II opuso dalis: kaip elgtis, kai...
Kol kas mano vaikas kelia vėjus arba tada,
A] kai dėl jų esu kalta aš, laiku neapsižiūrėjusi situacijoje - yra pavargęs, ištroškęs, nuobodu, nori miego (aišku, šiuo atveju bausti reiktų save ir suduot sau, jei jau norisi fizinių priemonių - bet netaikau tų bausmių

, tiesiog patenkinu poreikius),
B ] arba kai labaiiiiiii nori kokio nors draudžiamo daikto "iš antro aukšto" - reguliuot viryklę - išjungti skalbimo mašiną- plėšyt knygą ir pan., na, suprantat, to, ko daryt negalima...
Vaiko reakcija į tai iš esmės pirmu atveju yra zirzėjimas ir verksmas, antru atveju - gaisrinės sirenos pamėgdžiojimas, pastaruoju atveju dar retkarčiais išsitiesiant ant pilvo, kad būtų patogiau (matyt, griuvimo ant grindų ir raičiojimosi staugiant repeticijos).
O dabar ką galiu į tai pasakyt - manau, naivu tikėtis, kad galima bus taikyt vieną priemonę visiem B] atvejo įvykiam. Na, atsipalaiduokim, įsivaizduokim ir pakikenkim.
Situacija : (manau, gan būdinga daugeliui).
Jūs grįžtate iš darbo persiutusi, nes jus sunervino viršininkas. Norite vos įžengusi pro duris pas sutuoktinį ar sugyventinį
a) prapliupti tirada apie viršininko niekšybes ir būt išklausyta
b ] išsiverkti ir išsiisterikuoti
c) aptarti su juo, kaip elgtis su tuo viršininku, gal galima ką pakeisti santykiuose
d) kad jis jus apkabintų, paglostytų ir nuramintų
e) tiesą sakant, pati nė nežinot, ko norit, tiesiog bjauriai siuntate
f) kitas variantas O sutuoktinis ar sugyventinis VISADA į tokį jūsų gyvenimo įvykį ir nuotaiką reaguoja VIENU BŪDU:
a) pvz. jums įpusėjus tiradą-verksmą-aptarinėjimą ir pan. stipriai jus apkabina, užčiaupia ir laiko glėbyje, neleisdamas nė krustelėti, galbūt paglosto nugarytę
b ] užploja per užpakalį rykštele ar delnu, nebūtinai labai skaudžiai
c) liepia greit žygiuot į kitą kambarį ir užsidaryt duris
d) pastato į kampą ir liepia apmąstyt savo poelgius
e) paguldo lovon ir liepia ten gulėt ir nekrutėt
f) čiumpa jūsų mėgstamiausius kvepalus ir grasina juos išmest šiukšliadėžėn, jei tučtuojau neužsičiaupsit ir nenusiraminsit
g) įdėmiai žiūri jums į akis ir aiškina, kad santykiuose su viršininku buvote neteisi, nebeleisdamas jums įsiterpti, ir ką privalote pakeisti
h) dar koks kitas pasikartojantis variantas Gražiuoju prisipažinkit, ar nepanorėtumėt kažkurią akimirką ar po kokio šešto-dešimto jo tokio poelgio tiesiog vožtelt jam snukin?
Na, ir keli pavyzdėliai iš mano gyvenimo - kol kas dar DAUG isterijų neapturėjom, arba menkesnių tiesiog nepastebiu, nežinau...
1 situacija. Vaikas vonioje beprotiškai užsimanė vaikiškų žirklučių, kurių jam nedaviau. (Nes aštrūs daiktai - peiliai,žirklės ir pan. vaikam neduodami, todėl man visiškai nesuprantama situacija "vaikas į lopšelį atėjo su peiliu ir t. t."). Čia buvo metukų ir mėnesio. Pradėjo klykti. Žiūriu į akis ir sakau:
- Nieko negirdžiu.
Klykia garsiau. Dar sykį pažiūrėjau ir sakau:
- Atsiprašau, mažyle, matyt, apkurtau - visiškai nieko negirdžiu.
Klykia dar garsiau (beje, iki tos situacijos maniau, kad tokių žodžių ji nesupranta, nes per maža). Aš:
- Nu tikrai būsiu apkurtus ,gal gali garsiau?
Suklykia dar garsiau - iš visų jėgų. Aš: išėjau iš vonios ir atsisėdau kambary.
