vakarinė
Jau akelės ima merktis,
Eisiu liūlia liūli -
Jei per dieną nusidėjau,
Dovanok, Dievuli.
Sapno angelas gerasis
Jau lovelę kloja.
Duok, Dievuli, kad sulaukčiau
Laimingai rytojaus.
Sapno angelas gerasis
Supa jau lovelę...
Tau, Dievuli, sukalbėsiu
Aš gražiai maldelę.
Poterėlius pakalbėjus
Taip ramu širdyje.
Saugok mane, Tėve mūsų,
Ir sveika, Marija.
J. Erlickas
Ir vakarą
Praeina viskas, aš irgi praeisiu,
Praeisiu, ir pamirš mane kaip lietų,
Ir pakartos lyg priemiestinį reisą
Kiti, praėję dulkėmis planetos.
Kaip Kristijono Donelaičio žodis,
Kaip laikrodžio rodyklė taip ilgai aš
Apie nematomą sukuosi ašį
Lyg sapnas dramblio sunkiai ir vienodai.
O kitados esu sapnavęs sapną,
Kad mano širdyje iškrito sniegas,
Kad vidury pražioto paukščio snapo
Sėdėjau ir giedojau apie nieką.
Ir aš buvau toks mažas, baisiai mažas,
Mažesnis už mažiausią paskutinį,
Taurelėj tulpės susigūžęs lašas
Atrodė man bekraštis vandenynas.
Tačiau naktis namus palieka, aušta
Ir tirpsta sapnas tartum pirmas sniegas.
Vėl didelis šį rytą nubudau aš
Ir neprisimenu nubudęs nieko
J. Erlickas
Atsisveikinimas
Kur šiandien diena vakarykštė yra?
Ak, kur man ieškoti jos, kur ją surast?
Nesaugojau vakar, kieme palikau ją,
Kai rinkos šešėliai, kai leidosi saulė.
Gal ją kas nuskynė kaip didelę gėlę?
O gal išsivarė į šalį Šešėlių?
Gal ją šienpjoviai tartum žolę nukirto?
O gal ji į vieškelių dulkes pavirto?..
Gal jau niekada neberasiu aš jos,
Lyg upė šiltos vakarykštės dienos?
Nakčia į Šešėlių pasaulį išskrido
Žaidimai ir žodžiai kieme išbarstyti
Daugiau niekada niekada taip nebus -
Aš juos vakare susirinksiu visus
Ir žodžiais piktais neįžeistu aš draugo -
Iš jų ilgas juodas šešėlis išauga
J. Erlickas Tik vėjo gūsis
Kaip knygelė toks spalvotas rytas!
O rytoj gal tokio nebebus
Kaip akimirksnį pagauti šitą?
Nepagausi niekad vėjo gūsio
Ak, kaip gieda vyturėlis mažas
Rytmečio aušros auksinėj pusėj!..
Kaip pagaut man tą giesmelę gražią?
Nepagausi niekad vėjo gūsio
Nuotrauka pageltus Pienių laukas
Ir vaikelių balsas per laukus
Kaip surast tą dieną žaliaplaukę?
Tai tik vėjo gūsis Vėjo gūsis
V. Kukulas
Vėjo sparnai
Lapas -
Lyg vėjo plunksnelė.
Vėjas pagauna ją,
Kelia,
Neša, ant delno
Padėjęs,
Šiaurėn
Į savo namus.
Vieną ir antrą,
Ir trečią -
Krečia medžius jis
Ir krečia.
Šitaip ir suneša
Vėjas
Savo vaikeliams
Sparnus.
E. Selelionis.
Mano dienos
Mano mažutės dienos
Saulės anksti myluotos,
Tarsi laukų purienos
Ryto rasa apklotos.
Dar visiškai neilgas
Mano pačios takelis.
Aš kaip bitutė pilkas
Mažas mamos paukštelis.
Lai debesėliai renkas,
Lai nepiktai grūmoja
Švelnios mamytės rankos
Mano dienas globoja.
M.Martinaitis
Medžiais tikėk
Medžiais tikėk,
savim vandeny atspindėta,
tikėk.
Lėk telegramom, laidais,
šaukis paštais, laiškais
Keliui manęs pavydėk,
žaibui manęs pavydėk.
