QUOTE
suskaičiuoji iki dešimt giliai įkvėpi ir pradedi išnaujo aisškinti
Tikrai padeda.
Tikrai padeda.
kai baigiasi mano nervai, tada palieku vaiką savarankiškai pažaisti ir einu kavos gerti, tai tada mamos neprisikviest ir jeigu rėkė, tai nutyla ir ramiai pradeda žaisti, na būnu aišku tam pačiam kambarį
QUOTE(kuku1470 @ 2010 02 23, 15:06)
kai baigiasi mano nervai, tada palieku vaiką savarankiškai pažaisti ir einu kavos gerti, tai tada mamos neprisikviest ir jeigu rėkė, tai nutyla ir ramiai pradeda žaisti, na būnu aišku tam pačiam kambarį
pas mus ir panašiai...nuvedu į vieną vietelę (kambaryje ant sofutės) ir pasodinu..pirmą kartą nesuprato...po to pamatė, kad ta vieta skiriama už blogus darbus
tai nenori tos vietos ir nešamas į ją kaip mat nurimsta...bet nei rėkti nei mušti nei sau nei vyrui neleidžiu...bandė vyras per pirštukus kažkada duoti-tai vaikas tik išpūtė akis ir dar labiau trankytis pradėjo bei vyrui oer veidą duoti...tai suprato maniškis, kad smurtas gimdo smurtą ir agresiją...
QUOTE(kristinita @ 2010 02 23, 15:43)
pas mus ir panašiai...nuvedu į vieną vietelę (kambaryje ant sofutės) ir pasodinu..pirmą kartą nesuprato...po to pamatė, kad ta vieta skiriama už blogus darbus tai nenori tos vietos ir nešamas į ją kaip mat nurimsta...bet nei rėkti nei mušti nei sau nei vyrui neleidžiu...bandė vyras per pirštukus kažkada duoti-tai vaikas tik išpūtė akis ir dar labiau trankytis pradėjo bei vyrui oer veidą duoti...tai suprato maniškis, kad smurtas gimdo smurtą ir agresiją...
tai nenori tos vietos ir nešamas į ją kaip mat nurimsta...bet nei rėkti nei mušti nei sau nei vyrui neleidžiu...bandė vyras per pirštukus kažkada duoti-tai vaikas tik išpūtė akis ir dar labiau trankytis pradėjo bei vyrui oer veidą duoti...tai suprato maniškis, kad smurtas gimdo smurtą ir agresiją...apie ta nunesima i kita vietele arba isejima paciai...cia straipsnis apie tai....mane priverte susimastyti.....http://www.geramama.lt/node/441
Sveiki,
po ilgos pertraukos ir po labai labai ilgos žiemos kviečiu visus, kurie gyvena su vaikais, ir kurie domisi vaikų ir tėvų santykiais
į 4 valandų užsiėmimą MES IR VAIKAI.
Susitikimo vieta: Vilnius, Vrublevskio 4, įėjimas iš kiemo pusės.
Užsiėmimo kaina vienam dalyviui: 60 Lt .
Susitikimo laikas: 2010 m. vasario 26 d., penktadienis, 13 val.
Jei susidarys per didelė grupė, bus organizuojamas dar vienas užsiėmimas šeštadienį, vasario 27 d., 11 val.
Būtina išankstinė registracija: psichologe.ramuneETAgmail.com arba telefonu 868041916 (jei negalėsiu atsiliepti, parašykite SMS).
Užsiregistravę dalyviai elektroniniu paštu galės atsiųsti aktualius individualius klausimus, į kuriuos bus atsakyta po susitikimo.
Pagrindinės užsiėmimo temos:
* Ką daryti, kad santykiuose su vaikais vyrautų darna?
* Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos: mitai ir realybė.
* Besąlyginės meilės vaikams puoselėjimas.
* Tėvų ir vaikų nesutarimai: mitai ir realybė.
* Meilės įrodymų svarba tarpasmeniniuose santykiuose.
* Kam reikalinga fizinė bausmė?
* Išsiskyrimo esmė ir vaikų išgyvenimai.
* Kam reikalingos taisyklės?
* Kokios savybės būdingos vaikams ir kur jos dingsta su metais?
* Tėvų lūkesčių tragedija.
Tėvų ir vaikų santykių psichologė
Ramunė Želionienė
po ilgos pertraukos ir po labai labai ilgos žiemos kviečiu visus, kurie gyvena su vaikais, ir kurie domisi vaikų ir tėvų santykiais
į 4 valandų užsiėmimą MES IR VAIKAI.
Susitikimo vieta: Vilnius, Vrublevskio 4, įėjimas iš kiemo pusės.
Užsiėmimo kaina vienam dalyviui: 60 Lt .
Susitikimo laikas: 2010 m. vasario 26 d., penktadienis, 13 val.
Jei susidarys per didelė grupė, bus organizuojamas dar vienas užsiėmimas šeštadienį, vasario 27 d., 11 val.
Būtina išankstinė registracija: psichologe.ramuneETAgmail.com arba telefonu 868041916 (jei negalėsiu atsiliepti, parašykite SMS).
Užsiregistravę dalyviai elektroniniu paštu galės atsiųsti aktualius individualius klausimus, į kuriuos bus atsakyta po susitikimo.
Pagrindinės užsiėmimo temos:
* Ką daryti, kad santykiuose su vaikais vyrautų darna?
* Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos: mitai ir realybė.
* Besąlyginės meilės vaikams puoselėjimas.
* Tėvų ir vaikų nesutarimai: mitai ir realybė.
* Meilės įrodymų svarba tarpasmeniniuose santykiuose.
* Kam reikalinga fizinė bausmė?
* Išsiskyrimo esmė ir vaikų išgyvenimai.
* Kam reikalingos taisyklės?
* Kokios savybės būdingos vaikams ir kur jos dingsta su metais?
* Tėvų lūkesčių tragedija.
Tėvų ir vaikų santykių psichologė
Ramunė Želionienė
Sveikos, perskaičiau temukę, tai ir savo patirtim pasidalinsiu ir trumpai pakomentuosiu.
Užkabino temos pavadinimas: kai baigiasi kantrybė... Tai va, galiu ramiai pasakyt, kad mano vaikui metai ir du mėnesiai, bet ji NĖ KARTO per visą tą laiką nebuvo manęs išvedusi iš kantrybės. Pabandysiu paanalizuot, kas tą sąlygoja.
1.Nesu tvarkingas žmogus. Todėl manęs neveda iš kantrybės tai, kad namai aukštyn kojom, pilna trupinių, visur primėtyta žaislų, numestų drabužių ir t. t. Tiesiog porąsyk dienoj prašluoji, o visus daiktus ir žaislus sudėliojam į vietą prieš pietų ir vakaro miegą kartu - suguldom miegot. Ir todėl man būtų vienodai, kad vaikas ima savo pagalvėlę ir nori ją dėt ant grindų, bei važiuot per ją mašinom, pirma, grindys švarios, antra, jei vistiek nemalonu, galima ją dieną apvilkt papildomu užvalkalu.
Savaime suprantama, kur daug kas galima, turi būti ir negalima - o negalima visko, kas yra "antrame aukšte" - tėvų daiktai, sukrauti ant palangės, ant aukštesnės lentynos, spintoje aukščiau ir pan. Negalima, ir viskas... Nors ant galvos stokis, nors klykdamas stogą nukelk.
2. Psichologiškai esu nuo savo vaiko nutolusi, ir tą dariau sąmoningai nuo kokio ketvirto mėnesio. Ką noriu tuo pasakyt? Nieku gyvu ne tai, kad pvz. mes nesiglamonėjam ar kad nesijaučiu jos mama. Tiesiog nėra pojūčio, kad ji esu aš (pvz. mums išdygo dantukas ar pan.), tada kai ji daro kažką savaip, aš suprantu, kad ji yra ji ir tai JOS pasirinkimas... Plius kadangi namai pritaikyti vaikui, nėra sunku jai kuo nors užsiimt kitame kambaryje, man nedalyvaujant, taip nuo jos pailsiu, kas svarbu - ir ji pailsi nuo manęs. Vaikai nuo mūsų irgi pavargsta, ir galimas daiktas, teisingiau yra tai, kad ne jie mus veda iš kantrybės, o mes juos
3. Aš gerbiu savo vaiką ir nemanau, kad ji privalo visada man paklusti vien todėl, kad esu už ją vyresnė ir esu jos mama. Tai man padeda apsvarstyti savo draudimus ir nedavinėti jų be reikalo bei neburbėti. Tiesą sakant, nepagrįstas draudimas ar paliepimas+burbėjimas, kad jis nevykdomas yra puikus būdas išvesti save iš kantrybės. Ir su vyru aš amžiais darau šią klaidą, laimei, kol kas pavyksta jos nedaryt su vaiku - gal kad ji dar nesupranta, jog man tokia klaida būdinga, padeda prisiverst elgtis "normaliai". Ir nežinia, ar kai vaikas paaugs, man pavyks priprast vėl pagarbiai elgtis ir su vyru, ar perkelsiu tą modelį ir į santykį su ja
Manau, suvokiat, ką stengsiuos daryt, o kaip išeis... 
4. Pas mus nėra griežto dienos režimo, todėl nėra ir situacijos - vaikas nevalgo, kada reikia, vaikas neužmiega, kada nustatyta, ir ta pačia proga nėra galimybės išeit šiom progom iš kantrybės. Dienos miegas turi įvykti nuo 13 iki 15 val., tiesiog atsižvelgiu, kada vaikas pavargęs, kad imt ją migdyt (ne visada pavyksta nuspėt, kalbu apie 80 proc. atvejų), valgymai svyruoja pusantros valandos laikotarpiuose, nakties miegas irgi turi dviejų valandų paklaidą, priklausomai nuo vaiko nuovargio. Juk mes irgi, jei tik galime rinktis, šiose srityse kaip robotai nesielgiame
Be to, pliusas yra tas, kad pasikeitus režimui netgi dar smarkiau, mergina nepuola į zyzimo priepuolius, isterijas ir prisitaiko - tai irgi padeda man neprarast kantrybės.