Dar dusyk suverkšleno ten, atėjo ir kažką veikėm, nebepamenu.
2 situacija. Ji buvo metukų amžiaus. Esame sporto salėje, sėdim ant suolo, aš žiūriu, kaip vyksta karate treniruotė, ji tai žiūri, tai žaidžia savo žaislais ir užsimano galų gale kažkurio vaiko butelio. Neduodu, ima verkšlenti, o po to žviegti. Iš pradžių, prisipažinsiu, išnešiau ją iš salės tam, kad netrukdyčiau treniruotės rimties, maniau, jau eisim į savo kambarį viešbutyje. Bet išnešta ji už pusės minutės apsispakajino. Tad parsinešiau atgal. Kurį laiką vėl ramu, tada užsimanė kito vaiko sportbačio, nedaviau, pradėjo cypt, išnešiau, pasakiau, nemoki elgtis, tai būsim už durų, apsiramino, prašėsi atgal, parnešiau. Dar po penkiolikos minučių užsimanė vėl butelio, vėl nedaviau, vėl išnešiau minutei, vėl parnešiau, paskui kitų žmonių daiktų nebenorėjo ir labai gražiai prabuvo likusį treniruotės laiką. Galima vadint tokį "tramdymo būdą" minutės pertraukėle - time out

(p. s. jau parašius pasiskaičiau aukščiau duotą nuorodą apie meilės atėmimą, tai gal sakau nevadint... na, jos esmė, kad tu neišgrūdi vaiką VIENĄ kažkur, o KARTU pasišalini iš situacijos).
Kitus kartus, kai jau tiksliai nepamenu, dėl ko buvo žviegiama, padėdavo:
a) dėmesio nukreipimas, pavyzdžiui, imi ant rankų ir neši žiūrėt pro langą
b] kokio nors daikto padavimas, sudominimas
c) visiškas dėmesio nekreipimas į jos veiksmus, tipo, nematau ir negirdžiu
d) apkabinimas ir paglostymas.
Tiesiog manau, kiekvienąsyk reik atsižvelgt į situaciją ir mėgint intuityviai taikyt įvairiausius būdus, kartais galbūt teks išnaudot kelis jų, kartais išvis jungt ignorą...
Dar kelios pastabėlės apie vaikam taikomus būdus. Manau, kad
įkėlimas į lovytę, išvedimas į kitą kambarį ir palikimas vienatvėje, statymas į kampą, užplojimas per užpakalį, sudavimas rykštele ar pan. fizinė bausmė, per jėgą apsikabinimas, kai vaikas draskosi ir bando ištrūkti, grasinimas išmesti mylimą žaislą yra PRIEVARTA prieš vaiką ir jokiais atvejais vaikam nuo metų iki trijų neturėtų būti taikoma, NES: tokio amžiaus vaikas
tyčia nenusikalsta , nemanipuliuoja, nemėgina kantrybės ir todėl neturi būti baudžiamas kokiu nors būdu, juolab dauguma jų jis gali interpretuot visai neteisingai - kad dabar jau taip bus visada, kad yra nemylimas ir t. t. ir pan. Jis tik
tikrina ribas . O jau ribas turim nustatyti mes, ir kartą nustatytos, jos gali būti keičiamos tik tada, jei tai sąlygoja pasikeitęs vaiko amžius (pvz. metinukui neduosite žirklių, tačiau keturmetis jau gali šauniai žirklėmis karpyti popierių ir pan.). Ir lygiai taip pat manau, kad kai kurie išvardytų būdų gali būti taikomi mokyklinukams ar netgi tiesiog vyresniem nei trejų metų vaikam - tada, kai jau galite aiškiai išaiškinti, kodėl taikoma viena ar kita priemonė.
Galiausiai - kartais tenka recenzuot knygas, ir ten būna skiltis: tikslinė auditorija. Tai va, mano šių opusų-šmopusų tikslinė auditorija yra moterys, gyvenančios su antrąja puse ir turinčios vieną vaiką, gal net prižiūrinčios jį namie.
Nes nieko neišmanau, kaip būtų, jei turėčiau keturis vienu metu isterikuojančius pypliukus ar net mažiau, du-tris, kaip būtų, jei manęs nors kartais negalėtų pavaduoti sutuoktinis... Tai jau visai kitos situacijos...
Žmogaus protas viską atrakina trim raktais skaitmeniu, raide, nata. Žinoti, mąstyti, svajoti. Tai apima viską. V.Hugo