Kai mamai baigiasi kantrybė..

Beje, helen , o nėra jūsų asmeniškai atveju tokio dalyko, kad (galbūt labai smarkiai klystu, tada nekreipkit dėmesio ) nesate autoritetas sakykime šeimoje, darbe, kad ir SM forume ar dar kur nors, ir galvojate pasąmonėje: na, nors vaikui pavadovausiu!!! ach, neklauso? tai aš jam diržu! tuoj klausys! (nes vyrui, darbe šefui ar čia kam nors gi nesušvantalysit diržu, o ir nepadėtų...).



O šiaip dar visom: kiek skaitau, tai vis yra tokia plonytė raudona gija su užrašu: vaikas neklauso, žiūri į akis, kai draudžiu, ir tyčia daro savaip, tai kaip tada be diržo?

Manau, reiktų paskaityti specialiosios ar pažintinės literatūros ir sužinoti, kad tas tyčia ir savaip yra natūrali vaiko raidos eiga. Pagalvokit: iš pradžių iki pusės metų vaikas yra priklausomas nuo jūsų visiškai ir "klauso". Kai kuriom gal net iki metų tai trunka. O paskui ima "neklausyti", "reikalauti", o jūs jau pripratusios prie kitos padėties ir ištinka šokas, atrodo, gal jūs per mažai griežtos, gal vaikas išlepo, gal jis vienas toks neklaužada - reik skubiai sugrąžint status quo - tai kas buvo iki pusės metų ar metų. O kadangi tai realiai neįmanoma, tai trumpam tą status quo sugrąžinti fizinės bausmės gali, tada galima galvoti - o, veikia, aš gi sakiau. Tik klausimas, ką veikia - daro vaiką "leliuku", "bejėgiu", "patogiu", "nesudėtingu"?

trumpai apie vaiko raidą. Vaikas nuo metų ir daugiau ima ENERGINGAI plėsti sau leistinas ribas. Tai natūralu, nes jam augant jo ribas VISĄ LAIKĄ NENUTRŪKSTAMAI reiks plėsti , plėsti ir plėsti visomis kryptimis palyginus su atskaitos tašku, kai jis gimė. Jo tiek teisių, tiek pareigų sąrašas vis ilgės ir ilgės ir ilgės kol pasieks suaugusiojo. Ir jūsų darbas ne trukdyti jam plėsti ribas ir būti savarankiškesniam, ne sugrąžinti jį į "besąlygiškai paklūstančiojo" stadiją, o tiesiog kaip suaugusiam žmogui vis TIKRINTI, kiek tas ribas GALIMA plėsti, pageidautina maksimaliai, kad vaikas būtų kuo savarankiškesnis, ir kur jau reikia pasakyti STOP, bet tikrai REIKIA - pvz. kai vaikas kiša ką nors į rozetę, bando užsiverst verdantį puodą ant galvos, vidury nakties sugalvoja pažaisti žaisliukais ir įnirtingai to reikalauja, muša ir kandžioja artimuosius ir t. t.

žinot kas baisiausia... ne kad jūs vaikus luošinat, bet kad ateis tie jūsų vaikai į kolektyvą -- darželį, mokyklą. ir jie reikalaus sau autoriteto jėga. ir kitiems vaikams teks nuo jų kentėti, arba mokytis duoti į kailį.

Vaiko dauzymas ziuriu budu iki melyniu yra fizinis vaiko luosinimas, o musima dirzu kai suskauda ir nelieka net melynes, galima priskirti psichiniu luosinimu, jei jum taip patogiau.
Apie kokia trauma gali buti sneka, jei vaikas nekrupcioja? O jums nieko nesako pirmoji citata? Zaibo greiciu atsiseda ant grindu isvydus dirza. Ka reiskia toks vaiko elgesys? Ne baime? Ne JAU traumuota psichika?