5. Laikausi taisyklės, kad gyvenime iš kiekvienos taisyklės yra išimčių - tai irgi padeda reaguoti lanksčiau.
Perskaičius visą šitą gali susidaryti įspūdis, kad aš meluoju ir gražinu situaciją, nes piešiu ją taip, lyg būčiau geležinė, tipo jo jo, neišveda jos vaikas iš kantrybės. Taip, neišveda. BET: KARTAIS JAUČIUOSI NEŽMONIŠKAI PAVARGUSI, NORS BĖK IR RĖK. Tada pasiprašau vyro, kad pažiūrėtų vaiką, kol nulūžtu pamiegot, išlekiu kad ir iki parduotuvės, kol pavaikštau, pravėdinu smegenis, kokį kartą į savaitę pasidarau laisvą vakarą ir t. t. Be visų šių priemonių savaime suprantama, kantrybė būtų seniai išgaravusi, bet vėlgi, tai būtų ne vaiko kaltė. Todėl bausti vaiką ar mušti ar lupti ar suduoti jam už tai, kad pavargstu, nekyla noras. Pagalvokit - jei pavargstat darbe, argi grįžę puolat už tai mušti (lupti, bausti, suduoti) sutuoktiniui ar vaikui - nes kuo jis čia dėtas? Lygiai tas pat galioja santykiam su vaiku, kai prižiūri jį namie.
O kad nebūtų visiška paklodė, tai, ką darau, kai vaikas elgiasi netinkamai, aprašysiu kitoj žinutėj. Nes nemanykit, kad taikant visas 5 taisykles, vaikai būna auksiniai (kaip čia buvo paminėta kažkurioj žinutėj apie vaiko elgesį po bausmės likusią dienos dalį) - manau, tokių nepasitaiko
Užkabino temos pavadinimas: kai baigiasi kantrybė... Tai va, galiu ramiai pasakyt, kad mano vaikui metai ir du mėnesiai, bet ji NĖ KARTO per visą tą laiką nebuvo manęs išvedusi iš kantrybės. Pabandysiu paanalizuot, kas tą sąlygoja.
1.Nesu tvarkingas žmogus. Todėl manęs neveda iš kantrybės tai, kad namai aukštyn kojom, pilna trupinių, visur primėtyta žaislų, numestų drabužių ir t. t. Tiesiog porąsyk dienoj prašluoji, o visus daiktus ir žaislus sudėliojam į vietą prieš pietų ir vakaro miegą kartu - suguldom miegot. Ir todėl man būtų vienodai, kad vaikas ima savo pagalvėlę ir nori ją dėt ant grindų, bei važiuot per ją mašinom, pirma, grindys švarios, antra, jei vistiek nemalonu, galima ją dieną apvilkt papildomu užvalkalu.
Savaime suprantama, kur daug kas galima, turi būti ir negalima - o negalima visko, kas yra "antrame aukšte" - tėvų daiktai, sukrauti ant palangės, ant aukštesnės lentynos, spintoje aukščiau ir pan. Negalima, ir viskas... Nors ant galvos stokis, nors klykdamas stogą nukelk.
2. Psichologiškai esu nuo savo vaiko nutolusi, ir tą dariau sąmoningai nuo kokio ketvirto mėnesio. Ką noriu tuo pasakyt? Nieku gyvu ne tai, kad pvz. mes nesiglamonėjam ar kad nesijaučiu jos mama. Tiesiog nėra pojūčio, kad ji esu aš (pvz. mums išdygo dantukas ar pan.), tada kai ji daro kažką savaip, aš suprantu, kad ji yra ji ir tai JOS pasirinkimas... Plius kadangi namai pritaikyti vaikui, nėra sunku jai kuo nors užsiimt kitame kambaryje, man nedalyvaujant, taip nuo jos pailsiu, kas svarbu - ir ji pailsi nuo manęs. Vaikai nuo mūsų irgi pavargsta, ir galimas daiktas, teisingiau yra tai, kad ne jie mus veda iš kantrybės, o mes juos
3. Aš gerbiu savo vaiką ir nemanau, kad ji privalo visada man paklusti vien todėl, kad esu už ją vyresnė ir esu jos mama. Tai man padeda apsvarstyti savo draudimus ir nedavinėti jų be reikalo bei neburbėti. Tiesą sakant, nepagrįstas draudimas ar paliepimas+burbėjimas, kad jis nevykdomas yra puikus būdas išvesti save iš kantrybės. Ir su vyru aš amžiais darau šią klaidą, laimei, kol kas pavyksta jos nedaryt su vaiku - gal kad ji dar nesupranta, jog man tokia klaida būdinga, padeda prisiverst elgtis "normaliai". Ir nežinia, ar kai vaikas paaugs, man pavyks priprast vėl pagarbiai elgtis ir su vyru, ar perkelsiu tą modelį ir į santykį su ja
Manau, suvokiat, ką stengsiuos daryt, o kaip išeis... 4. Pas mus nėra griežto dienos režimo, todėl nėra ir situacijos - vaikas nevalgo, kada reikia, vaikas neužmiega, kada nustatyta, ir ta pačia proga nėra galimybės išeit šiom progom iš kantrybės. Dienos miegas turi įvykti nuo 13 iki 15 val., tiesiog atsižvelgiu, kada vaikas pavargęs, kad imt ją migdyt (ne visada pavyksta nuspėt, kalbu apie 80 proc. atvejų), valgymai svyruoja pusantros valandos laikotarpiuose, nakties miegas irgi turi dviejų valandų paklaidą, priklausomai nuo vaiko nuovargio. Juk mes irgi, jei tik galime rinktis, šiose srityse kaip robotai nesielgiame
Be to, pliusas yra tas, kad pasikeitus režimui netgi dar smarkiau, mergina nepuola į zyzimo priepuolius, isterijas ir prisitaiko - tai irgi padeda man neprarast kantrybės. 5. Laikausi taisyklės, kad gyvenime iš kiekvienos taisyklės yra išimčių - tai irgi padeda reaguoti lanksčiau.