Jeigu į kapą nuleis, kas padės
vėl man išlipti iš duobės,
pievas matyt ir žvaigždes,
mėlyno laiško raides.
Plentuose pėdsakai mano sušals.
Tūkstantį kartų langai pabals
Tūkstantį pirmąjį Ko tu tyli?
Būsiu jau tavo plaukai žili.
Būsiu jau tavo senais laiškais,
būsiu jau tavo baltgalviais vaikais.
Vaivorykštės senos miegos vandeny,
žaibo pėdsakai ges vilny.
O tu netikėki žilais plaukais,
o tu tikėki melsvais laiškais.
Medžiais tikėk,
savim, vandeny atspindėta, tikėk.
Henrikas Radauskas
Vakaras
Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.
Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.
Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.
Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.
Antanas Drilinga.
Rudeninis
Nurimęs rudenio peizažas
Tik dūmai tolumoj balti,
Tiktai į saulę atsigręžus
Dar mano vienuma skaudi,
Prie upės rūkas vis dar laikos
Bet upė jau šalta, deja;
Nuo medžių tyliai laša laikas
Ir kaupias mano širdyje,
Nematoma dvasia praskrieja
Sujudina gelsvus lapus:
Ak, negalvokim, kas praėjo
Ir ko jau niekad nebebus.
Juozas Erlickas
Ten
Ten už girių, toli,
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai,
Ten seneliai jauni,
O tėvai kaip vaikai,
Ten sueina visi
Nukeliauti keliai.
Miega tavo žaislai
Ten toli palikti,
Ir kas buvo seniai
Ten be galo arti,
Kai vaidenasi toliuos,
Ko niekad nebus
Tai šalis mėlynoji
Tau siunčia sapnus,
Ką seniai pamiršai,
Ten surasti gali,
Nebuvau aš tenai,
Bet yra ta šalis
Algimantas Baltakis
Lietučiui dulkiant
Gaivius lašus ištroškus žemė geria
Ir švelniame lietučio šnaresy
Leisk pasakyti tau ką nors gera gera,
Kad tu suprastumei, kas man esi.
Aš daug turiu puikių draugų ir draugių,
Daug darbo įdomaus, daug reikalų,
O vis dėlto tavęs nekantriai laukiu,
O visgi ne mažiau tave myliu.
Ir kai dabar, šiltam lietučiui dulkiant,
Aplinkui žemę žvilgančią matau,
Gražiausi man tie lašeliukai smulkūs,
Kurie ant garbanų sužvilgo tau.
Ir aš žinau: jei būčiau nesulaukęs
Tavęs šiandieną vietoj sutartoj -
Namo per lietų grįžčiau vienaplaukis,
Ir daug sunkiau man būtų dirbt rytoj.
Juozas Erlickas
Eina Vasara
Eina Vasara graži tarsi mama
Su vaikais, su paukščiais žaisdama,
Supasi ant laikrodžio rodyklių
Saulės sūnūs spinduliai išdykę.
Nemiegok ilgai praeis pro šalį,
Nepavysi, neberasi kelio
Tam kely su antpečiais geltonais
Jau budės Rugsėjis kapitonas.
O! Kad vasara nepasibaigtų.
Bet Rugsėjis puola bėkim gelbėt
Laikrodžių neturim turim laiko
Daug daugiau, nei laikrodyje telpa,
Bet pastoja kelią varnos pilkos
Verkia pasilikusi viena
Voro siūlu pririšta prie smilgos
Paskutinė Vasaros diena
Henrikas Radauskas.
Gėlė ir vėjas
Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė tuoj,-
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.
Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų.
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,
Ir trankės, klausinėdamas, kokios ji bus spalvos.
Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: Balta, balta, balta!
J. Erlickas
Širdis
Miega trobelė visa,
Žodžiai burnoj ir Žodynai lentynoj,
Lempose miega Šviesa
Nemiega širdis tik krūtinėj.