As gyvenu salyje, kur vaiku bet koks baudimas yra uzdraustas istatymiskai nuo 1979 metu. Uz tai tevai gali labai greit buti nubausti patys. Uztenka uzsukti darzelyje ausi savo vaikui ir pas jus i namus ateis vaiku teises.
Sitoj saly iki 1957 metu istatymuose buvo parasyta, kad suauges nebus teisiamas nubaudes savo vaika, jei vaiko nesuzalojo.
Iki 1966 metu sitoj saly buvo galima bausti vaika atsizvelgiant i tai, ka jis padare ir atsizvelgiant i vaiko amziu. Tarpas tarp 1966 ir 1979 metu buvo kazkiek neapibreztas vaiku baudimo atzvilgiu, bet nuo 1979 metu grieztai uzdrausta. I sita sali atvaziave musu draugai ir gimines kaskart stebisi zmoniu gerumu, siltumu ir taikumu. Net sunys cia taikus ir draugiski.

Kad Lietuva ne akmens amziuj, suprantu is bedygstanciu dangoraiziu Vilniuje, bet vaiko auklejimo atzvilgiu tai netoli pazengus.

Lietuva mužikų kraštas, mentalitetas pas dauguma skurdus.
Lietuvoje šuo/katė daugiau teisiu turi, negu vaikas.
Darželyje reikia auklėjimo auklėtojoms, moka min. psichologiškai išvarge, išsilieja po to ant silpniausiųju. Toliau mokykla, dukra pasakoja , kaip su jomis elgiais mokytojai, nepagarba vieni kitiems, žodžiu baisu. Net valstybė yra neišauklėta, ka jau kalbet apie šeimas.

nesutikciau,kad vaikas turi maziau teisiu nei suo/kate. manau tinkamu momentu yra naudinga pliaukstelti per uzpakali, nes taip ir auga toki vaikai , kurie mamai per veida tranko jei ko nors neispildo kaprizo,o mama ka - dziaugiasi, ........ gi VAIKU TEISES jau apie tokius musimus iki melyniu manau normaliose seimose neverta kalbeti, bet vaikas turi zinoti kas yra autoritetas ir ko jis turi klausyt
Papildyta:

manau autoriteto reikalaus tas vaikas, kuriam buvo viskas leidziama... tai jis skriaus ramius vaikus....kalbu is patirties

Netoli nuo gyvuno skirimes su tokiu požiūriu. Autoritetas
Gal pagarba turi buti tevams, o ne smurtu autoriteta užsitarnaut.
Papildyta:
Jeigu vaikais skriaudžia kitus vaikus, t.y veidrodis tevu. Geriau paskaitykite vaiku psichologija, negu diržo imtis.

aciu uz patarima, kurio neprasiau. daugiau nekomentuosiu, nes cia teisingai pastebeta, kad tema netekus savo prasmes,o tik dvi stovyklos : "smurtautojai" ir "super duper laimingi tobuli tevai".

o ka patart, jeigu tevams proto neužtenka. Kantrybs reikia tureti, myleti vaikus, ir iki 10 suskaičiuoti, negu paimt dirža ir parodyti prieš juos koks aš galingas.

Siuo metu skaitau knyga "Emocinis intelektas"
Citata is jos - buvo stebimi vaikai vaiku darzelyje, ju elgesys. Prievarta - kai tevai islieja savo nuotaikas nuolat musdami vaikus - iskreipia naturalu vaiko polinki isjausti i kita. Brutali vaiko reakcija i draugo susikrimtima yra tipiska tokiems vaikams, kurie nuo pat kudikystes yra musami ar patiria kitokia fizine prievarta. Toks atsakas aiskiai skiriasi nuo iprastos vaiku uzuojautos pastangu paguosti verkianti drauga. Agresyvi vaiko reakcija i asaras darzelyje visai neblogai atspindi tai, ko jis ismoko namie: is pradziu verkiantiji bandoma graziai raminti, po to pereinama prie piktu zvilgsniu ir sauksmu, galiausiai vaikas apkumsciuojamas ir net nuozmiai primusamas. Bene labiausiai nerima kelia tai, kad patyres smurta vaikas stokoja primityviausios empatijos rusies - instinkto nuslopinti kylancia agresija iskaudintam zmogui.
Atsizvelgiant i tai, ar smegenys yra formuojamos brutalumo, ar meiles, vaikysteje atsiveria ypatingos emociniu pamoku galimybes. Musami vaikai anksti ir nuolat patiria traumas. Galbut geriau suvokti, kokias emocines pamokas gauna sie prievarta patiriantys vaikai, galime pamate, kokius ilgalaikius pedsakus traumos palieka smegenyse, ir kaip sie ziaurus pedsakai gali buti paslepti.
Per pirmuosius trejus ketverius gyvenimo metus vaiko smegenys pasiekia mazdaug du trecdalius viso savo dydzio ir vystosi greiciau nei kada veliau. Siuo laikotarpiu svarbiausiu dalyku mokomasi greiciau nei kada nors veliau gyvenime, visu pirma - emociju..

