
Kitas kelias ir yra visi forume minėti būdai: nukreipti dėmesį, nunešt į saugią vietą, užimt kitais dalykais ir pan.
Jei jau išbandyti visi įmanomi ir neįmanomi būdai, o vaikas ir toliau rėkia, būtent tada dažniausiai mamai ir baigiasi kantrybė ir būtent tada labai norisi griebtis diržo ar uždaryti vaiką vieną kambary ar sugalvot kitokią bausmę.
Tokiais atvejais straipsnis ir siūlo nepasiduoti pykčiui patiems ir nesigriebti beržinės košės, o priimti isteriją, kaip neigiamų emocijų atsikratymo būdą ir leisti vaikui išsikrauti. Juk jeigu suvoksime, kad vaikui, kaip ir mums visiems reikia kartais išsikalbėti ar išsirėkti, tada ta isterija neatrodys toks jau baisus nusižengimas už kurį reikėtų dar ir nubausti.
Aišku, prisiskaičius tokių straipsnių, nereikia pult į kraštutinumus ir leist vaikui kelt isterijų kas kart, kai kažko negauna. Mėginkim paaiškint, jei nepadėjo eikim pro langą paukščiukų pažiūrėt. O gal suveiks ir nereikės nei vaikui isterikuot, nei mums tų isterijų klausytis.
Iš tikrųjų pas mus rėkimo priepuoliai pasitaiko gan retai. Ožiukų būna kaip ir pas kiekvieną normalų vaiką, bet dažniausiai suveikia dėmesio nukreipimo būdas: tai užkeliam ant palangės pažiūrėt į paukščiukus, tai einam knygos skaityt (Paslapčių sodo knygos jam mylimiausios), tai bokštą statom iki lubų iš kaladėlių ir pan.
Bet kai jau užeidavo klykimo valandėlė, niekaip nesuprasdavau žmonos, kad ji visiškai ramiai stovi ar sėdi prie rėkiančio ar žaislus spardančio vaiko. Mane tai siutas imdavo ir šaukiau žmonai "kažkaip reikia ji baust, kad suprastų, kad taip elgtis negalima". Į tai žmona ramiausiai atsakydavo "atstok nuo jo, jis vėdina plaučius".
Ir žiūriu, iš tikrųjų, vaikas po biški nurimsta, tada jie eina su mama sutvarkyti išmėtytų daiktų ir viskas susitvarko. Tada pagalvojau "o aš būčiau iš pykčio diržą paėmęs".
Dabar suprantu, kad ne vaiko klykimas yra problema, o mano pyktis. Piktas nemoku blaiviai mastyti. Pvz. juk mokame nekišt trigrašio, kai sutuoktinis burnoja, nes žinome, kad tark žodį ir viskas išaugs į konfiktą. O jei patylėsi, tai paburnos, išsikraus ir praeis... Mano žmona tai taip ir sako "patylėk, leisk išsikalbėt, kitaip sprogsiu!".
Taip ir vaikučiams leiskime išsikraut, jei matome, kad jiems galbūt to reikia. Ir nepykime ant jų dėl to...