Perskaičius visą šitą gali susidaryti įspūdis, kad aš meluoju ir gražinu situaciją, nes piešiu ją taip, lyg būčiau geležinė, tipo jo jo, neišveda jos vaikas iš kantrybės. Taip, neišveda. BET: KARTAIS JAUČIUOSI NEŽMONIŠKAI PAVARGUSI, NORS BĖK IR RĖK. Tada pasiprašau vyro, kad pažiūrėtų vaiką, kol nulūžtu pamiegot, išlekiu kad ir iki parduotuvės, kol pavaikštau, pravėdinu smegenis, kokį kartą į savaitę pasidarau laisvą vakarą ir t. t. Be visų šių priemonių savaime suprantama, kantrybė būtų seniai išgaravusi, bet vėlgi, tai būtų ne vaiko kaltė. Todėl bausti vaiką ar mušti ar lupti ar suduoti jam už tai, kad pavargstu, nekyla noras. Pagalvokit - jei pavargstat darbe, argi grįžę puolat už tai mušti (lupti, bausti, suduoti) sutuoktiniui ar vaikui - nes kuo jis čia dėtas? Lygiai tas pat galioja santykiam su vaiku, kai prižiūri jį namie.
O kad nebūtų visiška paklodė, tai, ką darau, kai vaikas elgiasi netinkamai, aprašysiu kitoj žinutėj. Nes nemanykit, kad taikant visas 5 taisykles, vaikai būna auksiniai (kaip čia buvo paminėta kažkurioj žinutėj apie vaiko elgesį po bausmės likusią dienos dalį) - manau, tokių nepasitaiko
II opuso dalis: kaip elgtis, kai...
Kol kas mano vaikas kelia vėjus arba tada,
A] kai dėl jų esu kalta aš, laiku neapsižiūrėjusi situacijoje - yra pavargęs, ištroškęs, nuobodu, nori miego (aišku, šiuo atveju bausti reiktų save ir suduot sau, jei jau norisi fizinių priemonių - bet netaikau tų bausmių
, tiesiog patenkinu poreikius),
B ] arba kai labaiiiiiii nori kokio nors draudžiamo daikto "iš antro aukšto" - reguliuot viryklę - išjungti skalbimo mašiną- plėšyt knygą ir pan., na, suprantat, to, ko daryt negalima...
Vaiko reakcija į tai iš esmės pirmu atveju yra zirzėjimas ir verksmas, antru atveju - gaisrinės sirenos pamėgdžiojimas, pastaruoju atveju dar retkarčiais išsitiesiant ant pilvo, kad būtų patogiau (matyt, griuvimo ant grindų ir raičiojimosi staugiant repeticijos).
O dabar ką galiu į tai pasakyt - manau, naivu tikėtis, kad galima bus taikyt vieną priemonę visiem B] atvejo įvykiam. Na, atsipalaiduokim, įsivaizduokim ir pakikenkim.
Situacija : (manau, gan būdinga daugeliui).
Jūs grįžtate iš darbo persiutusi, nes jus sunervino viršininkas. Norite vos įžengusi pro duris pas sutuoktinį ar sugyventinį
a) prapliupti tirada apie viršininko niekšybes ir būt išklausyta
b ] išsiverkti ir išsiisterikuoti
c) aptarti su juo, kaip elgtis su tuo viršininku, gal galima ką pakeisti santykiuose
d) kad jis jus apkabintų, paglostytų ir nuramintų
e) tiesą sakant, pati nė nežinot, ko norit, tiesiog bjauriai siuntate
f) kitas variantas
O sutuoktinis ar sugyventinis VISADA į tokį jūsų gyvenimo įvykį ir nuotaiką reaguoja VIENU BŪDU:
a) pvz. jums įpusėjus tiradą-verksmą-aptarinėjimą ir pan. stipriai jus apkabina, užčiaupia ir laiko glėbyje, neleisdamas nė krustelėti, galbūt paglosto nugarytę
b ] užploja per užpakalį rykštele ar delnu, nebūtinai labai skaudžiai
c) liepia greit žygiuot į kitą kambarį ir užsidaryt duris
d) pastato į kampą ir liepia apmąstyt savo poelgius
e) paguldo lovon ir liepia ten gulėt ir nekrutėt
f) čiumpa jūsų mėgstamiausius kvepalus ir grasina juos išmest šiukšliadėžėn, jei tučtuojau neužsičiaupsit ir nenusiraminsit
g) įdėmiai žiūri jums į akis ir aiškina, kad santykiuose su viršininku buvote neteisi, nebeleisdamas jums įsiterpti, ir ką privalote pakeisti
h) dar koks kitas pasikartojantis variantas
Gražiuoju prisipažinkit, ar nepanorėtumėt kažkurią akimirką ar po kokio šešto-dešimto jo tokio poelgio tiesiog vožtelt jam snukin?
Na, ir keli pavyzdėliai iš mano gyvenimo - kol kas dar DAUG isterijų neapturėjom, arba menkesnių tiesiog nepastebiu, nežinau...
