QUOTE(ragnez @ 2010 03 24, 23:54)
stripuli, man kyla labai keistas dviprasmis jausmas, skaitant tavo rasinius sitoje temoje. viena vertus, kai rasai apie pagarba ir meile vaikui, apie kompromisa, pusiausvyra tarp vaiko ir mamos noru, tarp vaiko teisiuir pareigu - galeciau pasirasyti po kiekvienu zodziu. taciau po situo loginiu, inteligentisko zmogaus tekstu vis prasimusa, naaa, tarkim, noras islaikyti vaika kudikio pozicijoje ir itvirtinti savo autoriteta jega... nezinau, kodel taip yra, bet man susidaro toks ispudis... galbut kad ir del tokio teiginio:
"Nes ir su mažiuku vaiku, matau, kuo toliau, tuo labiau kartais toną tenka pagriežtinti, tai kaip sakau, nenukrypkim į kraštutinumus - bent aš manau, jei pikčiau rikteliu "negalima" (pvz, čiumpant atsukti dujas), tai nepalieku kažkokios baisios traumos vaikui, nors gal reikėtų pagal kai kuriuos naujausius psichologų tyrimus apsikabinti ir ilgai švelniai aiškinti, kodėl negalima sukinėti dujų"
arba
"Jau vien mokyklose matosi, kas vyksta, suteikus vaikam visas teises ir atėmus visas pareigas, išskyrus vienintelę - gerai mokytis - realiai tai košmaras"
ir todel bus labai idomu paskaityti tavo pasisakymus po keleriu metu, kai tavo dukryte, kuri dabar tikriausiai dar nezino, kad "lialia" veidrodyje yra ji pati, is tiesu ims atsiskirti kaip asmuo ir is tiesu pareikalaus isplesti ribas.
Man irgi bus įdomu pasiskaityti

Jei nesunku, parašyk, kaip ten iš tiesų po kelių metų plečiamos ribos, kokiu nors praktiniu pavyzdžiu - nu tipo metinukas negali karpyt žirklėm, o keturmetis gali - ką nors panašaus, tik drastiškesnio

Gali ir į AŽ...
O šiaip - atsiprašau liaudies už šiokį tokį OT, tingiu keltis į AŽ. Galų gale kai kas skirta ir apibūdinti mano rašliavas čia, tai gal visiem pravers.
Aš nesu inteligentiška persona. Aš keikiuosi kaip vežikas, kai esu su draugėmis, o gal ir dar blogiau, kokį suerzinusį pilietį priklausomai nuo situacijos galiu pasiųsti ant trijų raidžių, bet galiu ir draugiškai pabarti ar net užjausti, kad jis vargšiukas erzinasi (buvo kadaise troleibuse tokia situacija), kai pamatau moterį, mušančią savo vaiką, beprotiškai niežti nagai pavyti ir pačiai kaip reikiant įkrėsti, o kokiam pedofilui pagavus išvis gyvam skūrą nulupčiau greičiausiai...
Aš esu gana despotiško charakterio. Todėl jau ir čia esu minėjusi, kad su vaiku man pavyksta kol kas išlaikyti pagarba grįstus santykius ir TIKIUOSI, kad pavyks ir toliau, nors nesu tikra, o su vyru nepavyksta - aš reikalauju, zyziu, aimanuoju ir t. t.
Dėl citatos apie dujas. Sakykim, man susidaręs įspūdis, galbūt klaidingas, kad Tau, Ragnez, priimtinas tiesiog super švelnus bendravimas su vaikais, švelniom intonacijom. O aš laikau, kad sakykim tyčiotis ir rėkti "kvėša, juk sakiau, kad dujų negalima sukinėti" yra blogis, o sugriežtinti toną, perduodant informaciją, bet nenaudoti jokių pravardžių ar pan. - kai kada naudinga. Paprasčiausiai nemanau, kad penkiolikos mėnesių kūdikis supras mano švelnius malonybinius išvedžiojimus, kodėl dujų sukti negalima, ir taip pat negaliu rizikuoti tuo, kad kada nors mano neprižiūrima nueis atsisuks tas dujas ir "nugaruos".