Plaka ir plaka per naktį tarytum
Dalgį aušroj Septyni šienpjoviai -
Ką gi tu nori išplakt, pasakytum
Gal tik pati nežinai
Plaka ir plaka, pavargus turbūt
Bet neužmik dar, širdele,
Jei tu užmigsi Šviesa nepabus
Jau nė vienoj lempelėj
J. Erlickas
Akių debesėliai
Balti, tartum Baltijos smėlis,
Skaidrūs, kaip ryto rasa,
Plaukioja sau debesėliai
Tartum danguj akyse.
Tik, jei užgauna širdelę
Žodžiai, pikti tartum šunys -
Du debesėliai, broleliai
Tamsūs, kaip vakaras, būna.
Ir iš tokių debesėlių
Pliūpteli šiltas lietus, -
Susigeria, tartum į smėlį,
Į vaikiškus tavo metus
J. Erlickas
Pirmosios meilės daina
Jeigu aš nebūčiau niekad gimęs,
Gal mane tu būtum išgalvojus?
Jeigu neturėčiau aš Tėvynės,
Gal ją būtum man padovanojus?
Jei kaip Žemė tu mane mylėtum,
Gal tu sugalvotum man gyvenimą?
Tokį trumpą kaip birželio lietūs
Tokį ilgą kaip lietus į žemę
Ir tikriausiai tu mane pašauktum
Ankstų rytą, paukščių miškui giedant
Ir tikriausiai tu manęs palauktum,
Jei aš kelio nesurasčiau niekad
B. Kondratas.
VIENATVĖS TYLUS LIŪDESYS
Vienatvės tylus liūdesys
Nematomas vaikšto dažnai.
Sutiksi - ne toks kaip visi,
Nebarsto galvos pelenais.
Atodūsis - lapas nukris,
Žvaigždė ašarėle nurieda,
Taip atveria mįslei duris -
Man mena papartį bežiedį.
Paparčiai kaip vienas visi,
O žiedą sukrauna tik vienas.
Vienatvės tylus liūdesys
Pasiima savąja dieną.
H. Radauskas
Ruduo
Yra laukai ir suliniu vanduo
Ir horizontuose malunai moja.
Ateina gelsvas, kaip liepsna ruduo
Ir piemenys liudnam miske dainuoja.
Keli nuvarge, platus spinduliai
Ant kelio guli prie geltonos varpos.
Pro tvora raudonuoja obuoliai
Ir kriause supas kaip auksinis varpas.
O vakare - uzmigti negaliu.
Matau, kaip skrenda menesienoj zasys.
Ir pilnaties geltonu takeliu
Is leto slenka liudesys manasis.
Lauryna Luničevaitė
"Žmogaus teisės"
Visi turi teisę į skėtį,
Į savo širdies plakimą.
Visi turi teisę mylėti
Aistringai ir be praradimų
Visi turi teisę į saulę,
Į debesis, miegą, vyną,
Į savo paties apgaulę,
Į savo paties neigimą,
Į pilną stiklinę pieno,
Į mažą kvailą šuniuką
(tačiau nesakyt "jis mano"
tik švelniai glostyt kailiuką).
Visi turi teisę žaisti
Ir jei patinka - švepluoti.
Visi turi teisę geisti
Ir apie tai negalvoti.
Visi turi teisę kartą
Išbėgt basi į lietų,
Per šaltį pamiršti paltą
Ir kojines sukeisti vietom.
Dar turi teisę sapnuoti,
Kad skrenda arba krinta.
Visi turi teisę bijoti,
Netgi kai tai nerimta.
Visi turi teisę į tėtį,
Mamą ir tikrą draugą.
Visi turi teisę liūdėti
Ir garsiai verkti kai skauda.
Save, pasaulį ir Dievą
Visi turi teisę kurti.
Laikyti per speigą žiemą
Rankoj vaiko rankutę.
Visi turi teisę į žodį,
Jausmą ir prisiminimą.
Visi turi teisę svajoti
Ir juoktis kada juokas ima
Ir teisę viską iškęsti
Dėl truputėlio teisybės.
Visi turi teisę tęsti
Šį sąrašą lig begalybės.
Gytis Paškevičius
DUKRAI
Ką manai dabar,
Sarge ateities,
Gal ir tu paverk
Ant peties?
Aš tave meldžiau
Mūsų neišskirt,
Laiko vis mažiau
Kaltėms išpirkt...
TU taip toli,
Ką, pasenau?
