tiesa,bet ai..as tai vadovaujuos sia taisykle: ruoskis blogiausiam,tikekis geriausio..jau susipazinus nieko nebesitikiu,kaip tik gerai praleist laika.kas zino,gal viena diena maloniai nustebsiu
QUOTE(moriube @ 2009 11 22, 15:28)
vyrai deja toki, jiem laisve yra kazkas tai tokio, o kai laimingai veda tai nesigaili, bet va tie kurie dar nevede, laisve taip sureiksmina, kad atrodo po vedybu baigsis gyvenimas 
sunkiausia po kiekvieno nesekmingai pasibaigusio romano, vel patiket meile ir graziais santykiais, man asmeniskai kuo toliau tuo sunkiau 
sunkiausia po kiekvieno nesekmingai pasibaigusio romano, vel patiket meile ir graziais santykiais, man asmeniskai kuo toliau tuo sunkiau MB galvoja turbut galvoja, kad po apsigyvenimo kartu baigsis gyvenimas
juokas pro asaras 
toks vaizdas kad siais laikais moterys baisiai bijo kalbet su savais vyrais.. 
moterys, paneles, kalbekites su jais 
jusu baimes ir pergyvenimai ju sprendimo nepakeis.. kuo anksciau pasikalbesit, tuo bus abiem geriau 
moterys, paneles, kalbekites su jais jusu baimes ir pergyvenimai ju sprendimo nepakeis.. kuo anksciau pasikalbesit, tuo bus abiem geriau
Tai va, aš su savoju kartu jau trys metai, bet atrodo kuo toliau, tuo labiau tolsta vestvės.... Kai meilė dar buvo didelė ir ryški, tada ir apie vaikus kalbėdavo ir pan. O dabar tyli kaip žemė. Tik užsimeni apie vestuves ar vaikus, pradeda - oi dar buto nenusipirkom, oi dar tas ar anas.
Tai pradėjau abejot. Ne tik tuo, ar bus vestuvės, bet ir tuo - ar verta laukti. O mano laikrodis tai tiksi. Man jau 26. Planavau pastoti kitą rudenį, nesvarbu - būsiu ištekėjusi ar ne, nes kai pagimdysiu man bus jau 28. Žinau, sakysit nesvarbu amžius, bet aš jau ir noriu. Jau keletą metų noriu.
Ir jei vyras bus neryžtingas, tikiuosi ryžto užteks man.
Tai pradėjau abejot. Ne tik tuo, ar bus vestuvės, bet ir tuo - ar verta laukti. O mano laikrodis tai tiksi. Man jau 26. Planavau pastoti kitą rudenį, nesvarbu - būsiu ištekėjusi ar ne, nes kai pagimdysiu man bus jau 28. Žinau, sakysit nesvarbu amžius, bet aš jau ir noriu. Jau keletą metų noriu.
Ir jei vyras bus neryžtingas, tikiuosi ryžto užteks man.
bet juk tai juokinga - kam taip sureiksminti vestuves? juk po ju gyvenimas nesikeicia - issibegioti i salis galima bet kada, net turint vaiku ir bendro turto. nors siuo atveju pasireiskia musu vartotojiskos visuomenes sindromas ir vyrai bijo finansiskai isipareigoti, kad po skyrybu nebutu 'nuskausminti'. bet tai kvaila - visu babkiu i karsta nepasiimsi, o be to krikscioniska pasidalinti su savo artimu.
na nuosirdus noras taip greitai dingti negalejo, taciau teketi vien del to, kad tavo nuomone yra laikas, butu neismintinga.