Apie moksleivius. Remiuosi savo patirtimi iš sportinių stovyklų, kur buvo gausu vaikų, ir draugės, kuri dirba mokytoja, pasakojimais. Sportinėse stovyklose, kuriose esu dalyvavusi, vaikam būdavo suteikiamos ne tik teisės, bet ir pareigos. Kuo daugiau pareigų buvo, tuo, kaip galbūt beatrodytų keista, vaikai buvo išradingesni kasdieniame gyvenime, kalbant apie pramogas, bei laimingesni IR lengviau suvaldomi - prie kiekvieno sargybinio nepastatysi, o tvarka turi būti, kitaip galimos kad ir nelaimės, tfū tfū, bet kai yra 140 vaikų, pvz, tai...
Kai aš mokiausi mokykloje, mes irgi turėjom tam tikras pareigas - kad ir tvarkyti mokyklos teritoriją vasaros atostogų metu. Sakykim, prieš kurį laiką to trūko, ir buvo atsiradusi klaiki vaikų nepagarba mokytojoms, -ams, aš ją kažkiek sieju ne tik su auklėjimu šeimoje, bet ir su pareigų nebuvimu mokykloje.
Minėtose sportinėse stovyklose susirinkdavo vaikai iš ĮVAIRIAUSIŲ šeimų, įvairiausios turtinės padėties, įvairiausiai auklėjami, bet per 9 skirtingų trenerių skirtingų stovyklų metus VIENINTELIS "rimtas" nusižengimas buvo toks, kad trys dvylikamečiai apmėtė kitos, ne mūsų, vaikų grupės narius kiaušiniais.
Grįžtant prie mano vaiko auklėjimo, yra vienas dalykas, kuo aš esu tikra - NIEKADA jai nesuduosiu. Ir dėl šito man ramu, nes tą puikiai žinau.
Viso kito mokysiuos, žiūrėsiu.
Esu tikra ir dar dėl šių dalykų: kai vyks kažkas, kas yra draudžiama, kalbėdama apie tai kartais (o gal dažnai, nes esu karšto temperamento), kelsiu ar griežtinsiu toną. Nesu tikra, ar kada nors man tai neims atrodyt baisus blogis.
Viliuosi: kad pavyks niekada iš vaiko nesišaipyt, net ir tokia a la "nekalta" fraze: ko tu aikštijiesi, pasižiūrėk, visi iš tavęs juokiasi (daugybę kartų girdėta gatvėje, kavinėje, parduotuvėje).
kad kaip minėjau pavyks išsaugoti pagarba grįstus santykius ir nereikalauti dalykų, kurių visai nebūtina daryti.
kad išmokysiu būti kuo savarankiškesne ir nenuodysiu jai gyvenimo savo baimėmis "kad tik kas nenutiktų". Nors atsargumo mokinu, kad guzų neįsistatytų, čia niekaip negaliu savęs perlaužt, bet nežinau ar reik - nu neturėjo ji tų guzų... Ar tai blogis, ar gėris, neapsisprendžiu. Tai galimas daiktas, kad reiks save kažkaip stabdyt, laužyt, rakint prie radiatoriaus, kad leisčiau tyrinėt pasaulį plačiau, nei man tai atrodo "saugu".
Žinau: kad stengsiuosi išlaikyti pusiausvyrą ir pasirūpinti ne tik vaiko poreikiais, bet ir savo.
Nežinau: ar vaikui paaugus naudosiu kokias nors bausmes auklėjant. Suku makaulę, man lyg ir jokios nebuvo taikytos, išskyrus tą anksčiau minėtą galbūt savaitę trukusį trimetukės lupimą už nevalgymą. Kol kas man visokie tokie :"jei tu padarysi-nepadarysi to-ano, tai savaitę nežiūrėsi televizoriaus-neisi į kiemą-nevalgysi saldainių" skamba kažkaip durnai. Suprantu pvz. tokį bajerį (čia vyresniems): "jei ir toliau tyčia terliosi drabužėlius, tai galėsi drožt su jais į mokyklą kaip stovi" (čia staigiai sukūriau, į didelį protą nepretenduoju, nu bet tipo veiksmo-susidūrimo su pasekmėmis taisyklė auklėjant, o ne veiksmo-bausmės). Bet kol kas, nežinau, gal be bausmių ir neįmanoma. Viliuosi, kad įmanoma...