Isvados manau labai jau aiskios, si knyga parasyta remiantis daugelio psihologu darbais.

manau, jei mokėtumėt skaityti, tai pamatytumėt, kad kaip tik ir akcentuojame, jog vaikai turi turėt ne tik teises, bet ir pareigas Be to, ir draudžiamus dalykus. Bet koks kraštutinumas nėra gerai - nei vien pareigos, nei vien teisės.

O tas "vaikas turi žinoti kas yra autoritetas", tai juokinga. Bet iš tiesų tai yra daugumos šeimų gyvenimo modelis - įdiegti vaikui, kad jis turi besąlygiškai klausyti tėvų, nors kartais anys būna visai neprotingi piliečiai. Ir iš tokio vaiko išauga auka, jei jis paklūsta, nesugebanti susitvarkyti savo gyvenimo, kai jau užauga, arba jei maištauja, galimi visokie liūdni padariniai, nes bemaištaudamas išmuštruotas vaikas būna užbėga ant "gaujos", kurioje vėl paklūsta, nes nemoka kitaip.
Vaikas turi žinoti, kokios jo teisės, pareigos ir kokie draudimai - daugiau jis nieko neturi žinoti, nes tai vaikas. Paskui užaugęs jis galės žinoti visokius profesinius dalykus, šeiminius santykius ir daug daug įvairiausių dalykų.

Dar viena didelė klaida (mitas) - kiekviena motina geriausiai pažįsta vaiką ir žino, kas jam geriausia. Taip, tada, jei domisi, šviečiasi, išmano vaiko psichologiją ir fizinio brendimo ypatumus, jei visų pirma gerbia savo vaiką - tada galima tikėtis, kad ji beveik gerai žino, kas jam geriausia. O jei yra asmenybė, įsitikinusi nepaprastu savo protu ir amžinu teisumu - tada galbūt atsitiktinai ir žino, bet vistik yra kokių 80 proc. tikimybė - kad daugumoje bendravimo su vaiku atvejų klysta. Jei būtų kitaip, nebūtų tiek daug sutrikusių vaikų, bailių vaikų, nusikalstančių vaikų, vaikų alkoholikų, vaikų narkomanų ir t. t.

kodel is karto akcentuojama "tevai, nuolat musantys savo vaikus" ?? juk dirziukas, yra vienas is auklejimo budu, kai baigiasi kantrybe, kaip ir sios temos pavadinimas ,beje. juk nei viena mama, cia nesake, ir as nesakau, kad vaika reikia musti. Bet jeigu tinkamu metu vaikui bus pliaukstelta, manau tai nieko blogo,o naudinga,jeigu jau tevai nemato kitos iseities kaip susitvarkyti su vaikuciu. Kodel iskarto yra smerkiami toki tevai? as dar karta akcentuoju,kad kalbu apie normalias seimas, kur vaikai duok dieve negaus dirziuko per visa savo gyvenima,nei vieni tevai neneori prieiti iki tokiu krastutinumu, bet niekas nesneka apie lupimus iki melyniu ir nuolatinius musimus is karto kazkodel tokia etikete lipinama