1 situacija. Vaikas vonioje beprotiškai užsimanė vaikiškų žirklučių, kurių jam nedaviau. (Nes aštrūs daiktai - peiliai,žirklės ir pan. vaikam neduodami, todėl man visiškai nesuprantama situacija "vaikas į lopšelį atėjo su peiliu ir t. t."). Čia buvo metukų ir mėnesio. Pradėjo klykti. Žiūriu į akis ir sakau:
- Nieko negirdžiu.
Klykia garsiau. Dar sykį pažiūrėjau ir sakau:
- Atsiprašau, mažyle, matyt, apkurtau - visiškai nieko negirdžiu.
Klykia dar garsiau (beje, iki tos situacijos maniau, kad tokių žodžių ji nesupranta, nes per maža). Aš:
- Nu tikrai būsiu apkurtus ,gal gali garsiau?
Suklykia dar garsiau - iš visų jėgų. Aš: išėjau iš vonios ir atsisėdau kambary.
Dar dusyk suverkšleno ten, atėjo ir kažką veikėm, nebepamenu.
2 situacija. Ji buvo metukų amžiaus. Esame sporto salėje, sėdim ant suolo, aš žiūriu, kaip vyksta karate treniruotė, ji tai žiūri, tai žaidžia savo žaislais ir užsimano galų gale kažkurio vaiko butelio. Neduodu, ima verkšlenti, o po to žviegti. Iš pradžių, prisipažinsiu, išnešiau ją iš salės tam, kad netrukdyčiau treniruotės rimties, maniau, jau eisim į savo kambarį viešbutyje. Bet išnešta ji už pusės minutės apsispakajino. Tad parsinešiau atgal. Kurį laiką vėl ramu, tada užsimanė kito vaiko sportbačio, nedaviau, pradėjo cypt, išnešiau, pasakiau, nemoki elgtis, tai būsim už durų, apsiramino, prašėsi atgal, parnešiau. Dar po penkiolikos minučių užsimanė vėl butelio, vėl nedaviau, vėl išnešiau minutei, vėl parnešiau, paskui kitų žmonių daiktų nebenorėjo ir labai gražiai prabuvo likusį treniruotės laiką. Galima vadint tokį "tramdymo būdą" minutės pertraukėle - time out (p. s. jau parašius pasiskaičiau aukščiau duotą nuorodą apie meilės atėmimą, tai gal sakau nevadint... na, jos esmė, kad tu neišgrūdi vaiką VIENĄ kažkur, o KARTU pasišalini iš situacijos).
Kitus kartus, kai jau tiksliai nepamenu, dėl ko buvo žviegiama, padėdavo:
a) dėmesio nukreipimas, pavyzdžiui, imi ant rankų ir neši žiūrėt pro langą
b] kokio nors daikto padavimas, sudominimas
c) visiškas dėmesio nekreipimas į jos veiksmus, tipo, nematau ir negirdžiu
d) apkabinimas ir paglostymas.
Tiesiog manau, kiekvienąsyk reik atsižvelgt į situaciją ir mėgint intuityviai taikyt įvairiausius būdus, kartais galbūt teks išnaudot kelis jų, kartais išvis jungt ignorą...
Dar kelios pastabėlės apie vaikam taikomus būdus. Manau, kad įkėlimas į lovytę, išvedimas į kitą kambarį ir palikimas vienatvėje, statymas į kampą, užplojimas per užpakalį, sudavimas rykštele ar pan. fizinė bausmė, per jėgą apsikabinimas, kai vaikas draskosi ir bando ištrūkti, grasinimas išmesti mylimą žaislą yra PRIEVARTA prieš vaiką ir jokiais atvejais vaikam nuo metų iki trijų neturėtų būti taikoma, NES: tokio amžiaus vaikas tyčia nenusikalsta , nemanipuliuoja, nemėgina kantrybės ir todėl neturi būti baudžiamas kokiu nors būdu, juolab dauguma jų jis gali interpretuot visai neteisingai - kad dabar jau taip bus visada, kad yra nemylimas ir t. t. ir pan. Jis tik tikrina ribas . O jau ribas turim nustatyti mes, ir kartą nustatytos, jos gali būti keičiamos tik tada, jei tai sąlygoja pasikeitęs vaiko amžius (pvz. metinukui neduosite žirklių, tačiau keturmetis jau gali šauniai žirklėmis karpyti popierių ir pan.). Ir lygiai taip pat manau, kad kai kurie išvardytų būdų gali būti taikomi mokyklinukams ar netgi tiesiog vyresniem nei trejų metų vaikam - tada, kai jau galite aiškiai išaiškinti, kodėl taikoma viena ar kita priemonė.
Galiausiai - kartais tenka recenzuot knygas, ir ten būna skiltis: tikslinė auditorija. Tai va, mano šių opusų-šmopusų tikslinė auditorija yra moterys, gyvenančios su antrąja puse ir turinčios vieną vaiką, gal net prižiūrinčios jį namie.
Nes nieko neišmanau, kaip būtų, jei turėčiau keturis vienu metu isterikuojančius pypliukus ar net mažiau, du-tris, kaip būtų, jei manęs nors kartais negalėtų pavaduoti sutuoktinis... Tai jau visai kitos situacijos...
Kol kas mano vaikas kelia vėjus arba tada,
A] kai dėl jų esu kalta aš, laiku neapsižiūrėjusi situacijoje - yra pavargęs, ištroškęs, nuobodu, nori miego (aišku, šiuo atveju bausti reiktų save ir suduot sau, jei jau norisi fizinių priemonių - bet netaikau tų bausmių
, tiesiog patenkinu poreikius), B ] arba kai labaiiiiiii nori kokio nors draudžiamo daikto "iš antro aukšto" - reguliuot viryklę - išjungti skalbimo mašiną- plėšyt knygą ir pan., na, suprantat, to, ko daryt negalima...
