Internatas yra internatas. Kažkas adaptuojasi, kažas - ne, bet vaikus priduoti "valstybinėms auklytėms" nuo tokio amžiaus - žiauru.
Mano bendraamžių patirtys iš internto: nuolatinis alkio jausmas (berniukams), nulis privatumo ir savo saugios zonos (vagiama iš vieni kitų spintelių, nuo maisto iki asmeninių daiktų, nėra jokio savo kampo), džiunglės (kas stipresnis - tas aukštesnis), vaikai "auginami" ir auklėjami svetimų žmonių, kuriems iš tiesų svarbiausia visą tą bandą sužiūrėt, kad ko baisaus nenutiktų ir kad vaikas nedingtų.
Kadangi tėvai nelabai turi galimybės palaikyti glaudų kontaktą su speco dėtytojais, tai į juos ir žiūrima atatinkamai - niekam nereikalingas, pastumdėlis, kurį galima, jei reikia, "paaukot", nustumt, "nepamatyt" - vis tiek niekas nepasiskųs, niekas jo neužstos.
Ar pasikeitė kas iš esmės per tuos metus?
negaliu susilaikyt neparasius. Kodel jus taip suabsoliutinat viska, tai gali buti buti vienetiniai atvejai, bet tikrai ne visiems taip ir net namanau, kad daugumai
. nesutinku su jumis visai, kazkokios asmenines nuoskaudos jauciasi is jusu posto.