Kai mamai baigiasi kantrybė..

is esmes, stripulis labai simpatiskai pakomentavo


1. ilgalaike jausmu slopinimo zala gali buti didziule...

2. gaila, jei tuo tiki: tokia nuostata gali trukdyti kurti atvira, nuosirdu, pasitikejimu ir pagarba pagrista santyki su vaiku. tas pats, jei vyras sakytu zmonai - "jei tu nesutvarkysi namu, neisvirsi man valgyti, nenuvalysi batu ir nepatenkinsi manes lovoje, as taves nemylesiu" (arba atvirksciai: "mylesiu tave, jei busi gera zmona: visada sutvarkysi namus, lauksi manes su garuojanciais pietumis ir busi karsta lovoje"). o dar liudniau, kad ilgainiui zmogus patiki esas vertas meiles tik tuomet, kai ivykdo jam keliamus reikalavimus (pvz., "as neverta, kad mane myletu, nes po darbo dienos nenoriu sekso").

3. be abejo, skirtingi. taciau savarankiskumo ir elgesio normu reikalavimai kinta pagal vaiko amziu. tiketis, kad dvimetinukas ir septynmetis elgsis vienodai - trumparegiska. kaip ir tiketis, kad vaikas elgsis kaip suauges...

4. isterija vaikas rinksis tik tuo atveju, jei ji bus svarbus irankis susilaukti mamos apkabinimo... jei mama su vaiku praleidzia pakankamai laiko ir vaikas jauciasi mylimas ir saugus - isterikuoti tam, kad butu paguostas, jam nereikes.

5. is esmes, teisingai. vaikas (o neretai ir suaugusieji) nesugeba atskirti savo elgesio nuo saves paties. taciau maziems vaikams "oziu varymas" (zinoma, jei tai daroma ne rykstele, ne atskyrimu nuo manos ar kokia kita bausme) gali buti budas isklaidyti itampa, nukreipti demesi, sunkia situacija paverciant zaidimu. be abejo, kas tinka 2-3 metuku vaikui, tikrai netinka mokyklinukui - nors humoro jausmas ir sugebejimas nepasiduoti provokacijoms pravercia visada.

maniskei greitai bus metukai, dirzu niekad nesudaviau ir nesuduosiu tikiu. pati augau be dirzo, tetis daznai juokais sakydavo kad reikejo ikrest dirzu, gal ramesne buciau buvus bet db abu suprantam, kad gali buti ir atvircsiai, kai vaikas ima protestuoti, laikyti pykti savyje, kuri veliau nukreipia pries save ar aplinkinius. Auklejimas dirzu nera gerai, as jo nepateisinu, bet kiekviena mama zino kaip aukleti savo vaika. asmeniskai as, kai matau, kad dukryte oziuojasi, paprasciau nekreipiu demesio arba surandu koki nors uzsiemima, kuris nukreiptu demesi, dazniausiai padeda muzika ) o mamoms, kuriu vaikai spiegia 4val iki uzkimimo, galiu pasakyti tik viena: matyt cia ne vaiko, o jusu problema, kad per daug vaikui leidot ar lepinot. nes zinau n pavyzdziu kai mamos savo kudikeliams viska leisdavo, o jau nuo 1metuku nebesusitvarko. atsiprasau jei ka izeidziau, bet mano nuomone tokia

palauk, kol tavo vaikui bus pora metuku, pakalbesim apie "susitvarkyma su vaiku"

kai neber kantrybes ir atrodo gausi gala...aukledama ir kovodama su vaiku...uzeik paskaityti skyreli "auginu neilgalu vaikuti", greit atsipeikesi ....(tai buvo mano drauges patarimas man, ir jis veiksmingas , patikekite).

Man rodos jus jau cia per giliai i viska ziurit, kiekviena teigini po padidinimo stiklu, nei as uzaugau susidvejinus, nei mano brolis, nros tikrai panasiu fraziu tevai pasake.
Nei jauciausi nemylima, jei tevai del kazko supykdavo, nei uzaugau su nepilnavertiskumo jausmu.
Papildyta:

Dabar mastau, ko as galejau savo vaikui iki metuku neleisti , apart gyvybei pavojingu dalykui (elektra, virykle ir tt ir pan), kaip tik pazinti ji supanti pasauli.

Aišku, reikia visokias statistikas žiūrėt, bet kažkaip apie visokius "hiperaktyvius" ir kitaip nesuvaldomus vaikus garsiai kalbama tik dabar, o tada, kai vaikai turėjo būti "seen but not heard" tokių kalbų nebuvo, tai gal nevisai tai tiesa?

Aš nekalbu apie vaikus, kaip tik sakau, kad motinos meilė vaikui (ir tai ne kiekvienos motinos) vieninteliai besąlygiškos meilės pvz. O kitais atvejais, gal vyras to garsiai ir nesako, bet kad taip yra- tikra tiesa. Manau ir tavo vyras galėtų įvardint už ką tave myli, ir tu jį. Gal ne už "garuojančius pietus", gal už supratingumą, draugiškumą ar dar ką, bet taip jau yra.

dabar labai pasikeite daugybe salygu - pvz., IT technologijos, mobilieji telefonai, TV prieinama jau kudikiams, didziulis informacijos srautas, su kuriuo turi susitvarkyti vaikas, sutrikes dienos rezimas, sutrikusi mityba ir sumazejes fizinis apkrovimas, maisto priedai ir uztersta aplkinka, isaugusi konkurencija ir tevu lukesciai... daugybe priezasciu, vercianciu vaikus nerimti, nerimauti, jaustis nesaugiais ir elgtis agresyviai...