Gal naktimis girdi
Kaip meldžiuosi TAU?....
Dar taip toli
Bet visada
Vakaro atspindy
TU esi šalia...
Sau liepiau tikėt,
Kad sugrįši Tu
Iš kitos erdvės
Dangaus keliu...
Sarge, negali,
Nuosprendžio pakeist,
JI jau pakely,
JI man atleis...
DUKRAI
Ką manai dabar,
Sarge ateities,
Gal ir tu paverk
Ant peties?
Aš tave meldžiau
Mūsų neišskirt,
Laiko vis mažiau
Kaltėms išpirkt...
TU taip toli,
Ką, pasenau?
Gal naktimis girdi
Kaip meldžiuosi TAU?....
Dar taip toli
Bet visada
Vakaro atspindy
TU esi šalia...
Sau liepiau tikėt,
Kad sugrįši Tu
Iš kitos erdvės
Dangaus keliu...
Sarge, negali,
Nuosprendžio pakeist,
JI jau pakely,
JI man atleis...
Archyvuose rastas eilerastukas, kuris labai padejo kabintis
Aš vėl, o ANGELE, apie tave mąsčiau
Užmerkusi akis meldžiaus...
Paklausiau Dievo - Kas yra mama?
Ir Jį atsakant išgirdau...
- Tu ir pati gerai žinai,
Vaikelis motinos dalis...
Bet Dieve kaipgi su manim?
Jei jau vaikelio neturiu...
Mieloji, Tu tikrai esi mama -
Atsakė Dievas drebančiu balsu...
- Į žemę aš siunčiu vaikus,
Vienus ilgam,
Kitus tik dienai, dviem ar trim...
- Bet Dieve aš nesuprantu,
Aš noriu savo VAIKO čia, dabar...
Ir atsiduso Dievas pamažu...
Ir suspindėjo ašara veide...
- Vaikelis Tavo su manim NAMIE
Ir patikėk, Jam gera čia...
Jis ANGELU naktim atskrieja pas Tave
Paglosto, išbučiuoja veidą Tau...
Jis žvaigždele Tau spindi danguje
Ir vėju glosto galvą Tau...
Jis paukšteliu pakalbina Tave
Jis čia ir ten, visur ir visada...
Taigi mieloji, tu ir pati žinai
Kas daro moterį mama,
Tai jausmas tavo širdyje
Užgimęs vienąkart ir pasilikęs visada...
Aš vėl, o ANGELE, apie tave mąsčiau
Užmerkusi akis meldžiaus...
Paklausiau Dievo - Kas yra mama?
Ir Jį atsakant išgirdau...
- Tu ir pati gerai žinai,
Vaikelis motinos dalis...
Bet Dieve kaipgi su manim?
Jei jau vaikelio neturiu...
Mieloji, Tu tikrai esi mama -
Atsakė Dievas drebančiu balsu...
- Į žemę aš siunčiu vaikus,
Vienus ilgam,
Kitus tik dienai, dviem ar trim...
- Bet Dieve aš nesuprantu,
Aš noriu savo VAIKO čia, dabar...
Ir atsiduso Dievas pamažu...
Ir suspindėjo ašara veide...
- Vaikelis Tavo su manim NAMIE
Ir patikėk, Jam gera čia...
Jis ANGELU naktim atskrieja pas Tave
Paglosto, išbučiuoja veidą Tau...
Jis žvaigždele Tau spindi danguje
Ir vėju glosto galvą Tau...
Jis paukšteliu pakalbina Tave
Jis čia ir ten, visur ir visada...
Taigi mieloji, tu ir pati žinai
Kas daro moterį mama,
Tai jausmas tavo širdyje
Užgimęs vienąkart ir pasilikęs visada...
R. Danys
Dukrai
Aš tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,
Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia - kad tu būtum laimingiausia.
Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau - didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.
Kad žydintis jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs, dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad niekad neužaugtum...
Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt.
Tu nebijok. Žinau - jis greit praeina.
Dukrai
Aš tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,
Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia - kad tu būtum laimingiausia.
Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau - didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.
Kad žydintis jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs, dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad niekad neužaugtum...
Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt.
Tu nebijok. Žinau - jis greit praeina.