Vaiko reakcija į tai iš esmės pirmu atveju yra zirzėjimas ir verksmas, antru atveju - gaisrinės sirenos pamėgdžiojimas, pastaruoju atveju dar retkarčiais išsitiesiant ant pilvo, kad būtų patogiau (matyt, griuvimo ant grindų ir raičiojimosi staugiant repeticijos).
O dabar ką galiu į tai pasakyt - manau, naivu tikėtis, kad galima bus taikyt vieną priemonę visiem B] atvejo įvykiam. Na, atsipalaiduokim, įsivaizduokim ir pakikenkim.
Situacija : (manau, gan būdinga daugeliui).
Jūs grįžtate iš darbo persiutusi, nes jus sunervino viršininkas. Norite vos įžengusi pro duris pas sutuoktinį ar sugyventinį
a) prapliupti tirada apie viršininko niekšybes ir būt išklausyta
b ] išsiverkti ir išsiisterikuoti
c) aptarti su juo, kaip elgtis su tuo viršininku, gal galima ką pakeisti santykiuose
d) kad jis jus apkabintų, paglostytų ir nuramintų
e) tiesą sakant, pati nė nežinot, ko norit, tiesiog bjauriai siuntate
f) kitas variantas
O sutuoktinis ar sugyventinis VISADA į tokį jūsų gyvenimo įvykį ir nuotaiką reaguoja VIENU BŪDU:
a) pvz. jums įpusėjus tiradą-verksmą-aptarinėjimą ir pan. stipriai jus apkabina, užčiaupia ir laiko glėbyje, neleisdamas nė krustelėti, galbūt paglosto nugarytę
b ] užploja per užpakalį rykštele ar delnu, nebūtinai labai skaudžiai
c) liepia greit žygiuot į kitą kambarį ir užsidaryt duris
d) pastato į kampą ir liepia apmąstyt savo poelgius
e) paguldo lovon ir liepia ten gulėt ir nekrutėt
f) čiumpa jūsų mėgstamiausius kvepalus ir grasina juos išmest šiukšliadėžėn, jei tučtuojau neužsičiaupsit ir nenusiraminsit
g) įdėmiai žiūri jums į akis ir aiškina, kad santykiuose su viršininku buvote neteisi, nebeleisdamas jums įsiterpti, ir ką privalote pakeisti
h) dar koks kitas pasikartojantis variantas
Gražiuoju prisipažinkit, ar nepanorėtumėt kažkurią akimirką ar po kokio šešto-dešimto jo tokio poelgio tiesiog vožtelt jam snukin?
Na, ir keli pavyzdėliai iš mano gyvenimo - kol kas dar DAUG isterijų neapturėjom, arba menkesnių tiesiog nepastebiu, nežinau...
1 situacija. Vaikas vonioje beprotiškai užsimanė vaikiškų žirklučių, kurių jam nedaviau. (Nes aštrūs daiktai - peiliai,žirklės ir pan. vaikam neduodami, todėl man visiškai nesuprantama situacija "vaikas į lopšelį atėjo su peiliu ir t. t."). Čia buvo metukų ir mėnesio. Pradėjo klykti. Žiūriu į akis ir sakau:
- Nieko negirdžiu.
Klykia garsiau. Dar sykį pažiūrėjau ir sakau:
- Atsiprašau, mažyle, matyt, apkurtau - visiškai nieko negirdžiu.
Klykia dar garsiau (beje, iki tos situacijos maniau, kad tokių žodžių ji nesupranta, nes per maža). Aš:
- Nu tikrai būsiu apkurtus ,gal gali garsiau?
Suklykia dar garsiau - iš visų jėgų. Aš: išėjau iš vonios ir atsisėdau kambary.
Dar dusyk suverkšleno ten, atėjo ir kažką veikėm, nebepamenu.
2 situacija. Ji buvo metukų amžiaus. Esame sporto salėje, sėdim ant suolo, aš žiūriu, kaip vyksta karate treniruotė, ji tai žiūri, tai žaidžia savo žaislais ir užsimano galų gale kažkurio vaiko butelio. Neduodu, ima verkšlenti, o po to žviegti. Iš pradžių, prisipažinsiu, išnešiau ją iš salės tam, kad netrukdyčiau treniruotės rimties, maniau, jau eisim į savo kambarį viešbutyje. Bet išnešta ji už pusės minutės apsispakajino. Tad parsinešiau atgal. Kurį laiką vėl ramu, tada užsimanė kito vaiko sportbačio, nedaviau, pradėjo cypt, išnešiau, pasakiau, nemoki elgtis, tai būsim už durų, apsiramino, prašėsi atgal, parnešiau. Dar po penkiolikos minučių užsimanė vėl butelio, vėl nedaviau, vėl išnešiau minutei, vėl parnešiau, paskui kitų žmonių daiktų nebenorėjo ir labai gražiai prabuvo likusį treniruotės laiką. Galima vadint tokį "tramdymo būdą" minutės pertraukėle - time out
(p. s. jau parašius pasiskaičiau aukščiau duotą nuorodą apie meilės atėmimą, tai gal sakau nevadint... na, jos esmė, kad tu neišgrūdi vaiką VIENĄ kažkur, o KARTU pasišalini iš situacijos). Kitus kartus, kai jau tiksliai nepamenu, dėl ko buvo žviegiama, padėdavo:
a) dėmesio nukreipimas, pavyzdžiui, imi ant rankų ir neši žiūrėt pro langą
b] kokio nors daikto padavimas, sudominimas
c) visiškas dėmesio nekreipimas į jos veiksmus, tipo, nematau ir negirdžiu
d) apkabinimas ir paglostymas.