O visa kita bus kūryba, priklausomai nuo situacijos. Nes kai ko negali žinot iš
anksto. Kol neturėjau vaikų, maniau, kad galbūt įvedinėsiu drausmę, vietoj fizinių smurtinių bausmių duodama fizines nesmurtines bausmes - pvz. pritūpimų darymą nusikaltus, atseit ir nauda, ir pamokymas. O dabar man tai atrodo idiotiška diedovščina...
Pabaigai analogija: užsiiminėju rytų kovos menais. Per vieną sportininkų vakarėlį sutarėm draugiškai "pasimušti" su boksininku, pasibandyti, kaip atrodo dviejų skirtingų sričių kova. Prieš kovą jis manęs klausia: tai kokia bus tavo rankų padėtis, kaip rytų kovos menininkės. Aš žiūriu, sakau, kaip kokia - jokia. Kai tu ką nors darysi, tai atitinkamai ir bus. Bet ne, sako jis - kokia yra ta rankų padėtis? Nu jokia, sakau

Bet esmė yra ta, kad šiaip jau tos šakos atstovai, kuria užsiimu, turi standartinę rankų padėtį. O man ji nepriimtina. Visi standartai riboja galimybes kažką naudinga pasiekti. Taip ir su vaikais. (kovos menų forume yra tema: "Kokia rankų padėtis kovoje"? vienas atsakė: "dinamiška" - į dešimtuką. Tai tas labai tinka ir auklėjimui. Kokios auklėjimo nuostatos? Kintančios.).
Mano vaikas augs, o aš tarsi plastelinas ar kažkas panašaus formuosiuos atitinkamai pagal jos ribas, pasiekimus ir pagal savo ribas, pasiekimus. Kas tiksliai bus toliau, aš visiškai nežinau, ir tai savotiškai mane džiugina.
Ir dar mane džiugina tai, kad jeigu būsiu gyva iki vaiko pilnametystės, ji užaugs nemušta.
P. S. Sorry, jei kam nors iš nemušančių vaikus pasirodė, kad nurodinėju kaip gyvent. Tiesiog čia rašau ne tik jums, bet ir sau pačiai - ko gero labiau sau pačiai nei jums. O jei mušančioms pasirodė, kad nurodinėju - tai ne, nenurodinėju, tik bandau suprast, kodėl aš mušt nenoriu ir kažkaip perteikt tai jums, surast kažkokį receptą, kad dar vienas vaikas galėtų gyvent - kaip čia pasakius geriausiai - turbūt saugiai?
Nes sakykim, kad vaikų mušimą laikau nusikaltimu, ypač mažų, bet nepritariu ir vakarietiškam stiliui, kai už vaiko prilupimą "diržiuku" vaikas iš tėvų atimamas... Nieko tai nepataiso, manyčiau.
Galbūt nėra tiesa, kad kiekviena mama geriausiai žino, ko reikia jos vaikui, bet yra tiesa štai kas - kad ir kokie "blogi" būtų tėvai (aš nekalbu apie pedofilus, apie daužančius vaikus spygliuotom vielom, laužančius kaulus ar pan. nukrypimus), vaikui niekur nebus geriau nei su jais...
Ir visos šios paklodės yra tik mano nuomonė - aš psichologinio išsilavinimo neturiu, remiuosi tik gan ilgamečiu buvimu vaikų kolektyvuose, bendravimo patirtimi su labai plačia savo gimine ir tos giminės vaikais, na, ir kuklia penkiolikos mėnesių patirtimi su savo vaiku.
NEMUŠKIT VAIKŲ. NEREIKIA. NEVERTA. PRAŠAU.
Žmogaus protas viską atrakina trim raktais skaitmeniu, raide, nata. Žinoti, mąstyti, svajoti. Tai apima viską. V.Hugo