na, tavo aprasyti auklejimo budai yra tobuli salygines meiles pavyzdziai... besalygine meile priima zmogu visa, toki, koks jis yra, vien uz tai, kad jis yra, o ne todel, kad jis ka nors daro arba nedaro. ir esme ta, kad du suaugusieji kurdami tarpusavio santykius paprastai yra daugmaz lygiaverciai partneriai, vienodai atsakingi tai, ka jie tarpusavyje sukuria. be to, dauguma santykiu tarp suaugusiuju yra pagristi abipuse nauda, verslu, yra dalykiniai - darbdavio ir darbuotojo, kliento ir paslaugu teikejo ir tt. tuo tarpu vaiko ir motinos, vaiko ir kitu suaugusiuju santykyje, vaikas visada yra silpnesne puse, fiziskai ir dvasiskai priklausomas nuo suaugusiuju geranoriskumo, ir, kas dar svarbiau - vaikas yra auganti, besiformuojanti asmenybe. vadinasi, tai, kaip formuosis vaiko savivoka, saviverte, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip su juo elgiasi artimieji.

Nezinau as jusu situacijos, ir nenoriu gilintis. ir kalbejau apie konkrecia man zinoma situacija, kai vaikui buvo leidziama dauzyt brangiausius daiktus, apversti visus namus,ir tt nes MAT VAIKUI VISKAS GALIMA. del to per nelyg didelio lepinimo ir atsiranda tokiu bedu, kai vaikas paskui nesupranta ka reiskia ne. cia tik mano nuomone, galbut kai vaikas bus didesnis, galvosiu kitaip,taciau db manau taip ir man to uztenka.sekmes ir kantrybes:) matau jos ne tik auginant vaikus reikia, bet ir kitu nuomones isklausant p.s. vaikui pazinti pasauli as leidziu, tik viskas turi ribas

tiesa sakant, tai zmogaus samone apskritai nesupranta "ne"... tai ne tik vaiku, bet ir visu suaugusiuju problema... todel kalbantis su vaiku ar su suaugusiuoju geriau vartoti teigiamus sakinius, o bendraujant su vaiku dar reikia atkreipti demesi i tai, kad kalba butu labai konkreti.
pvz vietoje "nerek" - "prasau kalbeti tyliai", vietoje "nebek laiptais" - "prasau laiptais eiti letai", vietoje "netrauk puodu is spinteles" - "prasau sudeti puodus i spintele ir uzdaryti" ir tt.

dar galiu duoti trumpa pratimuka, iliustruojanti, kaip veikia zmogaus samone. paprasyk, kad kas nors tau garsiai perskaitytu toliau pateikta sakin ir atsakyk sau, kokia mintis, koks vaizdinys pirmiausia kyla galvoje.

atsiseskite patogiai, atsipalaiduokite, tik negalvokite apie drambliuka.

) na cia jusu teisybe, labai geras patarimas ir priminimas bet manau supratote ka norejau pasakyti.

Lyg ir neminėjau jokių auklėjimo būdų, išskyrus pasakymą, kad vaiko elgesio "numetimas" ožiams man nepriimtinas ir kuo toliau, tuo labiau abėjoju, kad isterijų toleravimo kelias- teisingas. Kol kas mano pagrindinis kovos būdas- tiesiog užbėgt isterijai už akių. Galiu spręst tik pagal savo vaiką, tai man atrodo, kad 90% isterijų- nuovargis, ir 10% visos kitos priežastys kartu. Kad "atsikratyti" tu 10% reikia tik tolerancijos ir kantrybės, ne taip jau ir sunku, kol aš pati gerai jaučiausi praktiškai visada pavykdavo susitart, taigi padažnėjusių isterijų priežastis, manau, mano prasta savijauta, o nuovargis mano mažylės atveju įtariu turi kažkokį fizinį pagrindą, kurio labai ieškom šiuo metu. Nes ji iš darželio grįžta labai, labai pavargus

Nesu tobula mama,neturiu mokslinio laipsnio,kad žinot visus teorinius aspektus.Turiu jausmus ir nuojautą,kuria vadovaujuosi.Vaikų neauklėju (nors galbūt ir darau tai,tik labai nemėgstu šito žodžio).Stengiuosi suvokt,kas vaikui yra,kodėl jis pyksta.Jeigu pasireiškia pavydas sesei ir griūna ant žemės klykdama,niekada taip nepalieku vaiko.Pakeliu,apsikabinu stipriai ir vis kartoju,kad ją myliu.Labai greit nurimsta Jeigu būna kaprizas dėl kokio daikto,nekreipiu dėmesio į vadinamą "ožį".Labai greit praeina,nes suvokia mergaitė,kad nieko tuom nepasieks.
Kantrybė trūksta,kuomet reik abi į lauką aprengt Bet nėr laiko kada pykt,nes nesinori,kad vaikai perkaistų.Tai sukuos,kaip bitė,pamiršus viską.

Čia paskaičius,tai man toks vaizdas,kad kai kurios kapstotės ten,kur visai nereikia. Asmeniškai aš pasiūlyčiau atsipalaiduoti ir džiaugtis motinyste Tobulai nieko nepadarysim,visada bus klaidų.Esam gi paprasčiausi žmonės.

Tai tik mano nuomonė