Tiesiog manau, kiekvienąsyk reik atsižvelgt į situaciją ir mėgint intuityviai taikyt įvairiausius būdus, kartais galbūt teks išnaudot kelis jų, kartais išvis jungt ignorą...
Dar kelios pastabėlės apie vaikam taikomus būdus. Manau, kad įkėlimas į lovytę, išvedimas į kitą kambarį ir palikimas vienatvėje, statymas į kampą, užplojimas per užpakalį, sudavimas rykštele ar pan. fizinė bausmė, per jėgą apsikabinimas, kai vaikas draskosi ir bando ištrūkti, grasinimas išmesti mylimą žaislą yra PRIEVARTA prieš vaiką ir jokiais atvejais vaikam nuo metų iki trijų neturėtų būti taikoma, NES: tokio amžiaus vaikas tyčia nenusikalsta , nemanipuliuoja, nemėgina kantrybės ir todėl neturi būti baudžiamas kokiu nors būdu, juolab dauguma jų jis gali interpretuot visai neteisingai - kad dabar jau taip bus visada, kad yra nemylimas ir t. t. ir pan. Jis tik tikrina ribas . O jau ribas turim nustatyti mes, ir kartą nustatytos, jos gali būti keičiamos tik tada, jei tai sąlygoja pasikeitęs vaiko amžius (pvz. metinukui neduosite žirklių, tačiau keturmetis jau gali šauniai žirklėmis karpyti popierių ir pan.). Ir lygiai taip pat manau, kad kai kurie išvardytų būdų gali būti taikomi mokyklinukams ar netgi tiesiog vyresniem nei trejų metų vaikam - tada, kai jau galite aiškiai išaiškinti, kodėl taikoma viena ar kita priemonė.
Galiausiai - kartais tenka recenzuot knygas, ir ten būna skiltis: tikslinė auditorija. Tai va, mano šių opusų-šmopusų tikslinė auditorija yra moterys, gyvenančios su antrąja puse ir turinčios vieną vaiką, gal net prižiūrinčios jį namie.
Nes nieko neišmanau, kaip būtų, jei turėčiau keturis vienu metu isterikuojančius pypliukus ar net mažiau, du-tris, kaip būtų, jei manęs nors kartais negalėtų pavaduoti sutuoktinis... Tai jau visai kitos situacijos...
Tiesa, dar kai ką norėjau pridėt - gal ir esminis dalykas, pagalvojus.
Vaiko žviegimas-cypimas-isterija nėra kažkas, ką reikėtų išrauti su šaknimis. Tai yra tiesiog jo reakcija į nepatenkintus norus. Tai nėra vaiko išlepimo įrodymas ar pan. Ir jūsų užduotis yra NE visiem laikam IŠNAIKINTI tokias jo reakcijas, nes jos norit ar nenorit liks visam gyvenimui, tik daugiau ar mažiau valdomos - mes, suaugę, irgi kartais verkiam, klykiam , isterikuojam, o kartais ir ne kartais, o ką jau kalbėt apie paauglius. Jūsų užduotis yra SUSTABDYTI vienu ar kitu būdu esamą žviegimą-cypimą-isteriją, kartais net leidžiant "išgroti" viską iki galo.
Nes jei žmogui (vaikui šiuo atveju) neleidžiama nors kartais išleisti stiprių jausmų į išorę (įsivaizduokim verdantį arbatinuką, kuris uždengtas aklinai, kad pro niekur negalėtų išeiti garas), tai anksčiau ar vėliau virsta AUTODESTRUKCIJA, savęs naikinimu vienokiais ar kitokiais būdais (tas pats arbatinukas tiesiog susprogs po kurio laiko). Būdų yra įvairių - anoreksija, depresija, ištekėjimas už smurtaujančio-geriančio vyro ir gyvenimas su juo, whatever, bet geriau nereikia.
Ir vėlgi, darsyk pabrėžiu - stiprių jausmų išleidimas iki galo, nesivaldant, turi vykti KARTAIS, nes vykdamas DAŽNAI, jis lygiai taip pat tampa DESTRUKTYVUS, tik jau kita prasme, bet vis viena.
Nu gal užsičiaupsiu jau pagaliau, tiesiog norėjau, kad nekiltų kokių tai neaiškumų mano "pamoksluose nuo kalno"
Vaiko žviegimas-cypimas-isterija nėra kažkas, ką reikėtų išrauti su šaknimis. Tai yra tiesiog jo reakcija į nepatenkintus norus. Tai nėra vaiko išlepimo įrodymas ar pan. Ir jūsų užduotis yra NE visiem laikam IŠNAIKINTI tokias jo reakcijas, nes jos norit ar nenorit liks visam gyvenimui, tik daugiau ar mažiau valdomos - mes, suaugę, irgi kartais verkiam, klykiam , isterikuojam, o kartais ir ne kartais, o ką jau kalbėt apie paauglius. Jūsų užduotis yra SUSTABDYTI vienu ar kitu būdu esamą žviegimą-cypimą-isteriją, kartais net leidžiant "išgroti" viską iki galo.
Nes jei žmogui (vaikui šiuo atveju) neleidžiama nors kartais išleisti stiprių jausmų į išorę (įsivaizduokim verdantį arbatinuką, kuris uždengtas aklinai, kad pro niekur negalėtų išeiti garas), tai anksčiau ar vėliau virsta AUTODESTRUKCIJA, savęs naikinimu vienokiais ar kitokiais būdais (tas pats arbatinukas tiesiog susprogs po kurio laiko). Būdų yra įvairių - anoreksija, depresija, ištekėjimas už smurtaujančio-geriančio vyro ir gyvenimas su juo, whatever, bet geriau nereikia.
Ir vėlgi, darsyk pabrėžiu - stiprių jausmų išleidimas iki galo, nesivaldant, turi vykti KARTAIS, nes vykdamas DAŽNAI, jis lygiai taip pat tampa DESTRUKTYVUS, tik jau kita prasme, bet vis viena.
Nu gal užsičiaupsiu jau pagaliau, tiesiog norėjau, kad nekiltų kokių tai neaiškumų mano "pamoksluose nuo kalno"
stripuli 
stripuli 
Sveiki,
kviečiu visus, kurie gyvena su vaikais, ir kurie domisi vaikų ir tėvų santykiais
į 4 valandų užsiėmimą MES IR VAIKAI. Užsiėmimas skirtas mamytėms, tėveliams, močiutėms, seneliams ir auklėms.
Susitikimo vieta: Vilnius.
Konkreti vieta bus patikslinta priklausomai nuo dalyvių skaičiaus.
Organizuojami tokie patys du užsiėmimai, kad dirbantys ir nedirbantys galėtų pasirinkti patogų laiką.
I. Susitikimo laikas: 2010 m. kovo 5 d., penktadienis, 13 val.
II. Susitikimo laikas: 2010 m. kovo 6 d., šeštadienis, 12 val.
Būtina išankstinė registracija:
psichologe.ramuneETAgmail.com arba
telefonu 868041916 (jei negalėsiu atsiliepti, parašykite SMS).
Nurodykite, kokiai dienai registruojatės.
Užsiregistravę dalyviai elektroniniu paštu gali atsiųsti aktualius klausimus, į kuriuos bus atsakyta susitikimo metu.
Pagrindinės užsiėmimo temos:
* Ką daryti, kad santykiuose su vaikais vyrautų darna?
* Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos: mitai ir realybė.
* Besąlyginės meilės vaikams puoselėjimas.
* Tėvų ir vaikų nesutarimai: mitai ir realybė.
* Meilės įrodymų svarba tarpasmeniniuose santykiuose.
* Gyvenimas su vaiku be bausmių.
* Išsiskyrimo esmė ir vaikų išgyvenimai.
* Kam reikalingos taisyklės?
* Kokios savybės būdingos vaikams ir kur jos dingsta su metais?
* Tėvų lūkesčių tragedija.
Užsiėmimo kaina vienam dalyviui: 60 Lt.
Tėvų ir vaikų santykių psichologė
Ramunė Želionienė
http://pagalbaseimai.blogspot.com
http://vaikopasaulis.blogspot.com
kviečiu visus, kurie gyvena su vaikais, ir kurie domisi vaikų ir tėvų santykiais
į 4 valandų užsiėmimą MES IR VAIKAI. Užsiėmimas skirtas mamytėms, tėveliams, močiutėms, seneliams ir auklėms.
Susitikimo vieta: Vilnius.
Konkreti vieta bus patikslinta priklausomai nuo dalyvių skaičiaus.
Organizuojami tokie patys du užsiėmimai, kad dirbantys ir nedirbantys galėtų pasirinkti patogų laiką.
I. Susitikimo laikas: 2010 m. kovo 5 d., penktadienis, 13 val.
II. Susitikimo laikas: 2010 m. kovo 6 d., šeštadienis, 12 val.
Būtina išankstinė registracija:
psichologe.ramuneETAgmail.com arba
telefonu 868041916 (jei negalėsiu atsiliepti, parašykite SMS).
Nurodykite, kokiai dienai registruojatės.
Užsiregistravę dalyviai elektroniniu paštu gali atsiųsti aktualius klausimus, į kuriuos bus atsakyta susitikimo metu.
Pagrindinės užsiėmimo temos:
* Ką daryti, kad santykiuose su vaikais vyrautų darna?
* Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos: mitai ir realybė.
* Besąlyginės meilės vaikams puoselėjimas.
* Tėvų ir vaikų nesutarimai: mitai ir realybė.
* Meilės įrodymų svarba tarpasmeniniuose santykiuose.
* Gyvenimas su vaiku be bausmių.
* Išsiskyrimo esmė ir vaikų išgyvenimai.
* Kam reikalingos taisyklės?
* Kokios savybės būdingos vaikams ir kur jos dingsta su metais?
* Tėvų lūkesčių tragedija.
Užsiėmimo kaina vienam dalyviui: 60 Lt.
Tėvų ir vaikų santykių psichologė
Ramunė Želionienė
http://pagalbaseimai.blogspot.com
http://vaikopasaulis.blogspot.com
stripuli super tavo mintys, pagarba
